Kodėl gi jų namas be šildymo sistemos? „Rengdamas projektą supratau, kiek daug visko reikia - radiatorių, katilų, kamino. Nutariau, kad gal geriau investuosiu į rekuperacinę sistemą ir pastorinsiu namo sienas.
Žodžiu, sugalvojau, kad reikia statytis pasyvųjį namą - tokį, kuriam nereikėtų daug priežiūros ir kuris pats save išlaikytų“, - pasakojo Arvydas.
Kadangi namą statė vienas, tik savaitgaliais jam talkino tėvas ir krištatėvis, 120 kvadratinių metrų vieno aukšto būstas jaunai šeimai atsiėjo apie 180 tūkst. litų.
„Truputį teko pasiskolinti ir iš tėvų“, - neslėpė 31 metų vyras.
Jungtinėje Karalystėje A.Bartusevičius įgijo statybos darbų vadovo specialybę ir buvo subūręs nedidelę statybų kompaniją. Vyras nuolat domėjosi visomis naujomis technologijomis, ypač pasyviųjų namų statybomis.
Namas - lyg eksperimentas
Savo namo statyboms jis ruošėsi metus - skaitė, domėjosi, skaičiavo, kaip sienos, langai ir stogas galėtų užtikrinti šilumos varžą.
„Apskaičiavęs šilumos nuostolius supratau, kad turiu išmesti langų rėmus. Kad ir koks geras langas, šilumą jis praleis, nes jo rėmas beveik du kartus šaltesnis nei pats paketas.
Bet kaip įdėti stiklo paketą į sieną ir sukonstruoti tokią sistemą, kad prireikus jį būtų galima pakeisti?“ - tai buvo pirmas galvosūkis Arvydui.
Informacijos apie tai jis niekur nerado, tad teko pačiam eksperimentuoti. Jam pavyko: Arvydas neabejoja, kad šiandien tokio lango negali pasiūlyti nė vienas pardavėjas, nes jo - šilčiausias ir sandariausias.
Pasitelkė žemės energiją Kadangi pasyvusis namas labai sandarus, jį būtina gerai ir nuolat vėdinti. Tai gali užtikrinti tik priverstinė rekuperacinė vėdinimo sistema, kuri tiekia šviežią ir gryną orą ištisus metus, palaiko puikų mikroklimatą ir apsaugo nuo išorės dulkių. Tada Arvydas sugalvojo įdarbinti žemę ir "padėti" rekuperacinei sistemai.
Žemėje, už įšalo ribos, slypi energijos šaltinis - visais metų laikais ten laikosi 5-8 laipsniai šilumos. Kodėl tuo nepasinaudoti? „Suprojektavau šilumokaitį po žeme - jis nutiestas iki techninės patalpos prie rekuperatoriaus.
Žiemą, kai lauke oro temperatūra nukrinta iki 25 laipsnių šalčio, per šilumokaitį einantis oras žemės yra pašildomas iki 3 laipsnių šilumos. O vasarą, kai lauke temperatūra pakyla iki 27 laipsnių karščio, oras atvėsinamas iki 13-14 laipsnių šilumos“, - savo atradimais dalijosi vyras.
Vasarą tokia sistema veikia kaip kondicionierius, tik be jokių papildomų energijos sąnaudų. O žiemą tiesiog nereikia naudoti elektros energijos orui šildyti, kad neužšaltų rekuperatorius. Tai irgi sutaupo gana daug pinigų.
Sertifikatas - per brangus
A.Bartusevičius teigė, kad šiandien jo namas atitinka tarptautinį A+++ standartą, tačiau tai patvirtinančių dokumentų jis neturi.
Tokį sertifikatą Europoje kol kas išduoda tik Vokietijos pasyviojo namo institutas, bet jį gauti nėra paprasta: yra daug norinčiųjų, o parengti pastato energinius ir kokybinius parametrus patvirtinančius dokumentus kainuoja apie 15 tūkst. litų.
„Koks skirtumas, kaip kas mano namą pavadins. Svarbu, kad mums čia patogu ir gera gyventi“, - numojo ranka šeimininkas. Tiesa, vieno svarbiausių pasyviojo namo reikalavimų - jo vietos sklype - Arvydas nepaisė.
Mat prisiekęs žvejys ir naras per savo langus norėjo matyti šalia tyvuliuojantį ežerą, kuris, deja, ne pietinėje pusėje.
Tačiau ir čia jis rado sprendimą: stogą suprojektavo taip, kad kai vasarą saulė pakyla aukščiausiai, ji neplieskia į langus, o žiemą namai sugeria visą jos šviesą ir šilumą.
Palaikė tik žmona
Kai praėjusią žiemą lauke kelias dienas laikėsi apie 30 laipsnių šaltis, Bartusevičiai namuose vaikščiojo trumpomis rankovėmis ir basi. Keturios penkios malkos per dieną, ir jų būste laikydavosi maždaug 21-23 laipsniai šilumos, miegamuosiuose - 19-20 laipsnių.
Peržiemoti šeimai užteko 2,5 kubinio metro beržinių malkų. Tuo metu jų draugai panašaus dydžio namui apšildyti supleškino net 13 kubinių metrų. Paprastai ketaus krosnelę Arvydas užkuria vakarais, kad galėtų pasigrožėti liepsna ir 2-3 laipsniais pakeltų oro temperatūrą, kuri prarandama vėdinant patalpas.
„Pernai šalčiausią mėnesį už viską sumokėjome 250 litų. Kainą išpučia elektra - namo apšvietimas, buitiniai prietaisai, karštas vanduo, užtat už šildymą - tik 60 litų. Per metus už namo šildymą sumokėjome maždaug 300 litų. Dažnas gyventojas už šilumą butuose per mėnesį sumoka gerokai daugiau“, - savo namais džiaugėsi Arvydas.
Bet kol juos statė, nebuvo nė vieno, kuris patikėtų, kad vienam pavyks sukurti šeimai patogų ir nebrangų gyvenimą. Tačiau jį palaikė žmona, ir to užteko.
„Londone išmokau gyventi kitaip nei Lietuvoje. Čia visi daro „kaip pas kaimyną“: jei jis pasistatė namą, vadinasi, neverta gaišti laiko ir domėtis - kaimynas juk nekvailas, tad gali nesukti sau galvos ir statytis tokį pat. Anglijoje išmokau pasitikėti savimi ir nekreipti dėmesio, ką kiti pamanys“, - sakė Arvydas.
Be to, jis įsitikinęs, kad kol kas Lietuvoje dar nedaug žmonių žino, kas yra pasyvusis namas.
Pastatytų už 300 tūkst. litų
Svetainė su virtuvės zona, trys miegamieji maždaug po 12 kvadratinių metrų, vienas vonios kambarys ir nedidelė patalpa namo „smegenims“ - rekuperacinei sistemai ir jos valdymo pultui. Visada gaivus oras, neaprasoję langai, jokių dulkių, pigus eksploatavimas. Kodėl tokie namai vis dar nepopuliarūs Lietuvoje?
„Žmonės mano, kad juos statytis brangiai kainuoja, o ir pažangias naujoves daugelis vertina“, - svarstė Arvydas. Pasyviuosius namus statančios kompanijos vien už namo projektą prašo 17 tūkst. litų.
Jis yra matęs vieną tokį projektą - namą su gręžtiniais pamatais. O kaipgi šalčio tiltai? Kas nors truputį išmano apie šilumos taupymą ir šalčio tiltus, supras, kad tokie pamatai netinka pasyviajam namui. Kad šilumos būtų prarandama kuo mažiau, reikia rinktis plokštuminį pamatą, visas namas turi stovėti ant izoliacinio sluoksnio, kad nė viena jo konstrukcija tiesiogiai nesiliestų su gruntu.
Už kiek jis pastatytų namą, panašų į savo? Arvydas apskaičiavo, kad maždaug 100 kvadratinių metrų pasyvusis namas jo šeimininkams gali atsieiti apie 300 tūkst. litų.
Beje, kodėl jie įsikūrė prie Vievio? Juk žmona vilnietė, jis pats iš Alytaus? „Pro savo namo langus matome stirnas, bet esame vos 20 minučių kelio automobiliu iki Vilniaus, 45 minutės - iki Kauno. Po atuonerių metų gyvenimo užsienyje dabartinio patogumo nė už ką nekeisčiau į didmiestį. O kur dar laisvė vaikams, kurie auga gamtoje, o ne ant betono“, - sakė Arvydas ir Asta. Be to, už 15 arų sklypą Vilniuje būtų tekę pakloti keturis kartus didesnę sumą.
