Aš manau, kad žmonės gyvens kuo arčiau miesto centro: ten, kur galės pėsti pareiti iš restorano ir negalvodami apie automobilio statymą nusipirkti reto, brangaus sūrio mažoje parduotuvėje, ir to sūrio gabalėlis kainuos tiek pat, kiek sunkvežimis malkų, kurių užteks kūrenti ekonomiškam namui kaime gerą mėnesį. Čia mano vizija.
Tų, kas komentuoja mano straipsnius ir pasakoja apie nuskintą nuo obels šakos savą agurką ir apie agrastų lysvę, kvepiančią žeme, aiškina man atvirkščiai: jie laksto basomis po žolę (aš mėgstu batais per ąžuolo parketą – toks jau mano pasirinkimas) ir per biolaukus jiems ateina tikėjimas ir žinojimas, kad miestas merdi, ir visi kuo toliau, tuo labiau gyvens ten, kur galima užuosti mėšlą ne tik iš prieangio, bet ir nuo pietų stalo.
Tegul Dievas jiems būna teisėjas – juo labiau, kad jie neteisūs.
Žmonės vėl perka pažadus
Vien tik Vilniuje šiuo metu statoma arti šimto daugiabučių (šimtas!) – ir žinote, ką aš jums pasakysiu? Į tuos visus statinius niekas nekištų pinigų, savų, svetimų ir skolintų, jei tų butų nereikėtų.
„Kas juos pirks?“, kraipo galvas visi, žiūrėdami į daugiabučius, kurių dauguma yra negražūs ir net ir realybėje atrodo lyg nupiešti. Žinote, apie ką aš kalbu. Žemos lubos, beprotiškai ankštos automobilių statymo vietos (nors ir tos tik už papildomus pinigus požeminiame garaže), vietoje balkonų – inkilai, kuriuose vos vienas žmogus telpa.
Nors su tais balkonais gal ir gerai: rupūžės neįstiklins (nes juk tikrai įstiklintų kur buvę, kur nebuvę: yra pavyzdžių Naujamiestyje, kur žmonės įsigiję erdvius butus už pusantro milijono su vaizdais į bažnyčių stogus ir varpinių bokštus, apsisukę po metų vis tiek įstiklindavo savo balkonus, nes kaimiečio kanopų nepaslėpsi užsisegęs brangų laikrodį ir apsivilkęs kostiumą už penkis tūkstančius eurų – kanopos, jos pro visur kyšo).
Pirks. Daugelis tų butų jau išpirkti dar jų nepastačius – nepaisant to, kad po krizės visi kalbėjo, kad ne, jau niekada niekas Lietuvoje nebepirks nepastatytų butų ir nemokės pinigų už pažadus. Niekada, niekada nebepirks, sakėte jūs. Ir bankai nebeskolins, sakėte jūs.
Kaip jūs visi klydote. Perka, ir dar kaip. Perka, ir sėkmingai skaičiuoja jau kambarius, o ne kvadratinius metrus. Perka ir prašo dar.
Miesto mirtis smarkiai išpūsta ir pranešimas apie ją atėjo per anksti.
Kiekvienas plotelis, kur galima gauti leidimą statyti gyvenamąjį namą, kur buvęs, kur nebuvęs gauna gyvenamąjį namą, ir tas namas būna daugiabutis – daugiau pinigų negausi niekaip. Nei prekybos centras, nei kokie nors nuomojami biurai (ne veltui nuomojami biurai daugiausia kyla pakraščiuose, nes ofiso žvėreliai, įpratę zulintis prikimštais plentais ir aplinkkeliais, bet kuriuo atveju sėdi ir sėdės transporto spūstyse, ir važinės ten, kur jiems pasakys – tik pažadėk jam nemokamą vietą automobiliui statyti, nemokamą kavą iš automato ir kokią nors valgyklą su dienos pietumis už tris eurus penkiasdešimt centų) neatneš tokių pinigų, kaip gyvenamasis namas, prikištas butų.
Griuvenų šeimininkai - nepajudinami
Pažiūrėjus į erdvės paklausą miestų centruose, labai keista, kad puikiose vietose vis dar yra medinių griuvenų, izbuškų, kurios visa savo šlykštybe ir savo lauko tualetais užima vietą, kuri galėtų būti panaudota tam, kad miestas atrodytų panašus į miestą.
Aš įsivaizduoju, kad tų griuvenų gyventojams jau siūlė nedidelius pinigus, paskui – didelius pinigus, ir jie nesileido į kalbas, nes jie geriau gyvens ir lauks mirties, kad paskui galėtų palikti vaikams tą namą, ir tada jau jie jį parduos, nes niekas, kam dar ne daugiau keturiasdešimties, nėra tiek nusigyvenęs, kad patys gyventų tose medinėse klypenose.
Tik štai kaip yra su tais senoliais, kad – lyg kompiuterių žaidime, kur galima gauti papildomą gyvybę – šlykštus jų apgyvendintas namas miesto centre dovanoja jiems dvidešimt papildomų gyvenimo metų.
Tie seni namai, užimantys vietą daugiabutei statybai, yra lyg mediniai, bet nuo laiko visiškai apsaugoti antkapiai ir paminklai jų gyventojų kvailam užsispyrimui. Kvailesnis užsispyrimas matomas buvo tik parduotuvėse gruodžio 31 dieną, kai gaujos idiotų blaškėsi, bandydami išleisti litus, lyg kitą dieną jie jau nebegaliotų ar jų nebūtų galima į nieką iškeisti.
Miestai tankės, privatumo mažės
Daugiabučiai kyla ir kils nepaisant didžiausios demokratijos grimasos: kaimynų teisės, tik pamačius, kad kažkas kruta, formuoti civilinio pasipriešinimo komitetą ir bandyti sustabdyti statybas. Tą teisę reikėtų atimti, nes rimtų galių suteikimas idiotams yra pavojingas rinkai, komercijai, sveikam protui ir net pačiai demokratijai, nes galiausiai žmonės pradeda įsivaizduoti, kad demokratija yra rėksmingiausios bobos-aktyvistės, įsitvėrusios popieriaus lapus parašų rinkimui, bandančios sustabdyti bet ką, kas vyksta arba gali vykti. Panašiai, beje, pasakyčiau apie kandidatus į mero postą, kurių pažadai prasideda ir baigiasi tuo, ką jie uždraus, kai tik atsisės į postą.
Mano mamos skandalinga kaimynė, vieno namo statybą priešais langą pavertusi valkatų apgyvendintais nebaigtais griuvėsiais, o kitoje pusėje nesugebėjusi pakenkti namo restauravimui ir pavertimui į viešbutį, pati iškeliavo į geresnį pasaulį, kur jai niekada nebereikės rinkti parašų – tai tiesiog nėra įmanoma, nes ten, kur bus ji, visų rankos užimtos: arba aukso arfomis, arba sidabro trimitais, arba įkaitintų akmenų ridenimu iš sieros ežero, ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad jai rado vietą būtent pastarajame sveikatingumo centre.
Miestai neišvengiamai tankės. Privatumo bus mažiau, mažiau ir erdvės kiekvienam, bet žmonės labiausiai už viską vertins laiką, ir todėl, paminėsite mano žodį, kai šį straipsnį skaitysite 2016 metų pradžioje, išsitraukę iš archyvo, vien Vilniuje bus statomas jau nebe šimtas, o pusantro šimto daugiabučių gyvenamųjų namų.
Sekite mus "Facebook"!
