Ne vien Vilnius kenčia nuo sienas grafičiais aprašinėjančių vandalų. O štai Lisabona rado priešnuodį nelegaliems grafičiams. Visiškai jų išnaikinti nesitikima, tačiau istoriniuose Portugalijos sostinės rajonuose vandalizmo ženklų ant sienų gerokai sumažėjo. Kaip pavyko tai pasiekti?
Eilinį rytą viena pagrindinių Lisabonos gatvių į darbą skubėję miestiečiai nustėro – prieš jų akis atsivėrė neregėti vaizdai. Trijų apleistų daugiaaukščių pastatų fasadus puošė milžiniški grafičiai.
Per vieno 4 aukštų namo sieną nutįso žalias krokodilas, už kampo į praeivius žydromis akimis žvelgė keliolikos metrų aukščio juodai baltas paukštis, kito pastato plokštuma žvaigždėtą naktį sėlino vagis, o šalia – iš Žemės rutulio per šiaudelį siurbiančio pūstažandžio naftos magnato ir jį pagriebti besitaikančio geltonveidžio žmogučio piešinys. Grafičiais išmarginta Lisabona tiek piešinių dar nematė. „Ar čia vandalizmas, ar menas?“ – svarstė praeiviai, iš pradžių nė nenumanantys, kad apleistus pastatus išdailino pasaulio grafičio įžymybės: brazilai broliai dvyniai Os Gêmmeos, italas Blu ir ispanas Sam3.
„Kai kurie vairuotojai taip užsižiūrėjo į įspūdingo dydžio grafičius, sukurtus vos per porą dienų, kad nejučiomis atsitrenkė į priekyje važiuojančius automobilius. Žmonės stovėjo užvertę galvą ir gėrėjosi, puolė fotografuoti pastatus“, – su šypsena apie gatvės meną propaguojančių menininkų 2010–2011 m. įgyvendintą projektą „CRONO“ pasakojo Inêsa Machado, Lisabonos savivaldybės Kultūros paveldo departamento Miesto meno galerijos atstovė.
Ji yra viena iš penkių darbuotojų, kurie dirba skyriuje, atsakingame už teisėtų grafičių ir gatvės meno kūrinių piešimą ant Lisabonos statinių.
Savivaldybėje – grafičių įteisinimo skyrius
Taip, supratote teisingai, Portugalijos sostinėje specialiai įkurtas padalinys („Galeria de Arte Urbana“ (GAU), kuris atsakingas už grafičius. Padalinys ne tik išduoda grafičio leidimus, bet ir kviečia menininkus savo darbais puošti viešąsias miesto erdves, rengia sienų piešinių konkursus, užsiima jaunimo švietimu apie grafičius ir gatvės meną.
Maža to, GAU darbuotojai tokius kūrinius fotografuoja, aprašo ir saugo. GAU siekia, kad grafičiai, kaip ir kitoks gatvės menas, harmoningai gyvuotų viename gražiausių ir seniausių Europos miestų šalia istorinių pastatų ir paminklų.
Nuo 2008 m., kai buvo įkurtas GAU, ant Lisabonos sienų legaliai pasidarbavo per 300 menininkų – vietinių ir iš užsienio. Jie papuošė keliasdešimt pastatų ir Portugalijos sostinei pelnė gatvės menui atviro miesto šlovę.
Dabar grafičio pasaulio žvaigždės pačios siūlosi nemokamai pagražinti ne pačias gražiausias Lisabonos vietas – buvusių fabrikų ar uosto sandėlių sienas, apleistus, negyvenamuosius, rengiamus griauti ar rekonstruoti pastatus. Tokius, kurie dažniausiai tampa nelegalių grafitininkų mūšio lauku.
Kai tokią sieną pagražina pripažinto meistro darbai, smulkiesiems grafitininkams nekyla ranka toje pačioje vietoje dėti savo ženklą (šnekant jų žargonu, perimtu iš anglų kalbos, taginti ar bombinti).
Tokių atvejų, kaip nutiko Vilniuje, kai grafičio chuliganų vos per kelias savaites buvo subjaurotas žinomo lietuvių menininko Ernesto Zacharevičiaus kūrinys ant Lietuvos kino teatro sienos, Lisabonoje pasitaiko vis rečiau. Kai kurie grafičiai nesuteplioti išlieka ne vienus metus. Atrodo, kad vandalai irgi vertina tikrąjį meną.
Žinoma, Portugalijoje net ir pripažinti menininkai mieste negali piešti kur tik jie nori. Reikia gauti savivaldybės, taip pat ir pastato savininkų leidimą. Tarpininkaujant GAU tai padaryti dabar nėra sudėtinga. Šalies sostinėje kasmet atrandama vis daugiau erdvių teisėtam gatvės menui.
Skaičiuojama, kad Lisabonoje iš mieste esančių 55 000 pastatų per 4000 yra nenaudojami ir apleisti. Dauguma jų – istoriniuose rajonuose. Kylančių nuomos kainų neišgalintys mokėti gyventojai keliasi į priemiesčius, o nusigyvenę pastatų savininkai neturi pinigų senoviniams statiniams rekonstruoti, tad laukia, kol jie sugrius, kad galėtų žemės sklypą parduoti. Tokie namai vaiduokliai dabar virsta gatvės meno kūriniais.
Meno galerija po atviru dangumi
Iš pradžių piktinęsi grafitininkų rašliavomis ant namų sienų, Lisabonos gyventojai keičia savo požiūrį. Neretai neapsikentę nelegalių grafičių, pastatų savininkai patys kviečia žinomus gatvės menininkus, kad jie chaotišką rašinėjimą užpieštų akį džiuginančiais piešiniais. Vietoj reklaminės iškabos grafitį renkasi ne vienas baro ar restorano savininkas ir taip iš dalies apsaugo sienas nuo vandalų.
„Manau, jog miesto valdžia rado puikų būdą nelegaliems grafitininkams tramdyti“, – sakė po tiltu ant kolonos teptuku besidarbuojanti Tamara Alves, viena iš nedaugelio grafitininkų pasaulio moterų. Jos piešiniai, dažniausiai vaizduojantys nuogą moterį ir laukinį gyvūną, puošia ne vieną Lisabonos statinį. Trisdešimtmetė menininkė turi meno magistro laipsnį ir pragyvenimui užsidirba iliustruodama knygas, žurnalus ir laikraščius. Tačiau didžioji jos aistra – piešiniai ant sienų.
„Man patinka gatvės menas, nors suvokiu, kad jis labai laikinas. Vos baigus savo kūrinį, bet kas bet kurią akimirką gali jį sugadinti, užteplioti, o pastatą, ant kurio jis nupieštas, nugriauti. Kita vertus, mano darbą gatvėje gali pamatyti daug daugiau žmonių, nei jį pamatytų galerijoje”, – žaidimo taisykles dėstė Tamara.
Be to, piešti ant pastatų, laimėjus savivaldybės skelbiamus konkursus, jai apsimoka – miestas kompensuoja išlaidas už dažus ir įrangą, o kartais, kai tokie projektai vykdomi verslo užsakymu, menininkams skiriamas honoraras. Kartais labai simbolinis, o kartais ir visai padorus. Vienas purškiamųjų dažų flakonas kainuoja nuo 3,5 iki 4 eurų (12,04–13,76 Lt), piešiniui gali prireikti daugiau kaip 20, kai kuriems sunaudojama ir per 100 flakonų. Tad grafitininkų išlaidos nemažos.
Sutarimas prasidėjo nuo karo
Taika tarp savivaldybės, miesto gyventojų ir grafitininkų Lisabonoje įsivyravo neiškart. 2008 metais Lisabonos meras António Costa, skęsdamas gyventojų skundų jūroje, nurodė gelbėti miesto estetinį veidą. Jis liepė uždažyti grafičiais labiausiai išpiešto senamiesčio Bairro Alto rajono, garsėjančio barais ir naktiniu gyvenimu, pastatų sienas.
Buvo perdažyta beveik 16 000 kv.m sienų. Rajone sustiprinta policijos kontrolė, padidintos baudos. Menininkai pasipiktino: dažais uždažytos ne tik terlionės, bet ir vertingi gatvės meno kūriniai.
Po derybų su menininkais savivaldybė pasiūlė kompromisą: po atviru dangumi miesto centre patrauklioje vietoje – Chiado rajone, kur verda miesto gyvenimas, gausu barų ir restoranų, įkurti viešąją galeriją, kurioje galėtų reikštis gatvės menininkai.
Buvo įrengtos specialios plokštumos, kad nebūtų niokojamas šalia stūksantis šimtametis mūras. Tuo metu įsteigtas ir šią veiklą prižiūrintis savivaldybės skyrius.
„Farsas ir pasityčiojimas“, – taip iš pradžių šią idėją vertino grafitininkai. Juk grafičiai piešiami ant sienų. Be to, norint kurti šioje vietoje, reikėjo gauti savivaldybės leidimą. „Grįžta cenzūra“, – nepatenkinti purtė galvas meno žmonės ir miesto valdžią lygino su Antonio Salazaro diktatūra, Portugalijoje vyravusia iki 1974 metų.
Meras žengė dar vieną žingsnį kompromiso link. Buvo paskirtos kelios sienos, ant kurių be iš anksto suderinto leidimo galėtų reikštis grafitininkai. Dabar tokių vietų jau keliolika. Ir jos ne vien tik požeminėse automobilių aikštelėse ar perėjose, kaip Vilniuje, o gatvėse, stadionų prieigose.
Perversmas kainavo 50 000 eurų
Portugalų grafitininko Vhilso (tikras vardas Alexandre Farto) ir jo bendraminčių iš užsienio iniciatyva 2010 m. pradėtas CRONO projektas parodė, kad Lisabonos valdžia pasuko teisingu keliu atverdama duris gatvės menui, teigė GAU atstovė Inêsa Machado. Įspūdingi žinomų gatvės menininkų darbai ant apleistų pastatų miesto centre tuomet neliko nepastebėti ne tik miesto gyventojų, bet ir pasaulio žiniasklaidos.
Apie Lisabonos grafičius tuoj parašė „The New York Times“ ir „The Guardian“. Pastarasis britų dienraštis Os Gêmmeos ir Blu piešinį su naftos magnatu priskyrė prie 10 įspūdingiausių pasaulyje gatvės meno kūrinių. Tarptautinės žiniasklaidos dėmesys Lisabonos gatvės menui neblėsta iki šiol. Metus trukusiam CRONO projektui finansuoti savivaldybė išleido apie 50 000 eurų (173 000 litų). Už juos apmokėjo keliolikos užsienio menininkų kelionę į Lisaboną ir gyvenimo išlaidas. Nė vienas negavo honoraro ir dirbo be atlygio. Savivaldybės atstovė sakė, jog miesto investuoti pinigai atsipirko su kaupu.
Gatvės menininkai – miesto ambasadoriai
„Neturime tokios statistikos, bet tikrai galiu patvirtinti, kad turistų Lisabonoje padaugėjo ir dėl gatvės meno, – įsitikinusi I.Machado. – Kai kurie atvyksta vien tik dėl jo. Mieste pradėtos rengti ekskursijos po gatvės meno objektus.“
Populiarėjant gatvės menui, suklestėjo grafičių dažų verslas. Lisabonoje per pastaruosius keletą metų duris atvėrė trys tokių dažų parduotuvės.
Nauda ir menininkams. Pradėjusių nuo nelegalių grafičių ant sienų ar traukinių vagonų dabar žymių grafitininkų, tokių kaip Vhilsas, darbai puošia Paryžiaus, Rio de Žaneiro, Las Vegaso ir kitų pasaulio didmiesčių pastatus, rengia asmenines parodas, kuria savo galerijas, o jų piešiniai parduodami už šimtus ir tūkstančius eurų. Bendraudami su užsienio kolegomis, jie suvilioja į Lisaboną atvykti kitų talentingų kūrėjų.
Grafičius remia verslas
Ekonominei krizei smaugiant Portugaliją, sostinės savivaldybė jau neišgali taip dosniai remti gatvės menininkų. Tačiau jie patys sustiprėjo tiek, kad gali remti miesto gatvės projektus. Neseniai savo lėšomis Vhilsas kartu su italų kilmės dailininku Pixeliu Pancho įvairia technika atliktais įspūdingais piešiniais papuošė Tacho upės krantinėje esantį pastatą.
Dabar apie 70 proc. gatvės meno kūrinių remia verslas, neretai pasiūlantis ir idėją. Taip vienos alkoholio bendrovės iniciatyva įvairiais piešiniais sumirgėjo apleisti buvę uosto sandėliai. Beje, akciją parėmusios kompanijos pavadinimo ant sienos nerasite – jis geriausiu atveju bus paminėtas spaudos pranešimuose.
Naujausias projektas „Mėlyna veidų siena” surengtas psichiatrinės ligoninės iniciatyva. Daugiau kaip kilometro ilgio niūrią pilką mūrinę tvorą aplink ligoninės teritoriją nuspręsta pagyvinti grafičiais. Vienintelis reikalavimas – piešinyje turi būti pavaizduotas veidas, primenantis, jog už sienos taip pat yra žmonių. Kaip veidas interpretuojamas – grafitininko reikalas. Projekte jau sudalyvavo keliasdešimt menininkų, ir konkursas tęsiamas. Jame gali dalyvauti bet kas.
Pastaruoju metu savivaldybės indėlis į gatvės meną apsiriboja tuo, kad ieškoma naujų vietų mieste, kur būtų galima piešti. Pasirūpinama, kad leidimą gavęs grafitininkas darbo imtųsi tokioje vietoje, kuri būtų uždažyta nelegalia rašliava. Miestui tai daug nekainuoja.
„Jeigu norime mieste turėti pasaulinio lygio menininkų piešinių, turime juos palaikyti. Tai mažiausia, kuo galime prisidėti“, – sakė Miesto meno galerijos atstovė I.Machado. Kelerių metų patirtis parodė – leidus daugelyje vietų piešti legaliai, chuliganiškų grafičių aplinkui mažėja. Bet jie išlieka. Dažnai kaip maišto forma, politinio, ekonominio šalies gyvenimo kritika.
