Pakruojo dvaras bunda naujam gyvenimui – ruošiasi tapti Pakruojo dvaro dvariškų pramogų respublika.
Suteikia galimybę pasijusti dvariškiu
„Lietuvoje daug gražių, gerai rekonstruotų dvarų. Štai tarkime, kad ir Liubavo malūno rekonstrukcija – tai puikus pavyzdys, kaip reikėtų tvarkyti mūsų paveldą. Bet atkūrus pastatą ir įrengus jame ekspoziciją tu gali atkurti tik tos epochos vaizdinį, kurį lankytojas išvys, tačiau kurio negalės paliesti ir pajausti.
Mano nuomone, žmogui reikia suteikti galimybę įsikūnyti į dvariškį ir leisti jam šia nauja patirtimi pasimėgauti tiek, kiek jam norisi: ar kelias valandas ar keletą dienų.
Norisi, kad dvariškio būtis tokiam į šį žaidimą įsitraukusiam žmogui asocijuotųsi ne su puošniais drabužiais ar kitais išoriniais atributais, o būtų pajausta per kasdienių poreikių tenkinimą.
Žmogus dvariškiu turi pasijusti ne tik valgydamas skanų maistą ar gerdamas kavą dvaro pievelėje, bet ir naktį praleidęs apartamentuose, kur prie baldakimu užtiestos lovos stovi tik dubuo vandens apsiprausimui ir naktipuodis gamtiniams reikalams atlikti.
Viena yra kai žmogus atvykęs į žirgyną sėda ant žirgo pajodinėti, kita – kai jam pasipuošusiam dvariškio rūbais žirgą iš dvaro arklidžių atveda arklininkas, kai jis turi galimybę ne tik pajodinėti, bet ir išvaryti žirgus i naktigonę, kad besiganant žirgam s prisėdęs prie laužo galėtų „paskaičiuoti žvaigždes danguje“, ar „atverti dūšią“ į naktigonę pasiimtam draugui...“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Pakruojo dvaro valdytojas Giedrius Klimkevičius.
Paperka neįgalių vaikų nuoširdumas
Dvariškai save tijūnu, o ne dvaro valdytoju save vadinančio G. Klimkevičiaus mintys apie Pakruojo dvare įsikursiančią dvariškų pramogų respubliką neatrodo utopinės. Žmonių, norinčių su šiuo dvaru susipažinti ne taip, kaip eiliniam turistui, jau nestinga i r dabar.
„Esame sukūrę dvariškas programas, kurias galime pasiūlyti ir pavieniams lankytojas, ir šeimoms, ir turistinėms grupėms. Ypač smagu bendrauti su vaikais, matyti jų žingeidžius veidus, išgirsti jų nuomonę ir sulaukti protingų patarimų.
Pastebėjome, kad patys aktyviausi, nuoširdžiausi ir aktyviausi yra negalią turintys vaikai. Jų vidinis tyrumas ir mokėjimas džiaugtis viskuo, ką jiems suteikiame per kelias edukacinės programos valandas, pakylėja ir mus pačius, palieka gilų gėrio pėdsaką širdyje“, – sakė G. Klimkevičius.
Atidarys Senjorų jojimo mokyklą
Pasak Pakruojo dvaro valdytojo, gyvenant šioje nepaprastoje erdvėje daug įdomių minčių ir atradimų kilo bendraujant su mus supančiais žmonėmis. Būtent taip gimė Senjorų jojimo mokyklos projektas.
„Ankstyvais rytais jodinėdamas parke matydavau kelias čia sportuojančias žavias senjoras, su kuriomis kaskart mielai pasikalbėdavau. Kartą viena pašnekovė prasitarė turinti svajonę atsisėsti ant žirgo ir išmokti joti.
Buvau labai sužavėtas šios moters drąsa ir entuziazmu, tad netrukus pamačiau, kad ir daugiau vietinių ponių norėtų išmokti joti. Tad galime tik pasidžiaugti, kad mūsų žaviųjų senjorių dėka nuo rudens atidarome Senjorų ir vaikų jojimo mokyklą“, – pasidžiau gė G. Klimkevičius.
Kurdami dvariškų pramogų respubliką jos sumanytojai surinko daug istorinės ir techninės medžiagos.
„Aiškinomės šio dvaro istoriją: kas, kada jį valdė, kiek žemės priklausė dvarui, kiek čia buvo laikoma gyvulių, kokie meno kūriniai buvo sukaupti dvare. Iki 1920 metų Žemės reformos Pakruojo dvaras buvo klestintis dvaras, jam priklausė net 30 tūkstančių hektarų žemės.
Tačiau mus labiau domino ne skaičiai, o tai, koks buvo vidinis šio dvaro gyvenimas, ką čia gyvenę žmonės veikė, kuo kvėpavo“, – sakė G. Klimkevičius.
Gavo žinių apie barono palikuonis
Pasak G. Klimkevičiaus, daugumai Pakruojo dvaras asocijuojasi su viena viena ryškiausių čia gyvenusių asmenybių – dvaro valdytoju baronu Leonas fon Ropu.
„Tai buvo progresyvus, išsilavinęs žmogus, didelis meno žinovas ir kolekcionierius, ir kurio gyvenimas iš tiesų buvo labai spalvingas ir audringas.
Užkietėjusiu senberniu laikytas, sužadėtinei pasipiršęs, bet vestuvinių žiedų su ja taip ir nesumainęs Leonas fon Ropas oficialių palikuonių neturėjo. Tačiau pavasarį mums viešai pakvietus žmones pasidalinti išgyventomis ar girdėtomis dvaro istorijomis, a tvyko viena ponia, kuri kukliai pareiškė esanti Leono fon Ropo sūnaus Jurgio proanūkė.
Ši žinia mus suintrigavo. Išklausę moters mes kitą savaitę sukvietėme į dvarą 16 jos giminaičių, kurių padedami išnarpliojome tokią istoriją.
Be pagrindinio Pakruojo dvaro Leonas fon Ropas turėjo dar keletą mažesnių dvarelių. Su vieno tokio dvarelio jauna žavia dvidešimtmete guvernante, tuomet jau 45 metų baronas susilaukė sūnaus.
Vesti sūnų pagimdžiusios tarnaitės Leonas fon Ropas neleido jo statusas, tačiau ir mylimąja, ir sūnumi baronas pasirūpino – moterį Leonas fon Ropas ištekino už Rygoje gyvenančio kalvio, o sūnui mokėjo rentą, kad jis gautų išsimokslinimą.
Kai apie tai papasakojome gegužės mėnesį į dvare vykusį Pakruojo rajono tarybos posėdį susirinkusiems politikams išgirdome dar kelias panašias istorijas – reiškia oficialiai palikuonių neturėjęs Leonas fon Ropas jų iš tikrųjų turėjo ne vieną, – svarstė G. Klimkevičius.
Jaunavedžius pažadina gandrų kalenimas
Kad Pakruojo dvaras iš tiesų didžiulis, šių eilučių autorius įsitikino leidęsis į dvaro valdytojo pasiūlytą ekskursiją – greitu žingsniu apeiti pagrindinius dvaro pastatus trumpam užmetant akį ir į jų vidų prireikė pusantros valandos.
„Ekskursija“ prasidėjo nuo šalia viešbučio „Stadala“ ir restorano „Traktierius“ stūksančio vėjo malūno, kuris paverstas multifunkciniu kompleksu. Pirmajame malūno aukšte įrengta ekspozicija „Grūdo kelias“, antrajame – surinkta senovėje alaus gamybai naudo ta įranga, trečiajame – įrengta kino teatro salė.
Pažiūrėjus romantišką filmą žvakių šviesoje pora gali patraukti į vėjo malūno viršuje įrengtą miegamąjį – kuriame yra ir dvariški patalai su baldakimu, ir dubuo su vandeniu apsiprausimui, ir naktipuodis gamtiniams reikalams atlikti.
„Šio miegamojo pirmajai nakčiai dažniausiai pageidauja vestuves dvare rengiantys jaunavedžiai. Ryte jų be kita ko laukia ir siurprizas – jaunavedžius pažadina gandrų kalenimas. Netoliese lizdą susisukusi gandrų pora lyg pagal užsakymą kas rytą atskrenda a nt vėjo malūno stogo paklegetuoti“, – paaiškino G. Klimkevičius.
Laisvalaikio praleidimui pritaikė griuvėsius
Iš malūnininko namo viešbučiu „Stadala“ virtusiame trijų aukštų pastate įrengti 22 atskiri numeriai, kuriuose gali gyventi iki 65 žmonių.
Įžengus į viešbutį akys nukrypo į ant administratoriaus stalo stovintį senovišką grafiną su raudonu skysčiu.
„Tai pagal Leono fon Ropo receptą iš 18 žolelių ir bičių surinktų produktų pagaminta užpiltinė, kuria pavaišiname mūsų klientus. Pats viešbutis įrengtas senove dvelkiančiu stiliumi – jame nėra nė vieno tokio pat kambario.
Viešbučio gyventojai, ypač užsieniečiai laisvalaikį labai mėgsta leisti netoliese esančiuose buvusio tvarto griuvėsiuose, kur dekoruoti sienų likučiai puikia dera prie ant želiančios žolės pastatytų baltų stalų“, – aiškino G. Klimkevičius.
Rekonstruotame vandens malūne, kuriame prieš tai veikė ir lentpjūvė, duris atvėrė 70 vietų konferencijų-pobuvių salė dolomitu dekoruotomis sienomis.
Pirtyje – alaus mielių procedūros
Kiek tolėliau stovi rekonstruotas dvaro kalvės pastatas su jame atkurtais autentiškais įrengimais į kuriuos gali ne tik paganyti akis, bet ir jais naudotis pagal paskirtį. Čia vyksta kalvystės seminarai, plenerai.
„Daug žmonių laisvalaikio neįsivaizduoja be pirties teikiamų malonumų. Turime lietuvišką garinę pirtį, kurioje kaitinamasi 50-60 laipsnių temperatūroje.
Mus konsultavęs Europos sportinio vanojimo čempionas Vladas Jokubauskas tvirtina, kad tokia temperatūra kaitintis pirtyje yra pati optimaliausia.
Mūsų pirties ypatybė – alaus mielių procedūros, po kurių oda tampa švelni kaip šilkas. Apie teigiamą alaus mielių poveikį odai jau seniai žinojo šio krašto aludariai“, – paaiškino G. Klimkevičius.
Sužadėtinę nustebino vartais
Kelias nuo viešbučio iki pagrindinių dvaro rūmų driekiasi per parką.
„Šiuos kalvio darbo į parką vedančius vartus Leonas fon Ropas Rygoje įsigijo ruošdamasis į dvarą parsivežti sužadėtinę.
Į dvarą parsivežtą Rygos fabrikanto dukrą baronas į dvarą įvedė būtent per šiuos vartus. Žengdamas su mylimąja per vartus baronas tarė: „Brangioji – tai tavo gyvenimo rojaus vartai“.
Nuo to laiko šie vartai ir vadinami „Vartais į rojų“ – romantišku pasakojimu kelią per parką sutrumpino G. Klimkevičius.
Pakruojo dvaro valdytojai pageidavo peizažinio parko, kuriame dominavo gamta, o ne skulptūros.
„Bandydami sužinoti, kaip dvaro parkas atrodė seniau, naršėme ne tik archyvuose, bet ir kreipėmės į visuomenę prašydami paieškoti pas juos galbūt užsilikusių parko piešinių ar jų eskizų.
Parke ypač gražu žiemą, kai ant jo pakraštyje esančios upės ledo įrengiame čiuožyklą. Girliandomis papuošta, žibintais apšviesta čiuožykla grojant muzikai tampa į sceną, kurioje gali vykti ankstesnį dvaro gyvenimą atspindintis vaidinimas“, – aiškino G. Kl imkevičius.
Pokylių salę pavertė kiaulide
Einant parku pastebi keistai užaugusias liepas – atrodo kad iš to paties kamieno į viršų stiebiasi keli medžiais.
Pasak G. Klimkevičiaus, ne po vieną, o krūvomis augančios liepos simbolizuoja šeimą.
„Šio dvaro valdytojams šeima buvo labai didelė vertybė. Deja, priešpaskutiniu dvaro valdytoju tapęs Leonas Fon Ropas jos taip ir nesukūrė.
Pagal protėvių tradiciją Meilės saloje savo sužadėtinei pasipiršęs baronas vestuves buvo numatęs kelti po metų.
Kortas sumaišė per Kalėdas dvare surengtas pokylis, teisingiau tai, kas per jį įvyko.
Tais metais baronui viskas klostėsi puikiai – pinigai plaukte plaukė, dvarininkas netgi vienas pirmųjų Lietuvoje įsigijo automobilį, kalėdiniam pokyliui pripirko ne tik vyno, bet ir šampano.
Deja, per pokylį Leonas fon Ropas padaugino, o ryte atsikėlęs skaudančia galva suprato, kad sužadėtinė jam prikiaulino.
Supykęs baronas išvijo sužadėtinę iš dvaro, o Baltąją pokylių salę, kurioje vykdavo šventės, savo kumečiams liepė iki pavasario darbų paversti kiaulidėmis“, – dvaro gyvenimo istoriją papasakojo G. Klimkevičius.
Po grindimis rado kaukolę
Vėl savo pavadinimą atitinkančia patalpa Baltoji pokylių salė po čia atliktos rekonstrukcijos tapo pernai.
Duris dvaro lankytojams jau atvėrė ir kiti rekonstruoti pastatai. Viename svirne įsikūrė dvaro klojimo teatras, kuriame aktorių vaidyba galima mėgautis sėdint iš šieno kaugių suformuotose erdvėse.
Svirno teatro repertuare – spektaklis „Vestuvės pas Žaldoką“, kuri režisavo Nijolė Mirončikaitė.
Kitame svirne įsikūrė vaikų žaidimų aikštynas, kur vaikai iki valios gali padūkti šokinėdami ant čia sukrautų šieno stirtų.
Rekonstruojant po vieno svirno grindimis rasta žmogaus kaukolė padiktavo sprendimą įkurti Kankinimų muziejų.
Pakeitė muziejaus pavadinimą
„Po grindimis rasta žmogaus palaikų dalis priminė, kad ne visi Pakruojo dvaro valdytojai buvo tokie progresyvūs, kaip Leonas fon Ropas.
Kalbos apie čia dar baudžiavos laikais valdžiusio Hermanu Žiauriuoju praminto Hermano fon Ropo siautėjimą sklinda iki šiol. Pasidomėję plačiau sužinojome, kad dvare buvo įrengta ir baudžiauninkų plakykla.
Pasišovę įsteigti Kankinimų muziejų, gavome Australijoje gyvenančio 90-mečio emigranto laišką. Garbaus amžiaus vyriškis aiškino, kad dvaro savininkai fon Ropai buvo šviesūs ir progresyvūs žmonės, todėl jų vardo su kankinimais sieti nederėtų.
Įsiklausę į šio žmogaus nuomonę nusprendėme Kankinimų muziejų pavadinti Bausmių muziejumi“, – paaiškino G. Klimkevičius.
Atmušdavo norą kortuoti
Svirno rūsyje įrengtame muziejuje galima apžiūrėti ir dvaruose vykdytų bausmių, ir viduramžiais vykdytų kankinimų įnagius.
Muziejaus lankytojai gali apžiūrėti ir baudžiauninkų plakimo stalą, ir prievartautojams bausti skirtą kėdę su iš jos apačios styrančiu kuolu, ir dar daug kitų tamsiąją senovės gyvenimo pusę iliustruojančių įrengimų.
Prie pirmojo „Gėdos kubilu“ pavadinto eksponato kiek ilgiau stabtelėjęs G. Klimkevičius paaiškino, kad tai – autentiškas daiktas.
„Į tokį žmogaus išmatų pripildytą kubilą dažniausiai sodindavo kokį kortomis prasilošusį dvarininkėlį, o prie kubilo privestam kumečiui užrišdavo akis ir įbrukus į rankas kardą liepdavo juo pamojuoti.
Tokios viešos maudynės ilgam atmušdavo norą kortuoti“, – apie dvaruose anksčiau vykdytą priklausomybės ligų gydymo metodiką vaizdžiai papasakojo dabartinis Pakruojo dvaro tijūnas.
Dvaro arklidėse – aštuoni žirgai
Užėjus į centrinius dvaro rūmus G. Klimkevičius aprodė drabužinę, kurioje dvariškiu persikūnyti sumanęs žmogus tikrai ras kuo apsirengti.
„Drabužis labai keičia žmogų. Pastebėjau, kad fraką užsivilkęs ar cilindrą ant galvos užsidėjęs vyriškis iškart tampa oresniu, elegantiškesniu, o ką jau kalbėti apie pokyčius, kuriuos patiria dvaro drabužinėje rastais apdarais pasipuošusios moterys“, – t virtino G. Klimkevičius.
Dvariškių gyvenimą pajauti nusprendusių lankytojų laukia ne tik dvaro drabužinė, parfumerijos kambarys, kuriame kvepalus gamino Leono fon Ropo iš Prancūzijos pasikviestas parfumeris Žakas, bet ir valtys, dviračiai, žirgai bei dar daug kitų malonumų.
„Žirgams dvaruose buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Arklininkas pagal svarbumą dvare nusileisdavo tik gydytojui ir virtuvės šefui.
Mūsų dvaro arklidėse – aštuoni žirgai. Turime ir po žygio Juodojoje jūroje girdytų žemaitukų ir trakėnų, ir vielka polska veislės žirgų, kuriais, pasak lenkų režisieriaus Andžiejaus Vaidos, ir jodinėjo Lietuvos didikai (tai A. Vaida ir parodė pagal Adomo Mickevičiaus poemą pastatytame savo filme „Ponas Tadas“)
Vaikų džiaugsmui turime ir mini ponį, kuris beje dvaro arklidėse yra vienintelis eržilas – likę žirgai yra arba kastratai arba kumelės“, – paaiškino G. Klimkevičius.
Žirgai – ne vieninteliai gyvūnai, su kuriais gali susipažinti dvaro lankytojai. Čia auginamos lietuviškų veislių avys, ožkos, žąsys ir vištos.
Į Aptiekoriaus sodą užsukę dvaro svečiai gali su susipažinti su čia auginamomis daržovėmis, prieskoniniais augalais ir vaistažolėmis.
Dvare privalu sveikintis ir su nepažįstamais
„Savaime suprantama, kad XIX amžiaus pabaigos dvaro gyvenimo kasdienybės XXI amžiuje visiškai neatkursi.
Tačiau kurdami dvariškų pramogų respubliką mes stengiamės, kad šios Respublikos piliečiais dienai ar dviem tapę mūsų lankytojai pajaustų kuo daugiau lietuviško dvariško gyvenimo ypatumų.
Siekiame, kad dvaras šiems žmonėms taptų oaze, kur sustoja laikas. Norisi, kad prisiminimai apie dvariškai praleistą laiką asocijuotųsi ne tik su vaizdiniais, bet ir su jausmais bei emocijomis“, – savo siekiais dalinosi G. Klimkevičius.
Pasak Pakruojo dvaro valdytojo, pabuvęs šioje erdvėje ilgesnį laiką pajunti harmoniją ir ramybę.
„Dvaras yra puiki vieta ne tik pramogai, bet ir meditacijai, savęs pažinimui.
Čia gali pajusti gyvenimo pilnatvę. Čia kažkaip lengviau bendrauti su žmonėmis.
Jau pati dvariška aplinka diktuoja tam tikras privalomo etiketo taisykles, pavyzdžiui, dvare visiems, netgi nepažįstamiems žmonėms, privalu sveikintis.
Tas kaskart čia skambantis nuoširdus „laba diena“ padeda nepažįstamiems žmonėms akimirksniu užmegzti kontaktą, pastūmėja vienas kitam nusišypsoti, o tai – jau pirmas žingsnis į dvariško elgesio kultūrą.
Tikimės jau greitai dvare vienas kitą sutikęs džentelmenai kilstels skrybėles , o damos viena kitai meiliai nusišypsos ir palinkėdamos geros dienos linktels galva.
Mes viliamės, kad kiekvienas atvykęs į Pakruojo dvarą laikysis šių nerašytų dvariško etiketo taisyklių.
Norėtųsi, kad žmonės ne tik mokėtų priimti tai, kas jau yra atgaivinta, bet ir patys siektų tai puoselėti ir tokiu būdu prisidėtų prie lietuviško dvaro kultūros prikėlimo“, – vylėsi G. Klimkevičius.
Rundalę su Pakruoju sujungs diližanas
„Rekonstrukcija, kuri palietė 90 procentų dvaro pastatų, bus baigta jau šį rudenį. Į dvaro pastatų vidaus apdailą ir interjerą per paskutinius metus mūsų įmonė investavo beveik 2.5 milijonų litų.
Pagal pasirašytą sutartį su investuotojais jau kitų metų kovą dvaro rūmuose bus pradėtas įrenginėti prabangaus keturių žvaigždučių reikalavimus atitinkantis viešbutis, duris atvers kulinarinių epochų restoranas.
Dvariško gyvenimo pramogų respublikos sukūrimas – ne vienintelis bandymas išnaudoti šio unikalaus komplekso privalumus.
Daug galimybių įžvelgiu vystant konferencinį turizmą. Panašiu,daugiau nei 100 kilometrų atstumu nuo didmiesčių įsikūręs, 2000 kvadratinių metrų uždarų patalpų tinkančių renginiams turintis dvaro kompleksas, kur vien Baltojoje pokylių salėje gali įsitekti 400 žmonių, jau dabar traukia didelių, savo filialus Pabaltijyje turinčių kompanijų dėmesį.
Esame taip vadinamame Baltijos šalių turizmo „Šilko kelyje“. Pagrindiniai objektai, kuriuos aplanko per Lietuvą į Latviją keliaujantys turistai yra: Trakai, Vilnius, Kryžių kalnas, iš kurio jie suka Rundalės (Latvija) link.
Rundalė, kurioje stūkso įspūdinga pilis, nuo Pakruojo dvaro nutolusi vos per 50 kilometrų. Manau, kad įkūrus prabangų viešbutį bei atvėrus duris kulinarinių epochų restoranui mums pavyks bent dalį iš Kryžių kalno į Rundalę plūstančio turistų srauto nukrei pti per Pakruojo dvarą.
Jei niekas nesutrukdys, Rundalę su Pakruojo dvaru jau kitąmet sujungs čia kursuosiantis diližanas.
