Viena Vilniaus bažnyčia gražėja tiesiog akyse, tačiau kitos restauravimo darbai sustojo ilgiems metams.
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią apraizgė statybininkų pastoliai. Metų pradžioje nudažius pietinį bažnyčios bokštą, kuriame bus įrengtas kariljonas, nedaug kas tikėjosi, kad pavyks rasti lėšų tolesniems darbams.
Tačiau specialistai jau ėmėsi fasado, o paskui „Pompėjos auksu“ vadinama spalva nutviks šiaurinis bokštas.
Taip nudažė XVII amžiuje
„Barokinis miestas turi savo veidą. O tas veidas turi ir spalvą“, – paklaustas apie neįprastą spalvą aiškino šios bažnyčios kunigas dominikonas brolis Pijus.
Kad tokia žaižaruojančia spalva bažnyčia buvo nudažyta dar XVII amžiuje, nustatė tyrinėtojai. Specialistai atliko kruopščius tyrimus, o prieš priimant sprendimą pradėti dažyti bažnyčią „Pompėjos auksu“ buvo ilgai galvojama.
Paprastai bažnyčių kapiteliai būna balti. Bet Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios jie švietė raudoniu.
Anot brolio Pijaus, žvelgdami į besikeičiančią bažnyčią iš tolo, vilniečiai kraipo galvą.
Bet kai prieina arčiau, atsistoja prieš pat bažnyčią, įsižiūri į kapitelius, dauguma prisipažįsta, kad jiems „Pompėjos auksas“ patinka.
„Pompėjos auksas“ – išskirtinė spalva – jos negalima vadinti raudona.
Tai – vos gelsva, šviesi ir tamsi rusva.
Neturėjo užgožti cerkvių
Brolio Pijaus žodžiais, perdažoma bažnyčia primins, kad kiekviena epocha turi savo spalvų gamą.
Blankių spalvų Vilniaus bažnyčios tapo carizmo laikais. Daug maldos namų buvo uždaryta, dvasininkai sunkiai vertėsi, tad sienos buvo dažomos ne tokiomis įspūdingomis spalvomis arba tiesiog baltinamos.
Be to, buvo siekiama, kad katalikų bažnyčios nebūtų ryškesnės už cerkves.
Nelengva sugrįžti atgal
Prieš trejus metus buvo pradėta atkurti kitos barokinės bažnyčios – prie Žaliojo tilto esančios Šv. arkangelo Rapolo – sienų spalvos.
Tačiau rožine spalva pavyko nudažyti tik cokolį ir darbai dėl lėšų trūkumo sustojo.
Šiais metais Lietuvos kultūros taryba šiai bažnyčiai skyrė tik 7 tūkst. litų vaizdo kameroms įrengti.
Ši bažnyčia daug kartų buvo perdažoma, kol tapo gelsva. Bet ši spalva nebūdinga barokui.
Kai buvo restauruojama Šv. Jonų bažnyčios varpinė, ją paveldosaugininkai taip pat siūlė nudažyti rausvai.
Tačiau specialistai nusprendė, kad rausva varpinė ir gelsva bažnyčia – per didelis kontrastas.
Beje, neistorinės spalvos ne tiktai Šv. Jonų bažnyčia, bet ir visas šalia esantis Vilniaus universitetas.
