Praėjusią savaitę kokį 37-ąjį kartą buvo džiugiai pranešta apie bandymus gaivinti nesėkmingai statytą ir dabar užkonservuotą nacionalinį stadioną – esą tai bus daugiafunkcis objektas, kuriame įsikurs tiek privačios, tiek valstybės institucijos.
Kaip ir anksčiau, vėl buvo užsimenama apie žymiausio Lietuvoje objekto statybos kainą. Ji siektų apie 94 mln. eurų.
Praėjusiais metais, kai apie nacionalinį stadioną buvo kalbama 36-ąjį kartą, šios garsenybės kaina buvo 78 mln. eurų. Tiesa, tada ji buvo nurodoma dar litais, bet pavertus eurais būtų buvusi tokia suma.
Vilniečiai tokį perskaičiavimą sutiko vangiai: et, koks skirtumas – 94 ar 194 milijonai. Juk vis tiek pradėjus įgyvendinti bet kurį statybos projektą kaina išsipučia. Taip pat ne vieno milijono prireikia brokui ištaisyti.
Kad nacionalinio stadiono statybos neužgultų mokesčių mokėtojų pečių, valdžia ramino: nuo 50 iki 70 mln. eurų galime išprašyti iš Europos Sąjungos fondų. Tik abejoti tokiais pažadais vertė pridedamas žodelis „preliminariai“.
37-ąjį kartą kalbant apie garsųjį objektą buvo dalijamasi planais, kas jame įsikurs. Pasirodo, kai kurios institucijos yra įsikūrusios netinkamose patalpose, todėl jos būtų perkeltos į pastatus aplink stadioną.
Tad stadionas apliptų reikalingomis ir nelabai valstybinėmis įstaigomis. O biurų pastatai stadioną apjuostų žiedu.
Kaip visada, užsiminta ir apie investuotojus. Neva stadionu susidomėjo vokiečiai, prancūzai ir vengrai.
„Jeigu viskas vyks, kaip suplanuota“, – taip pat būtinas sakinys prakalbus apie stadioną. Taigi, jeigu taip bus, projektavimo konkursą būtų galima skelbti jau balandį, statybų rangovo konkursą – kitais metais, o projektą baigti 2018-aisiais.
Nacionalinio stadiono istorija kai kuriems vilniečiams primena lietuvių tautos istoriją.
Stadionas buvo pradėtas statyti 1987 metais, kai šalia jo prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ niekas dar nė neplanavo.
„Akropolis“ iškilo, o stadiono pamatus ir laikančiąsias konstrukcijas apie 1993-iuosius teko užkonservuoti. 2008 metais į objektą metus 33,6 mln. eurų statybos atgijo. Tačiau darbai sustojo pasibaigus pinigams.
Ar neprimena lietuvių išgyvento sovietmečio su partijos planais, viltingo Atgimimo, sunkmečio? Tik kur atėjome, jei stadiono griaučiai lyg po rezistencijos kovų pokariu?
Apžvalgininkas
Stato Vilniui, už vilniečių pinigus, bet viską gaubia paslapties šydas. Konfidencialumu, neskelbiamomis derybomis ir kitais niekaip neatskleidžiamais dalykais dangstomi visi kylantys objektai.
Tiesa, kylančiais juos sunku pavadinti. Gal geriau – per nago juodymą į priekį pasistūmėjusiomis statybomis.
Štai dar prieš Kalėdas tarybos narys A.Nemunaitis pamėgino išsiaiškinti, kokiu pagrindu nacionalinio stadiono koncesininkas fondas „BaltCap“ prašo indeksuoti kainą. Prašė jis savivaldybės administracijos direktoriaus A.Bužinsko ir kitų dokumentų, bet per nustatytą 5 darbo dienų laikotarpį negavo. Negauna iki šiol.
Politikas įsitikinęs – pabrangimas neteisėtas, o šis klausimas tarybos posėdyje bus svarstomas tik sausio 24 dieną. Valdžia bus priversta atskleisti kortas, bet galima neabejoti, kad su nacionaliniu stadionu susiję dokumentai tarybos narius pasieks paskutinėmis dienomis.
O iki tol nesužinosime, kiek ir ko koncesininkas prašo iš savivaldybės. Lyg ne apie visų vilniečių pinigus būtų kalbama, o apie asmeninę A.Bužinsko piniginę.
Užtai jis papostringavo, kad karas vyksta 40 kilometrų nuo Vilniaus ir todėl savivaldybės administracija linkusi sutikti su koncesininko prašymu ir taikyti sutartyje numatytą force majeure sąlygą. Labai jau neoriginalus būdas dangstytis karu, daug kas jį anksčiau išbandė.
Kitas tarybos narys A.Zuokas įžvelgia valdžios ir koncesininko susitarimus, apie kuriuos mes taip pat nežinojome.
Jis stebisi: stadiono statybos kainą koncesininkas paprašė indeksuoti tik dabar, nors jau praėjusiais metais, dar neįsigaliojus koncesijos sutarčiai, buvo aišku, kad statybos brangs.
Politikas spėjo: su koncesininku neoficialiai susitarta, kad jis nesikreips dėl kainos indeksavimo per savivaldybių tarybos ir mero rinkimus, jam pažadėjus, kad viskas bus sutvarkyta po rinkimų karštinės.
Apskritai niekas nesupranta, kodėl statybos kainą reikia indeksuoti. Juk įprasta, kad išaugusios sąnaudos yra koncesininko galvos skausmas. Valdžia ir vėl tyli.
Tad ir vėl belieka spėlioti: koncesininkas nutrauks sutartį ar kils bankroto grėsmė jo įsteigtai įmonei? Juolab kad „BaltCap“ pretenzija buvusiam vadovui Š.Stepukoniui, kaip kalbama, siekia daugiau kaip 10 mln. eurų ir tai gali apsunkinti stadiono statybą.
Oficialaus paaiškinimo šia tema nei iš savivaldybės, nei iš koncesininko pusės negirdėti.
Dar vienas gandais ir paslaptimis apaugęs objektas – nacionalinė koncertų salė.
Neseniai paaiškėjo, kad koncertų salės rangos konkursas bus skelbiamas iš naujo.
Ši žinia palydėta paaiškinimu, kad naujam pirkimui pradėta ruoštis atlikus paskutinius akustinius bandymus, po kurių tapo aišku, kokius sprendinius reikia koreguoti.
Tai vienas didžiausių viešųjų pirkimų Lietuvoje, esą todėl reikia tikslinti pirkimo sąlygas ir projektinius dokumentus papildyti naujais sprendiniais.
Tik kodėl taip buvo skubama skelbiant pirmąjį konkursą? Ir kodėl jis buvo rengiamas neišsiaiškinus visų sąlygų?
Pirmąjį konkursą laimėjo ne tie, todėl prireikė dar vieno. Žinoma, savivaldybė tokių kalbų nei patvirtino, nei paneigė, dar labiau sustiprindama įtarimus.
Todėl kai valdžia paslaptimis dangsto tokių didelių objektų statybas, kiekvieno suolo ar šiukšliadėžės pirkimas pasidaro įtartinas.
