Be oficialių valstybės iniciatyvų, ukrainiečiams be galo daug padeda patys lenkai: apgyvendina, pamaitina, aprengia, įdarbina, padeda pabėgėlių stovyklose, siunčia ir veža į Ukrainą reikalingus daiktus.
O kaip Ukrainai gali padėti ir padeda Lenkijos architektai? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Reikia architekto“ kalbėjo Lenkijos architektų rūmų narys, kuris taip pat yra ir Europos architektų tarybos narys, architektas Borisas Čarakčevas.
Architektas prisiminė pirmąsias karo dienas ir iniciatyvas, kurių tuomet ėmėsi architektai. „Negaliu sakyti, kad pirmųjų pilietinių iniciatyvų ėmėsi būtent architektai, bet architektai jose buvo ir yra labai aktyvūs. Dauguma nuo karo bėgančių žmonių priimti į šeimas, tarp kurių – ir architektų šeimos. Lenkai tiesiog važiuodavo prie Ukrainos sienos, paimdavo ukrainiečius ir juos veždavo toliau, į Lenkijos miestus.
Reikia pasakyti, kad pirmoji Ukrainos pabėgėlių banga buvo tie ukrainiečiai, kurie Lenkijoje ar kažkur Europoje turi giminių ar draugų ir pakankamai pinigų. Su antrąja banga atvykstantys žmonės turi glaustis stočių ar parodų salėse.
Priglaudę pabėgėlius, netrukus supratome, kad žmonėms, pabėgusiems nuo karo, reikia normalaus gyvenimo, kiek tai įmanoma. Jie ieško darbo, kad galėtų išmaitinti savo šeimas. Be to, dauguma jų atvyko taip, kaip stovi: pasiėmę tik dokumentus, papuošalus ir santaupas grivinomis – valiuta, kuri nekeičiama. Taigi, kartais jie neturi pinigų pragyventi“, – pasakojo B.Čarakčevas.
Anot pašnekovo, pirmąją savaitę pabėgėliams buvo sunku atvykti į Lenkiją, nes ties siena buvo didžiulė spūstis. Lenkijos pasienyje esančiose gamyklose dirbę jauni ukrainiečiai veržėsi į Ukrainą – ginti savo šalies.
Laikui bėgant ir pabėgėlių skaičiui augant architektų organizacijos Lenkijoje stengėsi surinkti darbo ieškančių architektų ukrainiečių duomenis ir rasti jiems darbo. Bet yra dvi esminės sąlygos, kad tokia pagalba būtų veiksminga: pirma – ji turi būti koordinuojama, antra – empatija, kurią jaučiame dabar, turi būti ilgalaikė. Dalis ukrainiečių po mėnesio ar dviejų tikisi grįžti namo, bet, galbūt, jie neturės, kur grįžti.
„Kaip supratau iš Ukrainos architektų, visi architektų biurai šioje šalyje uždaryti, statybvietės taip pat. Lenkijos architektų rūmų sukurtame tinklapyje, kur ieškantys darbo Ukrainos architektai buvo kviečiami registruotis, sulaukėme nemažai inžinierių, santechnikų ir kitų specialybių žmonių prašymų padėti susirasti darbą.
Turėjome susitikimą su Lenkijos architektais, stengiamės sujungti darbo ieškančius ukrainiečius ir jį siūlančius lenkus. Lenkai ukrainiečiams gali pasiūlyti kelis pagalbos būdus: pasidalyti biuro erdve, užleisti darbo stalą su kompiuteriu, kad ukrainiečiai galėtų tęsti savo jau pradėtus projektus. Visgi dauguma į Lenkiją atvykstančių ukrainiečių ieško darbo.
Nors jaunimas ir kalba įvairiomis užsienio kalbomis, vidutinio ar vyresnio amžiaus ukrainiečiai moka tik savo ir rusų kalbą. Antra, ukrainiečiai nežino Europoje taikomų projektavimo ir statybų standartų. Europiečių panaši architektūrinė kalba ir sprendimai, tačiau ukrainiečių neįvaldyta – tai didžiulė problema.
Reikia pripažinti, kad ukrainiečiai turi įgūdžių valdyti projektavimo, dizaino programas, dauguma architektūros, sukurtos Ukrainoje, yra interjeras ir maži privatūs namai. Taigi, jie neturi patirties projektuoti didelius, įvairios paskirties kompleksus. Mes turime galvoti apie kvalifikacijos kėlimo kursus ukrainiečiams.
Šis koordinavimas turi būti Europos lygiu ir tarp šalių, nes Lenkija tikrai negalės teikti ilgalaikio prieglobsčio visiems. Gavau informacijos, kad Europos Komisija dirba paprastindama reikalavimus Europos architektų kvalifikacijai. Mes turime padėti, nes jie kovoja ir už mūsų laisvę“, – mano architektas.
Pašnekovo žodžiais, Lenkijoje esantiems ukrainiečiams reikia normalių gyvenimo sąlygų, jie nori tęsti studijas. Neseniai Lenkijai pakeitus įstatymus, ukrainiečiai studentai studijas Lenkijos universitetuose gali tęsti nemokamai.
Ukrainos architektų sąjunga atsiuntė laišką prašydami atsiųsti medicininės įrangos, karinės aprangos ar apsauginių liemenių. „Manau, kad humanitarinė pagalba ir yra tai, ką turime daryti“, – kalbėjo B. Čarakčevas.
Pašnekovo žodžiais, reikėtų sukurti koordinavimo tašką Europos architektų taryboje, kur būtų galima surinkti visas Europos iniciatyvas. Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje architektai taip pat vykdo įvairias iniciatyvas.
Tą turėtų koordinuoti Europos architektų taryba ir skleisti informaciją Ukrainos architektams, kad jie turi galimybę važiuoti kažkur ir dirbti. „Turime suprasti, kad pagalba – ne tik duoti darbo, bet ir neišnaudoti Ukrainos architektų kaip pigios darbo jėgos. Kijivo gyventojai pratę prie aukštų kainų ir uždirba ne blogiau nei architektai Lenkijoje. Iš kitų miestų ar miestelių atvykusius ukrainiečius europietiškos kainos pribloškia“, – pasakojo architektas.
