Vilniečių studijos „aj-aj“ architektai Arūnas Lapinskas ir Justina Biekšaitė-Bernatavičienė siūlo atkreipi dėmesį į išskirtinius interjerus šiuose filmuose:
„Amerikos Psichopatas“ (Rež. Meri Haron, 2000 m.)
Tai filmas apie jauną, žavų, turtingą, išsilavinusį Volstryto tarnautoją Patriką Batemaną, kurio gyvenimas nepriekaištingai tvarkingas ir tobulas – kasdienė mankšta, ilgos kūno puoselėjimo procedūros, stilinga apranga ir prabangūs apartamentai. Ties pastaraisiais, nesigilindami į tamsiąją herojaus pusę, trumpam ir apsistokime. Posakis „parodyk savo namus – pasakysiu, kas tu“ šiuo atveju tinka kaip pirštu į akį. Žvelgiant į iki skausmo švarią, baltą, minimalistinę aplinką joje nesunkiai įsivaizduoji minėtą Patriko Batemano personažą. Beveik dvidešimties metų senumo interjeras nepasenęs, charizmatiškas ir puoštų bet kurio šių dienų viengungio namus.
„Vienišas vyras“ (Rež. Tomas Fordas, 2009 m.)
Tomas Fordas – ne tik gerai žinomas drabužių dizaineris, bet ir šio filmo režisierius, kurio vardas asocijuojasi su ypač estetišku kūrinio rezultatu. Dalis filmo veiksmo filmuota Kalifornijoje, 1949 metais architekto Džono Lautnerio projektuotame Šaferio name. Miškingame slėnyje stovintis raudonmedžio, betono ir stiklo statinys orientuotas į ąžuolų girią, kuri padiktavo interjero toną. Pasaulinio lygio architektūrinis kūrinys idealiai tiko T. Fordo filmo naratyvui apie vienatvę. Iki smulkiausių detalių išgvildenta veikėjų kasdienybės estetika atsispindi penktojo dešimtmečio JAV elito namų gerbūvį – nuo paauksuoto barzdos skustuvo iki solidžių medžio masyvo baldų.
Keletas įdomių faktų – T. Fordas studijavo meno istoriją ir architektūrą, o filme įamžintą Šaferio namą neseniai buvo galima įsigyti už 1,5 mln. dolerių.
„Kosminė odisėja“ (Rež. Stenlis Kubrikas, 1968 m.)
Sąmokslo teorijų mylėtojai iki šiol tiki, kad dalis nufilmuotos 2001 metų „Kosminės odisėjos“ medžiagos buvo panaudota neva suklastotam Neilo Armstrongo ir Buzzo Aldrino išsilaipinimo mėnulyje įrašui sukurti, bet verčiau užeikime į kosminės stoties vidų. Ne paslaptis, kad S.Kubrikas buvo absoliutus perfekcionistas, iki smulkmenų siekiantis kontroliuoti kiekvieną filmavimo proceso dalį. Anot jo paties, darbas būdavo sėkmingas, jei po dviejų dienų filmavimo jis turėdavo bent dvi minutes juostos medžiagos. Tai juntama ir žvelgiant į siurrealistinį filmo interjerą, kuriame dera visiškos priešingybės – modernios Djinn kėdės ir Renesansu alsuojantis dekoras ant stiklinių šviečiančių grindų, – mažiausiai tikėtini sprendimai į kosmosą skrendančiame erdvėlaivyje, tačiau atsakymų ir nereikia, režisierius palieka erdvės išvadas daryti patiems. Bet kuriuo atveju šis kino filmo interjeras abejingų nepaliks.
„Prisukamas apelsinas“ (Rež. Stenlis Kubrikas, 1971 m.)
Dar vienas labai kontraversiškas S. Kubriko filmas su kontraversiškais interjerais bei dekoro elementais. Jau vien ko verti kultiniais tapę Aleno Džounso moterų-baldų analogai, milžiniško besisupančio falo skulptūra ar porcelianinė šokančio Jėzaus skulptūrėlė. Įdomu tai, kad po didelio biudžeto „2001 metų kosminės odisėjos“ režisierius norėjo įrodyti, kad gali sukurti mažo biudžeto filmą, todėl dauguma scenų filmuota ne kino studijoje, bet realybėje egzistuojančiuose namuose. Kiekvienas interjero elementas yra filmo siužeto dalis, todėl siekta suderinti švarią estetiką su nešvankybėmis. Filme verda ištisas skirtingų stilių katilas – nuo viduramžių iki retrofuturizmo, bet rezultatas išties stulbinantis. Turbūt daugelis prisimena belangį juodai baltą „Korova“ pieno barą, kur vienintelės spalvos – tai ryškūs moterų perukų ir tarpkojų plaukai. Taip pat pagrindinio filmo herojaus Alekso namai, kur sienas puošia auksiniai tapetai, kabo skandalingas Kornelijaus Makinko plakatas, o plokštelės leidžiamos per reto grožio aparatūrą. Tai kūrinys, pralenkęs laiką, kurį verta žiūrėti dar ir dar kartą.
„Ex Machina“ (Rež. Aleksas Garlandas, 2014 m.)
Kompiuterių genijus, programuotojas Kalebas dirba vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Kartą vaikinas laimi konkursą, kurio pagrindinis prizas – galimybė savaitę praleisti su tos kompanijos įkūrėju Neitanu. Neitano namai kalnuose, toli nuo žmonių ir visuomenės dėmesio, kurių interjeras atspindi modernios askezės ir gamtos dermę. Toks pastatas iš tikrųjų egzistuoja – filmo scenos filmuotos Norvegijoje esančiame, „Jensen & Skodvin“ studijos architektų projektuotame name.
Architektai nukėlė kepures prieš gamtos didybę ir į vidų integravo unikalų elementą – šalia esančios uolos fragmentą. Be to, visi paviršiai padengti specialia juodai pigmentuota alyva, kad šviesos refleksas neiškreiptų pro vitrininius langus matomos aplinkos natūralumo.
Filmo kūrėjai teigia, jog rodomas minimalistinio interjero bei laukinės gamtos priešprieša yra įtampos tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto atspindys, papildantis ekranizuojamą pasakojimą.
„Šalti apsikabinimai“ (Rež. Pedro Almodovaras, 2009m.)
Pradžiai reikia pabrėžti, kad vietoje šio filmo galima rekomenduoti beveik bet kurį kitą P. Almodovaro kūrinį. Taip, dauguma šių filmų apie moteris ir jų jausmus, tačiau ispanų kino genijaus rodomi interjerai įvyniojami į akims be galo mielus saldainių popierėlius. Jaučiama stipri „La Movida Madrilena“ kontrakultūrinio judėjimo įtaka, kai po diktatoriaus Fransisko Franko mirties, kylant šalies ekonomikai per kraštus veržiasi laisvė ir ekspresija, o P. Almodovaras tapo šio reiškinio ikona.
Patiks tiems, kurie mėgsta spalvas ir drąsias jų kombinacijas.
„Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (Rež. Vesas Andersonas, 2014 m.)
Ironiškų, kino gurmanams skirtų filmų kūrėjas V.Andersenas liko ištikimas savo stiliui. Stilinga, šmaikšti ir intelektuali komedija žiūrovus nukelia į tarpukario Vengriją. Šįkart kino genijaus akiratyje – prabangaus legendinio „Didžiojo Budapešto“ viešbučio intrigos ir paslaptys, o fone – užburianti tarpukario metų Europos estetika bei mados. Sunku atitraukti akis nuo ryškiai raudonais blizgančiais dažais dekoruoto viešbučio lifto. Jusles glosto šilti atvirų visuomeninių erdvių spalvų deriniai, ramina režisieriaus vizitine kortele tapusi kadro ir interjerų simetrija. O šypseną kelia subtilus humoras, kurio apstu visur – nuo filmo veikėjų subtilios pantomimos iki smulkių interjero detalių.
Saldainis akims.
Pasak, studijos „aj-aj“ architektų, tai tik keli įkvepiančių interjerų kine pavyzdžiai. Būtų galima prisiminti kultinį Tvin Pykso miestelį, Andrėjaus Tarkovskio metafizinius vaizdinius, kitus šio neišsemiamos meno krypties pavyzdžius, bet visada lieka ir dar viena galimybė surasti raktą į savo svajonių namus – tai kreiptis į šios srities profesionalus – architektus.
