Šiuo metu 94 dvarų sodybos yra valstybės saugomos, dar 26 jų pripažintos paminklais. Tačiau šie skaičiai kinta – laikui bėgant vis mažiau lieka, ką saugoti.
– Koks dvaras atsidūrė arčiausiai išnykimo ribos? – pasiteiravome Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojo Algimanto Degučio.
– Juodąjį sąrašą sudaro apie 60 dvarų, įtrauktų į registrą, todėl jie turi kultūrinę vertę.
Yra įvairių priežasčių, dėl ko sudaromas toks sąrašas. Ne paslaptis, kad kartais būna sunku susikalbėti su dvarų savininkais.
Įstatymų numatyta tvarka dėl nepriežiūros tokius dvarus įmanoma nacionalizuoti.
Istoriją dėl Raudondvario dvaro (Radviliškio rajonas) tvarkymo lydi daug nemalonių dalykų, esame ne kartą siuntę raštus privatiems savininkams, kreipėmės į policiją dėl jų atvesdinimo. Tai – ne paveldo tvarkymo reikalai.
Keblu bendrauti taip pat su Šateikių dvaro (Plungės rajonas) privačiais savininkais.
Prasti reikalai taip pat Drobiškių dvaro sodyboje, kurios savininkė – Jonavos savivaldybė.
Galbūt šie dvarai nėra vertingiausi kultūrine prasme, bet jie pirmauja prastai tvarkomų dvarų sąraše.
– Kaip reaguoja savininkai į jūsų pastabas?
– Būna atvejų, kai kažkas išgriauna tvorą, juosiančią dvarą, atplėšia užkaltas duris, langus. Parašai savininkams, po kelių tokių raginimų situacija pagerėja. Taip buvo Lentvario ir Trakų Vokės dvaruose.
Tačiau mūsų specialistai vėl aptiko tam tikrų pažeidimų Lentvario dvare.
Šis dvaras įkeistas bankui, bet nuosavybė vis tiek yra, ji niekur nedingo, gaila, kad netvarkoma.
– Ar įmanoma dvarą restauruoti ir padaryti jį tokį, koks buvo prieš 70-80 metų?
– Sveikiausia paveldui, kai atkuriama pirminė funkcija. Tai neskatina daryti didelių pakeitimų ir nedarko objekto, nes jis taip buvo suprojektuotas.
O dėl dvarų – kur kas sudėtingiau. Neįmanoma prikelti praeities, nauji savininkai naudoja dvarus kitoms reikmėms. Pavyzdžiui, pritaiko turizmui, pramogoms, naudoja dvarą kaip gyvenamąjį būstą.
Neįmanoma atkurti dvaro taip, kad jis būtų 100 procentų autentiškas. Todėl reikia leistis į kompromisus, nagrinėti, kaip nauji pakeitimai įkomponuoti į dvaro dvasią.
Būna gražių išimčių, kai be valstybės paramos tai pavyksta padaryti. Pavyzdžiui, yra puikiai restauruotas Lapšių dvaras Širvintų rajone.
Tuo tarpu kiti dvarai, nesvarbu, ar jame būtų įsikūręs muziejus, viešbutis, restoranas, ar valdiška įstaiga, tėra sėkmingas ar mažiau sėkmingas pirmykštės funkcijos pakeitimas. Todėl mano patarimas tvarkant dvarą – kuo mažiau jį keisti.
Kita vertus, dvarai smarkiai griūva, džiaugiamės, kad kas nors uždengia stogą.
– O jei dvare įkuriamas muziejus? Ar tai – tinkamas pavyzdys?
– Anksčiau nė vienas dvaras nebuvo muziejus. Muziejuje būtina apsauga, papildomos patalpos. Dėl šių techninių reikalavimų būtina dvare daug ką keisti.
„Rekonstruoti“ – tokios sąvokos nereikėtų vartoti, nes tada keičiami gabaritai. Mes galime kalbėti tik apie dvarų restauravimą.
Privalome leistis į kompromisus, kad dvaro savininkas kuo daugiau išsaugotų autentiškumo ir nesižavėtų naujais dažais, tinku ar naujomis technologijomis.
