Rekonstravusi ne vieną dvarą vilnietė architektė G.Juknevičienė prisipažino – jei ką nors sumanė, ne jos būdui trauktis.
Jos vyras fizikas, mokslų daktaras Antanas Juknevičius pridūrė, kad tik pensininkai šiais laikas gali atlaikyti dešimtmetį trukusią rūmų rekonstrukciją.
Sovietmečiu nualintas Dautarų dvaras ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Vokiškos architektūros įtaka šiam dvarui nėra atsitiktinė, ant vienos plytos aptiktas įspaudas „1870“ tikriausiai žymi Dautarų rūmų statybos pradžią.
Kadaise šis dvaras priklausė Rusijos reformatoriaus Piotro Stolypino dukteriai baronienei Mariai ir jos vyrui Borisui von Bock, kilusiam iš vokiškos giminės, o Dautarai tada vadinosi „Dovtory“ ir buvo Kurliandijos dalis.
Dvaras turėjo daug žemės, miško, veikė plytinė, durpinė. Be rūmų, buvo prižiūrima dar 13 pastatų, didelis parkas su tvenkiniais.
Legendomis apipinta unikali dvaro biblioteka.
Caro Nikolajaus II laikais P.Stolypinas turėjo įtakingas pareigas. Jis buvo Rusijos ministras pirmininkas, o užaugo Kalnaberžės dvare, Kėdainių rajone, kur augo ir jo duktė Maria, ištekėjusi už diplomato Boriso von Bock.
Dautaruose jie gyveno 1910--1933 metais.
Lietuvai išsivadavus iš Rusijos imperijos, Kalnaberžės dvaras buvo nacionalizuotas, konfiskuota biblioteka, priklausiusi iš Stolypino giminės kilusiai poeto Michailo Lermontovo senelei.
Baronienė Maria von Bock dėl to bylinėjosi su Lietuva. Laimėjusi bylą, ji iš Kalnaberžės į Dautarus atsigabeno raudonmedžio baldus ir dalį vertingų bibliotekos knygų.
1933-siais nuskurdusį Dautarų dvarą ir sodybą, kurie buvo užstatyti bankui, įsigijo aktorės ir radijo diktorės Undinės Nasvytytės tėvas – karo gydytojas Kazimieras Nasvytis, kuris tuo metu dirbo Mažeikiuose. Undinei tada buvo septyneri.
Dvare buvo daug įdomybių – kirilica raštu išleistų storų knygų, įrištų oda, vėduoklių, skrybėlaičių, iš mados išėjusių drabužių, baldų, porceliano indų.
Čia būsima radijo diktorė su broliais dvyniais Algirdu ir Vytautu Nasvyčiais, tapusiais žymiais architektais, leisdavo vasaras.
Užgriuvus karo audroms, dvaras nebuvo saugus prieglobstis – bomborduodavo, netoliese esančiu geležinkeliu riedėjo karo ešalonai – tai į Rytus, tai į Vakarus.
Po karo dvaras sunyko. Iš pradžių čia veikė pradinė mokykla, vėliau -- kolūkio kontora. Įsikūrę atėjūnai buvusiose salėse laikė gyvulius, o pritrūkę malkų kūrendavo laiptus, palanges.
Kai kas tikėjo, kad dvare paslėptas lobis, todėl ardė sienas.
Tik atkūrus Nepriklausomybę dvaras buvo sugrąžintas Nasvyčiams. U.Nasvytytė su broliais džiaugėsi dvaru, bet suprato, kad savo jėgomis neįstengs grąžinti jam gyvybės.
U.Nasvytytė įkalbėjo šį dvarą pirkti tuomet architekte dirbusią Seimo narę Aureliją Stancikienę.
Trejus metus politikė čia nekėlė kojos ir jau ketino dvarą atiduoti benamiams, kad šie išnešiotų po plytą.
Tai sužinoję A.Stancikienės tėvai vilniečiai architektai Gražina ir Antanas Juknevičiai pasiraitojo rankoves.
Per 10 metų dvarą pavyko prikelti iš užmaršties, bet tik sulaukus valstybės ir Europos Sąjungos fondų paramos.
Beveik 700 kvadratinių metrų ploto rūmai nėra dideli, pavyzdžiui, Tiškevičių dvarai Lietuvoje siekdavo daugiau nei 1500 kvadratinių metrų ploto.
Tačiau pirmas įspūdis atvykus G.Juknevičienei su vyru į Dautarus buvo slogus. Čia riogsojo griuvėsiai -- pastatas buvo be langų, be durų, įlūžusios perdangos, pelėsiais apėjusios sienos. Namas atrodė kaip vaiduoklis.
Negalėjo būti jokių kalbų apie poilsį dvare. Neturėdami kur apsistoti, Juknevičiai iš ryto atvykdavo į Dautarus, o vakare grįždavo į Vilnių.
O dabar raudonas skardinis rūmų stogas švyti iš tolo.
Nors dvaro ansamblis įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą, sunku buvo aptikti šaltinius, istorinius dokumentus, kaip atrodė jo vidus, kiek buvo kambarių, kokie stovėjo baldai.
„Nesitikėjau apgriuvusiame dvare aptikti ką nors vertingo. Pirmiausia uždengėme stogą, nes vietomis jis buvo sutrūnijęs, naudojome skardą, o ne čerpes, nes reikėjo kuo greičiau atlikti šį darbą“,- prisiminė G.Juknevičienė.
Laimė, vokiečiai dvarą statė iš geros medienos. Nuardžius stogą, paaiškėjo, kad įmanoma restauruoti dalį medienos.
Po rekonstrukcijos dalis senų medinių konstrukcijų liko neuždengtos. Norėta parodyti, kad čia naudotas kitoks nei Klaipėdos kraštui būdingas fachverkų konstravimo principas.
Įprasta, kad fachverko medinės sijos lieka išorėje, o Dautarų dvare – jų nesimato. Medinis karkasas paslėptas pastato viduje, nes jį dengia mūras.
Tarp karkaso sijų buvo aptikta nendrių, kurios nepūna, tai – patvari medžiaga.
„Iš esmės dvaras yra karakasinis medinis namas, kurio pertvaros užpildytos plytomis.
Kadangi apylinkėse gausu gero molio, dvaras turėjo savo plytinę, todėl raudonų plytų netrūko“, – aiškino G.Juknevičienė.
Pradėjus darbus, laukė ir daugiau staigmenų, kurias aptiko specialistai, atlikę tyrimus.
Niekas nežinojo apie ant sienų buvusį polichrominį dažymą. Viskas buvo daugkart uždengta kalkiniais dažais. Nei Undinė, nei jos broliai to neprisiminė.
Dabar dvaras atgavo spindesį. Kai kur sienos įgavo sodrią plytų spalva, prie kurios dera tamsiai mėlyna.
Polichrominiam dažymui buvo naudoti augaliniai pigmentai. Kai kur raštai atrodo kaip iš Antikos laikų, nes dvarininkai turėjo gerą skonį.
Lubas puošia karnizai ir rozetės – plastiniai lipdiniai. Jų nuolaužų restauratoriai aptiko valydami patalpas.
Mediniai laiptai – taip pat svarbūs. „Nors laiptai nelygūs, bet jų keisti negalima – jais lipo mūsų didikai“, – priminė A.Juknevičius.
Jų turėklai yra nauji, o forma atkurta šiukšlyne iš aptikto sulūžusio medinio fragmento.
Į dvarą veda du įėjimai: vienas buvo skirtas kumečiams, kitas – dvarininkams.
Pirmas dvaro aukštas yra pusrūsis, čia buvo virtuvė, greta valgydindavo kumečius. Kadaise čia Nasvyčių vaikai slėpėsi nuo bombordavimo.
Dautarų apylinkėse gruntinis vanduo yra netoli žemės paviršiaus, netgi pavasarį vanduo šulinyje pakyla iki viršaus. Todėl šiame krašte neįprasta rengti rūsius, pakakdavo pusrūsių žemomis lubomis.
Kadaise svetainė buvo dviejų dalių, o dabar neliko pertvaros.
Viename kambaryje aptiktas išpieštas ant sienos altorius, prie jo pastatyti klauptai. Šiame kambaryje melsdavosi dvarininkai, nes bažnyčia yra tik 7 kilometrai nuo dvaro, Pikeliuose.
Kadangi Dautarų dvaro klestėjimas sutapo su interjere vyravusia eklektika, rinkdama baldus G.Juknevičienė turėjo daug laisvės.
Kambariuose stovi rokoko ir kitokių stilių lovos, sofos, foteliai, pagaminti Belgijoje, Prancūzijoje ir atgabenti į Lietuvą.
Šie baldai gaminti pagal analogus, todėl neturi išskirtinės vertės, tačiau yra patogūs, o svarbiausia – įkandama jų kaina.
Duris atvėrę rūmai pasiruošę sutikti svečius – čia visą vasarą truksiantis Dautarų muzikos festivalis suteiks nepakartojamų akimirkų.
Infobox
Sunkiu metu dvaras tapo prieglobsčiu
Į Dautarų dvarą svečiuotis ir ilsėtis atvykstanti vilnietė U.Nasvytytė (87m.) tikino, kad čia ją aplanko nenusakomas jausmas. Ji apsistoja kambaryje, kuris anksčiau priklausė jos tėvui karo gydytojui K.Nasvyčiui.
„Mano kambarys yra erdvus, puikus, yra balkonas. Pabundu, ir, rodos, girdžiu tėvo žingsnius. Tėvas labai mėgo būti Dautaruose, bet čia leisdavome tik vasaras“, – pasakojo buvusi radijo diktorė.
U.Nasvytytė prisiminė, kaip pirmą kartą įkėlė koją į Žemaitiją, nes iki tol augo Vilkaviškyje. Čia Undinė pramoko žemaitiškos tarmės, tuo didžiavosi jos tėvas, kuris buvo žemaitis.
Dvare daug kas buvo šiuolaikiška: paspaudus mygtuką, atsidarydavo sieninės spintos, įrengtu liftu pakeldavo maistą iš pusrūsyje esančios virtuvės į valgomąjį.
Karo metais dvaras ne sykį atsidūrė kryžminėje ugnyje. 100 kilometrų nuo Dautarų esantys Šiauliai 1944-siais buvo užimti sovietų armijos, o vokiečiai – dar nepasitraukę.
Du mėnesius Undinė su broliais ir motina slėpėsi dvaro pusrūsyje nuo sprogimų. Kartą dvare apsilankęs sovietų kariškis įspėjo, kad tuoj prasidės žiaurios kautynės ir įsakė per kelias minutes palikti dvarą. Tą dieną Undinė atsisveikino su dvaru, o vėl jame apsilankė tik po 60 metų.
Kita U.Nasvytytę slegianti data – birželio 13-oji, nes 1941-siais tą dieną Pabradės poligone suėmė jos tėvą.
