„Klasikinė tvarumo samprata apibrėžiama per tai, kad mes, šiandien tenkindami savo poreikius (...), matytume perspektyvą, kad tuos poreikius lygiai taip pat sėkmingai galėtų tenkinti ir ateities kartos. Filosofiškas apibrėžimas, keliantis labai daug klausimų“, – „Žinių radijo“ laidoje „Žalias sprendimas“ sakė G. Stauskis.
„Sakykime, šiandien užstatome kokį nors sklypą ir jame jau niekada niekas nebeaugins sodo, nebebus kokių nors želdinių, nebus atviros miesto erdvės“, – aiškino profesorius.
Pasak jo, norint suprasti, kas yra tvarumas urbanistikoje, reikia pasižiūrėti į atskirų pastatų tvarumą – principus, taikomus tiek projektavimo, tiek statybų, tiek eksploatacijos etapuose. Gyventojams ir vystytojams palyginti skirtingų statinių ekologiškumą leidžia ir nacionalinės bei tarptautinės pastatų tvarumo vertinimo sistemos.
„Visos šalys turi nacionalines tvarumo vertinimo sistemas – taip pat ir Lietuva. (...) Yra pagrindiniai blokai, reikalavimų paketai – tai sklypo sutvarkymas, atliekų tvarkymas statybų ir pastato eksploatavimo metu, taršos prevencija, mikroklimato klausimai ir, be abejo, energetinis efektyvumas. Yra dar keletas svarbių temų, kurios visos yra įvertinamos kompleksiškai“, – pasakojo Vilnius TECH dėstytojas.
„Teko matyti tokį įdomų dalyką – kai kuriose užsienio šalyse, kai nekilnojamasis turtas yra parduodamas internetinėse svetainėse, nurodomas ir jo tvarumo rodiklis – ne tik energijos sąnaudos, bet ir tvarumo rodikliai, kurie yra daug platesni“, – gerosiomis praktikomis dalijosi profesorius.
Visgi, kalbėdamas apie miestų tvarumą, profesorius G. Stauskis apgailestavo, kad šiandien Lietuvos didmiesčiuose pernelyg mažai dėmesio yra skiriama kraštovaizdžio klausimams ir organiškam miesto įsiliejimui į jį supančią gamtą.
„Vienas iš kraštovaizdžio tvarkymo dalykų, kurį mums Lietuvoje labai sunkiai sekasi taikyti (...) – tai tvari vandentvarka. Turėjome didelę sausrą, trukusią daugiau kaip mėnesį. Šalyje nelijo lietus ir labai kentė miesto želdiniai. Ką tuo metu darėme? Važiavome ir laistėme. Nebuvo kur dingti“, – pastarojo meto realijas apžvelgė profesorius.
„Bet pažiūrėkime, kas vyko prieš keletą dienų, kai pliaupė lietus? Kur tas vanduo dingo? Jis visas nutekėjo į kanalizaciją, nes mūsų gatvės ir šaligatviai toliau taip projektuojami, taip statomi. Lietaus vandenį mes nukreipiame į miesto lietaus kanalizacijos tinklus. Dirvožemis ir žalioji teritorija lieka sausa, ji tampa labai nestabili. Arba mes turime važiuoti ir laistyti geriamuoju vandeniu, kas yra 21 amžiuje nesuvokiama“, – apgailestavo jis.
Taip pat kaip vieną iš esminių kraštovaizdžio problemų G. Stauskis išskyrė neprofesionalius architektūrinius sprendimus.
„Miestas yra ne tik fizinė infrastruktūra. Tai ir žmogaus matoma, jo estetiniais pojūčiais suvokiama aplinka. Kraštovaizdis yra neatsiejama mūsų miestų dalis. Todėl Vilniaus senamiestis dėl tos priežasties ir yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše – nes tai yra labai žavi pastatų ir kraštovaizdžio harmonija. Tie vizualiniai dalykai taip pat yra labai svarbūs“, – pasakojo Vilnius TECH profesorius.
„Dažnai statydami pastatus mes ne tik užstatome teritorijas, bet ir panaikiname gamtos vaizdą. Visa eilė neprofesionalių sprendimų, kai nežiūrima, kurioje vietoje tas pastatas atsiras... Užstojame žalius šlaitus, žalią siluetą, kuris anksčiau buvo matomas, o daugiau jo niekas niekada nematys, nes ten pastatėme eilinę stiklinę dėžutę. Tai yra apgailėtina ir iš tikrųjų reikia daugiau profesionalumo“, – pridūrė pašnekovas.
