Nors Liepynės kapinėse per metus specialioje teritorijoje išbarstyti tik penkių mirusiųjų pelenai, niekas iki šiol tiksliai nežino, kaip šią vietą tvarkyti.
Po to, kai 2019 metų pradžioje kilo skandalas paaiškėjus, kad mirusiųjų pelenai buvo barstomi šalia Olando Kepurės netoli Klaipėdos, Vilniaus savivaldybė pasirūpino įrengti specialią vietą.
Nors Žmonių palaikų laidojimo įstatymas jau iki tol numatė, kad kremuotų palaikų pelenai gali būti išbarstomi specialiuose kapinių laukuose, Aplinkos ministerijos parengtų pataisų, kaip tuos laukus prižiūrėti, Seimas neskuba priimti. O ir toks laukas tėra vienintelis Vilniuje, nors planuojama, kad per trejus metus jų Lietuvoje turėtų atsirasti 10–15.
Prašančiųjų buvo ne vienas
„Kremuotų palaikų pelenų barstymo laukas“, – Liepynės kapinėse šviečia nedidelė lentelė teritorijoje, apsodintoje tujomis. Jei jos nebūtų, nesuprastum, kad čia atsisveikinama su mirusiaisiais.
Liepynės kapines prižiūrinčios bendrovės „Labradoras“ projektų vadovas Audrius Džiovelis prisipažino nežinąs, kodėl keli vilniečiai pasirinko tokį laidojimo būdą. Jis spėliojo, kad gal tokia buvo mirusiųjų valia.
Taip pat neaišku, ar šiame lauke nebuvo išbarstyta daugiau mirusiųjų pelenų. Kapinių registracijos knygoje užfiksuoti tik penki atvejai. Nežinia ir kur po tokio atsisveikinimo nukeliavo urnos.
Savivaldybės Komunalinio ūkio poskyrio vadovė Judita Nauckuvienė pasakojo, kad vietą tokiam legaliam laidojimui valdžia suskubo įrengti dėl to, kad buvo daug prašančiųjų.
Be to, sklido kalbos apie mirusiųjų pelenus, išbarstytus jūroje, upėse ar po obelimis.
Anot J.Nauckuvienės, išbarstyti pelenus tam skirtoje vietoje – tai toks pat palaidojimas kaip ir kiti laidojimai.
Ministerija bėdos nemato
Liepynės kapinėse įrengus pelenų barstymo lauką A.Džioveliui neduoda ramybės klausimas: kaip tokią vietą prižiūrėti? Darbininkai, turintys nupjauti žolę, nenori po ją vaikščioti.
Tiesa, Aplinkos ministerija, į kurią kreiptasi, atsakė, kad Žmonių palaikų laidojimo įstatymas nedraudžia vaikščioti vietomis, kur išbarstyti kremuotų palaikų pelenai.
A.Džioveliui teko skaityti, kad Vokietijoje panašiuose laukuose pelenai ne išbarstomi, o išpilami iš urnų ir užkasami.
Bažnyčia iš viso draudžia
Toks pelenų barstymo laukas priešininkams nepatinka dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad pelenus išpusto vėjas, po juos vaikšto ne tik žmonės, bet ir prabėga gyvūnai.
Be to, artimiesiems neįmanoma parodyti, kur mirusysis palaidotas, – tai yra visiška nepagarba jam. Negana to: toje pačioje vietoje išbarstomi kelių mirusiųjų pelenai.
Pelenų išbarstymui nepritaria ir Katalikų bažnyčia.
Prieš ketverius metus Vatikanas uždraudė tokį laidojimo būdą, paliko tik vieną išlygą. Išbarstyti pelenus leidžiama, jei to reikalauja papročiai.
Naują Katalikų bažnyčios direktyvą pristatęs Tikėjimo kongregacijos prefektas, vokiečių kardinolas Gerhardas Ludwigas Muelleris tvirtino, kad po kremavimo palaikai turi būti palaidoti kapinėse ar kitoje pašventintoje vietoje.
„Palaikai nėra šeimos asmeninė nuosavybė, – pabrėžė dvasininkas. – Miręs žmogus yra Dievo sūnus. Jis dalis Kristaus kūno.“
Dėl šios priežasties mirusysis esą turi būti palaidotas per viešą ceremoniją.
Anot G.L.Muellerio, kremuotų velionių palaikus laikyti privačiuose namuose neleistina taip pat, kaip ir barstyti pelenus jūroje.
Nelieka deramos pagarbos
Lietuvos krematoriumo vadovas Bernardas Vilkelis sakė, kad nėra reglamento, pagal kurį urną su velionio pelenais iš laidojimo paslaugas teikiančios įmonės atsiėmę artimieji turėtų deklaruoti, kur ir kada ją laidos, bet vis tiek numatyta bauda, jei pelenai būtų išbarstyti arba urna palaidota ne kapinėse ar kolumbariume.
Jo nuomone, valstybė turi sudaryti žmonėms galimybę laidoti artimuosius pasirinktinai pagal religinius ar moralinius įsitikinimus arba leisti įvykdyti priešmirtinę velionio valią.
Tai vyksta ir dabar, tik vykdydami velionio valią jo pelenus išbarstyti nurodytoje vietoje žmonės priversti slapstytis, jaučiasi nesaugūs, užuot šiam momentui suteikę deramą pagarbą.
Kitose šalyse, vykdant velionio valią, vyksta iškilmingos pelenų barstymo ceremonijos: artimieji išplaukia laivu į atvirą jūrą ir išberia iš urnos pelenus pavėjui arba siunčia savo maldas velioniui, kai jo pelenai pasklinda virš jūros, išberti iš sraigtasparnio.
Pavyzdžių užsienyje netrūksta
B.Vilkelis pastebėjo, kad Skandinavijoje jau seniai nekelia nuostabos vardiniai medžiai, pasodinti ant velionio pelenų, Jungtinėje Karalystėje yra Atminimo parkai, kur ant pelenų auga ne tiktai medžiai, bet ir rožių krūmai, stovi suolai su lentelėmis, kuriose parašyta, kieno pelenai ilsisi po šiuo suolu.
Aplinkai palankios technologijos jau leidžia laidoti urnas su pelenais ir jūroje, upėje ar kitame vandens telkinyje, nes pagamintos iš presuotos druskos, iš karto ištirpsta.
Iš suspausto smėlio pagamintose urnose, nuėmus dangtį, ant pelenų galima sodinti augalą, kuris augtų net ir savame kieme.
„Dabar, kai net pasaulio galingieji susirūpino miškų išsaugojimu, kai dėl žmonijos išgyvenimo tampa svarbus kiekvienas medis, tokie vardinių medžių parkai ypač pagelbėtų bendram tikslui“, – tikino B.Vilkelis.
Tuščių urnų rado ne vieną kartą
Pajūrio regioninio parko darbuotojai ne kartą yra radę tuščių urnų, kapsulių, iš kurių buvo išbarstyti mirusiųjų pelenai, o šių metų pradžioje prie Olando Kepurės netoli Klaipėdos – net žetoną. Iš jo paaiškėjo, kad palaikai buvo kremuoti Kėdainiuose.
Pajūrio regioninio parko atstovai paskelbė apie šiuos atvejus, nes įstatymai nenumato galimybės bet kur išpilti pelenus. Už tai skiriama administracinė bauda.
Manoma, kad dažniausiai pelenai išbarstomi jūroje. Tuščių urnų tekę rasti pajūryje net atliekų konteineriuose.
Parko darbuotojai baiminasi, kad nepaplistų tokia laidojimo mada.
