Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo už valstybės pinigus kurorte pastatyta pirmoji prestižinė Koncertų salė yra moderniausia įvairiems renginiams skirta vieta šalyje.
Tačiau šalia grakštaus restauruoto Kurhauzo lyg šventinis tortas savo akinančiu baltumu Palangos kurorto centrinę dalį nušvietęs Koncertų salės pastatas galėjo būti kiek kitoks, nei yra pastatytas dabar.
Teko atsisakyti stoglangio
Keturiasdešimt metų šioje vietoje veikusią legendinę Palangos vasaros koncertų estradą pakeitusį modernų statinį suprojektavęs „Uostamiesčio projekto“ įmonės bendraturtis architektas Algirdas Stripinis atskleidė, kad pagal pirminį sumanymą naująją salę turėjo apšviesti pro didžiulį stoglangį patenkanti dienos šviesa.
Toks išgaubtas apie 15 metrų skersmens stoglangis buvo vaizduojamas net ir projektavimo konkursą laimėjusio būsimo pastato vizualizacijose.
Anot A.Stripinio, vasarą šviesiu paros metu čia vykstantys koncertai žiūrovams būtų suteikę įspūdį, kad jie sėdi lauke, senojoje vasaros estradoje. Architektas buvo numatęs, kad vykstant renginiams, kurie žiūrovų salėje reikalauja visiško užtemdymo, stoglangį uždengtų automatinės žaliuzės.
Tačiau projektuojant pastatą paaiškėjo, kad toks sumanymas reikalauja per daug pastangų ir yra ganėtinai brangus. Projektavimo konkurse buvo vertinama ir „Uostamiesčio projekto“ įmonės pateikta preliminari pastato statybos bei technologinės dalies sąmata. Ji siekė apie 35 mln. litų (kiek daugiau nei 10 mln. eurų), todėl projektuotojai buvo spaudžiami į šiuos rėmus. Į juos ir pavyko sutilpti – Koncertų salė atsiėjo 9,4 mln. eurų.
„Net ir sužinoję apie sudėtingą savo sumanymo įgyvendinimą dar siekėme išsaugoti stoglangį, tačiau mūsų sumanymą perbraukė akustikos specialistai, kurių diagnozė buvo negailestinga – stoge esantis stiklas iškreips garsą“, – pasakojo A.Stripinis.
Naujovė pasirodė per brangi
Statybai numatomas lėšas taupyti privalėjusiam architektui teko atsisakyti dar vienos techninės naujovės.
Pagal pirminį sumanymą visas parteris su 600 žiūrovų kėdžių turėjo apsiversti, o plokštuma būtų naudojama, kaip stovimos vietos, arba renginiams su sėdimomis vietomis prie staliukų.
Tačiau paaiškėjo, kad tokią platformą gaminančios kanadiečių arba prancūzų įmonės įgyvendinti šį užsakymą apsiėmė tik per dvejus metus. Be to, tokio įrenginio kaina būtų siekusi apie pustrečio milijono eurų.
Besivartančio parterio buvo atsisakyta, tačiau prireikus nuo jo galima nuimti kėdes nusukus jų tvirtinimus.
Iš techninių naujovių išliko į du lygius pasikelianti 65 kv.m. ploto orkestro duobė. Šios plokštumos sąskaita galima praplėsti parterį, arba sceną. Beje, net ir be šio praplėtimo suprojektuota 300 kv. m. ploto scena yra didžiausia koncertų scena Lietuvoje.
Išskirtinė salės akustika
Nors ir taupydama lėšas objekto užsakovė Palangos savivaldybė pageidavo išsaugoti projekte numatytą modernią skaitmeninę elektroakustikos sistemą.
Jos esmė yra ta, kad dirbtinai pailginama garso aido trukmė. Naturali salės akustika nuo scenos sklindantį garso aidą išlaiko sekundę. Elektroakustinė sistema šį aidą leidžia dirbtinai prailginti iki 5 sekundžių. Tai atitinka pasaulio katedrose skambančio aido trukmę.
Garsas pasiimamas virš scenos kabančių specialių 8 mikrofonų pagalba, kurie išdėlioti labai tiksliais kampais. Tuomet garsas pereina į valdymo procesorių ir, jau tolygus bei pritaikytas atitinkamam muzikiniam žanrui, transliuojamas žiūrovui per sienose, lubose ir po laiptais sumontuotų 112 kolonėlių.
Pagal aido trukmę ir specifinius atskirų muzikos žanrų poreikius Palangos koncertų salėje suprogramuota net 15 įvairios aido trukmės variantų.
Turėdama šią elektroakustinę sistemą Palangos koncertų salė gali lygiuotis į Roterdamo, Seulo filharmonijas, Sidnėjaus operos salę. Europoje tokios akustinės sistemos įdiegtos apie 50 salių, tačiau dauguma jų yra specializuotos ir pritaikytos vien tik operai, simfoniniams koncertams. Palangos koncertų salė yra daugiafunkcinė, todėl tokį platų akustikos programų diapozoną turi nedaugelis.
Panaudotos naujos technologijos
Projektuojant salę A.Stripiniui teko ne vien tik kažko atsisakyti, bet kai ką pavyko patobulinti. Pavyzdžiui, projekte numatytą vidaus sienų gipskartonio apdaila buvo pakeista prabangesnėmis akustinėmis perforuotomis laminuotomis medžio plokštėmis.
Pastato statyba buvo ypatinga dar ir tuo, kad 21 metro aukščio statinį 6 metrus reikėjo įkišti po žeme, gruntinio vandens lygyje. Todėl po žeme esanti pastato dalis yra lyg vientisas vandeniui nepralaidus gelžbetoninis kubilas.
Salę statę rangovai – Vilniaus įmonė „Conresta“ buvo susidūrusi su techniniais sunkumais dengiant stogą. Pagal projektą, jį turėjo laikyti iki 40 metrų ilgio ir pustrečio metro aukščio 12 klijuotos medienos sijų.
Tačiau paaiškėjo, kad tokio ilgio konstrukcijų į statybvietę neįmanoma įvežti. Tuomet buvo surasta vokiečių įmonė, kuri atgabentus 12 metrų ilgio sijų segmentus klijavo čia pat statybos aikštelėje, o suklijuotos vietos yra tvirtesnės už pačią medieną. Iki šiol tokia technologija Lietuvoje dar nebuvo naudota.
Sudėtinga buvo įgyvendinti ir A.Stripinio suprojektuotą pastato fasadą, kurį išskirtiniu daro į vidų tarytum įlenktos juostos ir lyg įkirpti langai.
„Langus tokiu nestandartiniu kampu teko numatyti tam, kad šviesa nekristų tiesiogiai į salę. Be to šitaip daryti reikėjo ir dėl akustinių reikalavimų.
Todėl fasado apdailą teko dalinti į horizontalias juostas, o jų iki 15 metrų ilgio atkarpas „įlenkti“ į vidų“, – pasakojo pirmasis tokią langų konstrukciją Lietuvoje panaudojęs architektas.
Beje, išskirtinė yra ir pati fasado apdaila. Jis yra padengtas mažai tepliu baltos spalvos specialiu tinku, kuris savaime nusiplauna nuo lietaus. Sausros atveju pastatą galima nuplauti tiesiog ant jo purškiant vandenį.
Įgyvendino visus sumanymus
Pirmą kartą koncertų salę projektavęs A.Stripinis sakė, kad darbo ėmėsi Lenkijoje apžiūrėjęs Katovicų filharmoniją, Hamburge statomą operos teatrą.
„Kažkokias smulkmenas, detales nusižiūrėjau ir iš ten. Nors bendrą supratimą apie koncertų salę turėjau ir iki tol. Pačios salės dydį apibrėžia numatytos žiūrovų vietos. Rūbinės, holai, tualetai projektuojami pagal žiūrovų skaičių“, – pasakojo projekto autorius.
Užstatymo plotas architektą varžė projektuojant atlikėjų persirengimo kambarius. Anot A.Stripinio, atskiriems atlikėjams jų gal ir pakaktų, tačiau, pavyzdžiui, 80 žmonių orkestrui persirengimo patalpų pritrūktų.
Tačiau pirmuosius būsimo pastato fasado štrichus lygindamas su pabaigtu pastatu, A.Stripinis savo kūdikiu liko patenkintas.
„Tai vienas iš mano projektuotų objektų, apie kurį ramia sąžine galiu pasakyti, kad pavyko. Šiame projekte pavyko įgyvendinti visus kūrybinius ir net eksperimentinius sumanymus“, – teigė autorius.
Prie architektūrinio retro stiliaus kurhauzo, esą, nederantį modernų koncertų salės fasadą kritikuojančius oponentus architektas ramina, kad jų akys prie naujo statinio greitai pripras.
„Visas šis kvartalas išdarkytas vieningo architektūros stiliaus stokojančių ir tarpusavyje nederančių pastatų. Taisyklingo apskritimo, švarios ir aiškios formos Koncertų salės pastatas tą architektūrinę kakofoniją kaip tik slopina“, – mano architektas.
A.Stripinis tikisi, kad iš vaikystės prisiminimų atgijusi ir būsimo pastato formą jam padiktavusi muzikinė dėžutė užgros ir ne tik Palangos koncertų salės viduje, bet ir visų praeivių širdyse. ˙
