27 metų istorikas Žilvinas Rinkšelis interviu „Laikinajai sostinei“ sakė nustebęs, kiek stulbinamų dalykų sužinojo, kai pradėjo domėtis savo gimtuoju miestu, kuris iki šiol atrodė tiesiog paprastas, nedidelis ir mažai kuo išsiskiriantis iš kitų Rytų Europos miestų.
Europos kaimas, provincija, buvęs sovietinės pramonės centras, tapęs apsnūdusiu miesteliu, kuriame iš bėdos irgi galima gyventi, – tokius ne itin malonius atsiliepimus Ž.Rinkšelis girdėjo nuo vaikystės.
Bet pradėjęs domėtis Kauno architektūra ir paveldu pamatė, kad viskas ne taip jau blogai. Jaunas mokslininkas pradėjo tyrinėti miesto semiotiką, t.y. Kauno savastį kuriančių ženklų reikšmes. Apie jų slėpinius, parodančius Kauną iš netikėtos pusės – pokalbis su Ž.Rinkšeliu.
– Jūs savo domėjimosi sritį apibrėžiate kaip „miesto semiotika“. Semiotika – tai mokslas apie ženklus. Kokie yra Kauno savitumą formuojantys ženklai: pastatai, istorinis paveldas, kultūros žymenys?
– Miesto savitumą lemia ne kuris nors vienas objektas, o ženklų visuma. Tai ir architektūra, ir istorija, ir gatvių pavadinimai, ir jų išsidėstymo struktūra. Kiekvienas pastatas, turintis savo istoriją, yra savitumo liudytojas. Bažnyčios ir gyvenamieji rajonai, sovietmečio administraciniai pastatai, Žaliakalnio smetoniniai medinukai ir mūrinukai, šiuolaikiški „stiklainiai“. Taip pat žmonės, asmenybės.
Pagaliau ir patys miestiečiai subjektyviai sprendžia, kokie dėmenys sudaro jų miesto savastį. Bet ryškiausiai toji savastis matoma apžvelgiant architektūros, miesto plėtros ypatumus.
– Kai kalbama apie Kauno savitumą, pabrėžiama XX amžiaus pradžios modernistinė architektūra, art deco puošmenos. Koks šio miesto pagrindinis bruožas jums krito į akis?
– Vienas ryškiausių bruožų man atrodo, kad Kaunas nuo pradžių buvo statomas nežalojant gamtos, o prie jos prisiderinant. Iki šiol išlikęs dėmesys parkams, žaliosioms erdvėms liudija, kad visais laikais daugiau ar mažiau siekta santarvės su gamta. Statant miestą griežtai atsižvelgta į gamtos aplinką – ar statoma buvo prie upių, ar šlaituose, ar ant kalno. Kaunas ir dabar, nors yra daugybė pramoninių, šiuolaikiškų gyvenamųjų pastatų, tarsi neišsišoka iš gamtinės aplinkos, o stengiasi su ja sutarti.
– Miestas gamtos glėbyje – kaip tai lietuviška! Bet vargu ar Kauno šaknis galima vadinti lietuviškomis, kaip ir kitų tradiciškai valstietiškos Lietuvos miestų?
– Senamiestis pagal planavimą ir architektūros stilių iš tiesų labiau vokiškas. Jį statė daugiausia vokiečių meistrai, viduramžiais ir vėliau čia gyveno gausi vokiečių bendruomenė.
Naujamiestyje, statytame carinės Rusijos laikais, architektūros požiūriu nemažai rusiškų pastatų. Tai galima spręsti ne tik pagal bizantinio stiliaus Soborą.
Yra žinių, kad projektuojant Kauno Naujamiestį pasižiūrėta į Odesos planą. Gal skamba keistai, bet Kauno Naujamiesčio kvartalas pagal savo santykį su kitomis miesto dalimis didesnis už Manhatano kvartalą Niujorke. Tai yra pastebėjęs architektas Audrys Karalius. Toks „išsiskėtęs“ Naujamiestis tapo problema, todėl tarpukariu buvo skatinama statyti aukštesnius namus šlaituose, o ir pačiame centre (pavyzdžiui, Pieno centras), kad miestas atsikratytų iš caro laikų paveldėto provincijos įvaizdžio. Tarpukariu buvo parengtas planas apsupti Naujamiestį pastatais ant šlaitų, tarsi karūna apjuosti. Viena tokių karūnos dalių, pavyzdžiui, Prisikėlimo bažnyčia.
– O kada gi atsiranda Kaunas kaip lietuviškas miestas? Tarpukariu, Mažojo Paryžiaus laikais?
– Taip. Tada buvo stengiamasi architektūros stiliumi kuo labiau atsiriboti nuo rusiško, carinio, paveldo. Gausiai naudojamos liaudies architektūros detalės ir net pati užstatymo filosofija, jei taip galima sakyti, lietuviška. Tai ypač pastebima Žaliakalnyje, pasivaikščiojus Minties Rato, Gėlių Rato gatvėmis, Vydūno alėja. Šis rajonas suprojektuotas tarsi mišrus kaimo ir miesto derinys – pusračiu išdėstytos gatvės, tarsi sodo takai, nors šį rajoną projektavo ne lietuviai, o iš Kopenhagos pakviesti architektai. Anuomet dėl to nepasitenkinimo būta.
– Ką reikėtų daryti su sovietiniais gyvenamaisiais rajonais? Nors Kaunas išsiskiria individualių namų gausa, vis dėlto daugiabučiuose gyvena didžioji dalis kauniečių. Bet architektūros puošmena jų nepavadinsi. Ar verta tas dėžutes renovuoti, o gal reikėtų statyti daugiau kotedžų ir skatinti gyventojus pamažu palikti pilkus sovietmečio būstus?
– Vargu ar tai įmanoma. Be to, net ir sovietiniai mikrorajonai buvo statomi ne bet kaip, o atsižvelgiant, kiek tais laikais buvo įmanoma, į gamtinę aplinką. Tarkime, Kauno devynaukščių liftų bokšteliai suprojektuoti taip, kad iš tolo tų namų siluetai primena aukštas pušis. Bet tai tik siluetai. Galbūt vertėtų daugiabučius nuspalvinti ir taip pagyvinti mikrorajonų pilkumą?
Esu užaugęs Eiguliuose, man tokie butai įaugę į kraują, atrodė visai pakenčiami gyventi. Tik apsilankęs, tarkime, Šančių kareivinių vietoje pastatytuose butuose supranti, kaip sovietinių laikų butuose ankšta, kaip žemos lubos slegia žmogų.
– Maždaug prieš dešimtmetį vieni Kauno architektai ragino statyti stiklo ir betono daugiaaukščius kaip Vilniuje, kiti priešinosi. Galų gale likome be dangoraižių. Tai koks gi Kaunas dabar didmiestis su savo Dainavos, Šilainių pilkais daugiabučiais ir Vilijampolės, Žaliakalnio medinukais?
– Manau, kad dangoraižiai Kaunui nebūtini. Ir net nereikalingi. Apskritai dangoraižiai – jau praeitis, jie pradėti statyti JAV dėl objektyvių priežasčių – labai brangios žemės. Dabar dangoraižiai daugiausia statomi Rytų šalyse kaip pasipuikavimo ženklas. Ir net savotiškas menkavertiškumo požymis.
Vargu ar Kaunas, kaip didmiestis, turėtų išsiskirti pastatų aukštingumu. Tai būtų nenatūralu. Šiuolaikinė statyba, urbanistinė plėtra siejama su gyvenimo kokybe – siekiama, kad namai būtų patogūs, taupūs, su patogia infrastruktūra, apsupti žaliųjų zonų. Svarbu išlaikyti kaunietišką miesto plėtros filosofiją – kuo arčiau gamtos. Ir vykstant naujoms statyboms tai daugiau ar mažiau pavyksta.
