Kodėl Pilaitės prospekto tokia pabaiga? Kas sutrukdė Naujininkuose įgyvendinti bent kelis projektus? Ar sovietmečiu sužibėję Lazdynai galėjo dar labiau išgarsėti?
Ekskursijas po Vilniaus pakraščius rengiantis A.Kazlauskas nutarė nesitenkinti vien pasakojimais. Todėl atsakymus į šiuos ir kitus klausimus jis pateikia neseniai išleistoje knygoje „Vilniaus gatvės gyvos“.
Joje jis kviečia susipažinti su įdomiausiais faktais ir lankytinais objektais Žirmūnuose, Rasose, Paneriuose ir kitose nuo miesto centro atitolusiose vietose.
Pasiūlė kelis pavadinimus
Rinkdamas medžiagą knygai A.Kazlauskas rado 1986 metais parašytus buvusio Vilniaus vadovo Algirdo Vileikio žodžius, kad Sudervės rajone turėtų gyventi apie 70 tūkst. žmonių. Į šią pusę Vilnius esą turėtų plėstis ir po 2000-ųjų.
A.Vileikio minimas Sudervės rajonas – tai Pilaitė. Taip jis buvo pakrikštytas dėl to, kad dar statybos pradžioje neturėjo pavadinimo.
Buvo siūlyti keli: Sudervėlė, Gilužiai, Ąžuolynė, bet pasirinktas Pilaitės pavadinimas.
Kad šiame rajone turėjo gyventi daugiau žmonių, liudija ir platus Pilaitės prospektas, kuris kažkodėl nutrūksta. Kelias turėjo būti tęsiamas, nes ta kryptimi buvo numatyta Vilniaus plėtra.
Pilaitę galima vadinti neįgyvendintų vizijų rajonu.
Nors prikurta daugybė planų, Pilaitės plėtrai koją pakišo tai, kad rajonas buvo statomas vaduojantis iš sovietmečio ir pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Keturių mokyklų nepastatė
Pilaitė turėjo būti ne tokio pilko veido. Čia buvo suplanuoti kokybiškesni daugiabučiai nei Fabijoniškėse. Deja, koją pakišo ekonomikos sąstingis, o vėliau – ir blokada.
Pasak A.Kazlausko, būtent dėl jų Pilaitėje teko atsisakyti apšiltintų namų stogų, parketo butuose. Kaip ir anksčiau, čia buvo klojamas linoleumas.
Pilaitėje kvartalų centruose buvo planuojama pastatyti po vaikų darželį, bet šis sumanymas dėl pasikeitusios situacijos taip pat nebuvo įgyvendintas. Tad statybų pradžioje Pilaitėje iškilo tik vaikų darželis „Gilužis“ ir šis rajonas iki šiol kenčia dėl ugdymo įstaigų stygiaus.
Apskritai peržvelgus 1988 metų Pilaitės projektą aiškėja, kad šis rajonas turėjo būti visai kitoks, nei dabar atrodo.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais pradėtos statyti Šv.Juozapo bažnyčios vietoje buvo numatytas stadionas, o šalia jo – vidurinė mokykla.
Projekte buvo siūloma Pilaitėje pastatyti net šešias vidurines mokyklas, tačiau jų dabar yra tik dvi.
Neišsipildė ir A.Vileikio pranašystės dėl gyventojų skaičiaus – šiame rajone gyvena tik 20 tūkst. vilniečių.
Neįgyvendinta ir greitojo tramvajaus idėja. Ši transporto priemonė Pilaitę turėjo sujungti su miesto centru, tai liudija ir likusi plati žalioji juosta Pilaitės prospekte, T.Narbuto gatvėje.
Pastatų virš gatvės nėra
Knygoje „Vilniaus gatvės gyvos“ prisimenamas ir vienas Lazdynuose neįgyvendintas projektas. Nors šis rajonas sovietmečiu buvo garbinamas dėl planavimo, harmonijos su gamta, architektams Vytautui Brėdikiui ir Vytautui Čekanauskui nepavyko įgyvendinti sumanymo pastatyti pastatų virš gatvės, kaip yra ties Seimo rūmais.
Laisvės prospektas, kuris sovietmečiu vadintas Kosmonautų, buvo pradėtas tiesti Lazdynuose. Tik vėliau atsirado jo atkarpos Karoliniškėse, Viršuliškėse.
Architektai judrią gatvę Lazdynuose buvo suplanavę iškasoje, kad triukšmas netrukdytų gyventojams.
O virš prospekto turėjo iškilti keli svarbūs pastatai.
Vietą užėmė taksi parkas
Rašydamas knygą A.Kazlauskas studijavo ir 1948 metų Vilniaus generalinį planą.
Jame vietoj buvusio taksi parko Naujininkuose matyti parkas su fontanu, takais.
„Laikui bėgant parko idėjos atsisakyta, tačiau turbūt nesuklysime pasakę, kad ji tiesiog transformavosi į tokį parką, kuriame ilsėsis ne miestiečiai, o šimtai volgų“, – užsimena „Vilniaus gatvės gyvos“ autorius.
Parko vietoje taksi parkas Naujininkuose iškilo 1974 metais. Aštuonių aukštų garaže tilpo 750 automobilių.
O ten, kur dabar Naujininkuose įsikūręs prekybos centras „Maxima“, turėjo prasidėti didžiulio gyvenamojo rajono statybos.
Jį architektai V.Čekanauskas, V.Brėdikis, Jaunutis Makariūnas, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai 1961–1962 metais net buvo suprojektavę.
Kvartale turėjo gyventi apie 30 tūkst. vilniečių, tačiau jo atsisakyta dėl kareivinių, oro uosto, geležinkelio kaimynystės. Kas žino – gal pastačius šį rajoną apie Naujininkus šiandien būtų geriau atsiliepiama?
A.Kazlauskas prisipažino, kad knygos rašymas pirmiausia buvo naudingas jam pačiam.
Jis praplėtė žinias apie gimtąjį miestą.
Papasakoti – ne juokas
„Dirbau Karoliniškėse. Šis rajonas tarsi turėtų būti pažįstamas, tačiau jeigu būtų paprašę palydėti į ekskursiją, neturėčiau ką papasakoti“, – neslėpė knygos „Vilniaus gatvės gyvos“ autorius.
Ši knyga kviečia leistis į 11 kelionių po miesto užkulisius ir patirti atradimo džiaugsmą erdvėse nuo Naujosios Vilnios iki Pilaitės.
Anot A.Kazlausko, prasminga domėtis ne tik UNESCO įvertintu Senamiesčiu, bet ir praplėsti įdomybių lauką iki Vilniaus pakraščių.
