Šanchajuje (Kinija) alytiškio Kęstučio Ptakausko sukurtas „Šeimos sodas“ šįmet pražydo vos poros arų žemės plote.
Tačiau tiek jos pakako, kad šio garsaus bonsų – mažųjų dekoratyvinių medelių – meistro kūrinys Tarptautiniame gėlių festivalyje būtų pripažintas geriausiu.
Medalio dar tebelaukia
Jau trečias mėnuo, kai Šanchajaus botanikos sode prie 57 metų K.Ptakausko pasodinto „Šeimos sodo“ kabo lentelė su įspaustu mūsų šalies pavadinimu. Alytiškis buvo pripažintas geriausiu pasaulyje mažojo kraštovaizdžio architektu.
„Kai per konkurso finalą vertinimo komisijos nariai pro vartelius įžengė į mano sodui paskirtą sklypą, pamačiau, kaip nušvito jų veidai, išvydau rankas, kylančias aukštyn su iškeltais nykščiais.
Tąkart pamaniau, kad patekau į geriausiųjų trejetuką. Bet, pasirodo, mano darbas buvo įvertintas aukščiausiai – platininiu medaliu“, – pasakojo Kęstutis Ptakauskas.
Medalio jis dar nelaikė rankose. Šiam dzūkui, apie kurio meistrystę garsas sklinda po visą pasaulį, jis bus įteiktas po kelių savaičių, kai sostinės „Litexpo“ parodų rūmuose vyks Europos bonsų ir suisekių (gražiųjų formų akmenų) asociacijų kongresas.
K.Ptakausko, kuris yra Lietuvos bonsų asociacijos prezidentas, mažaūgiai medžiai – pušys, maumedžiai, skroblai, obelys, kadagiai ir kitokie – taip pat bus čia atgabenti.
Verslą sužlugdė sunkmetis
„Nesu pedantas. Atvirkščiai – labiau šioks toks nevaleika. Sakoma, kad kūrybingus žmones kartais apsėda netvarka. Tačiau kai man taip nutinka, galvoje pradeda suktis kūrybinės mintys, ir netrunku iš chaoso padaryti tvarkos“, – juokėsi K.Ptakauskas.
Pirmąjį bonsą jis pasodino 1988 metais, o sodą prie savo namų pradėjo kurti 1996-aisiais. Bet dar tik penkti metai, kai duonai jis užsidirba prie užsakovų namų projektuodamas ir įrengdamas sodus, dažniausiai – japoniškus.
Inžinieriaus technologo specialybę turintis vyras su nuoskauda mini 2010-uosius, kai jam teko atsisakyti 15 metų puoselėto verslo.
„Pastačiau Alytuje didžiulį servisą, prieš pat sunkmetį jį įsirengiau. Investicijos buvo žvėriškos. O kai užgriuvo krizė, teko skelbti bankrotą ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Tuo metu aš jau kūriau japoniškus sodus Prancūzijoje, Anglijoje. O netekęs verslo pradėjau tai daryti ir Lietuvoje“, – sakė K.Ptakauskas.
Kuria sodą prie dvaro
Šiuo metu meistras visą dėmesį yra sutelkęs ir į didžiulį, maždaug 10 hektarų, sklypą, esantį prie statomo naujo dvaro Alytaus pašonėje.
Kęstutis parengė jo kraštovaizdžio projektą. Planuojama, kad į dvaro sodą galės įžengti visi norintys. Paprastai dauguma jo kūrinių lieka už tvorų – privačiose žmonių valdose.
Sodas prie dvaro nebus japoniškas – ten siekiama išsaugoti mūsų regionui būdingas dvarų gėlininkystės ir sodininkystės tradicijos. Pasak architekto, tai labai sudėtingas projektas, jis jau įsivažiavo – šiuo metu purenama, kasama ir stumdoma žemė.
„Nors pastatai dar nepradėti statyti, savininkas nori, kad viskas kiltų kartu. Kad tuomet, kai jau bus baigtos statybos, sodo augalai taip pat skleistų žiedus“, – pasakojo K.Ptakauskas.
Paprastai jo darbas nesibaigia tik ant popieriaus lapo suguldytais brėžiniais ir augalų sąrašu. Jis pats imasi ir statybos vadovo pareigų. Anot meistro, niekas kitas taip neįgyvendins idėjų, kaip tai gali padaryti pats.
Akmenys – iš laukų
Dirbdamas K.Ptakauskas niekada neatsisako japoniško sodo kūrimo taisyklių. Svarbiausia jų – harmonija.
„Yra daugybė kraštovaizdžio kūrimo detalių, į kurias būtina atsižvelgti. Net ir guldant akmenį ant žemės reikia pajusti, kaip ir kur jį geriausia padėti.
Tarp akmenų, medžių ir vandens turi būti darna, todėl vieta jiems negali būti parenkama bet kaip“, – sakė architektas.
Jo teigimu, sode svarbiausi yra akmenys. Tai lyg sodo griaučiai. Tinkamai juos suguldyti yra vienas sudėtingiausių darbų.
Japoniškuose lietuvių soduose naudojami rieduliai, atgabenti iš mūsų šalies laukų. Anot kūrėjo, kiekvienas akmuo, kaip ir kiekvienas medis, turi ir veidą, ir pakaušį.
Todėl netinkamai padėjus akmenį ar pasodinus medį atrodo, tarsi pasaulis būtų apvirtęs aukštyn kojom.
Japoniškame sode svarbus dėmesys tenka ir mažajai architektūrai. Todėl rengdamas projektą K.Ptakauskas pirmiausia įvertina, kurioje vietoje turėtų iškilti arbatos namelis, kur bus išraustas tvenkinys, o kur dera suberti iškastą žemę.
Į konkursą – su sūnumi
Tokia patirtis jam pravertė ir Šanchajuje, į kurį, siekdamas galimybės dalyvauti Gėlių festivalyje, jis kelią mynė gerus metus.
Pernai per Kinijoje vykusį konkursą iš 25 pretendentų atrinkti 5 valstybių atstovai – greta Kinijos, Korėjos, Japonijos bei JAV kraštovaizdžio architektūros meistrų atsidūrė ir lietuvio projektas.
„Teko dirbti toliau – parengti brėžinius, pagal kuriuos sodui buvo paruoštas poros arų sklypas, suformuotas jo reljefas, pagamintos tvorelės, varteliai, parengtas gruntas.
Sodinti augalų su jaunesniuoju sūnumi Tautvydu į Šanchajų išvykome kovą“, – pasakojo K.Ptakauskas.
Gėlių ir kitų augalų sąrašus jam atsiuntė kinai, todėl pačiam architektui teko išsišifruoti kiniškus ir lotyniškus jų pavadinimus, išsiaiškinti žydėjimo laiką, augalų aukštį.
„Pasirinkimas buvo skurdokas, tad užsisakiau tų, kuriuos pažinojau: sakurų, dekoratyvinių obelų, magnolijų.
Augalus taip parinkau, kad jie žydėtų ne vienu metu ir sodo lankytojai jo grožį galėtų pamatyti visais metų laikais“, – pasakojo alytiškis.
O kokia nauda iš pirmosios vietos pačiam kūrėjui? Anot K.Ptakausko, tai nauji rūpesčiai ir trejų metų konsultanto sutartis su Šanchajaus botanikos sodu.
Bonsai – ir iš lietuviškų medžių
„Bonsai formuojami iš visų didžiųjų medžių, augančių ir Lietuvoje. Mano paties japoniškame sode dauguma jų taip pat yra lietuviški – pušys, skroblai, obelys ir kiti“, – sakė K.Ptakauskas.
Bonsams parenkami jauni, žvėrių sužaloti, aplaužyti, neaukšti medeliai. Kūrėjų tikslas – formuoti jų šakų vainiką pagal tam tikrą labiausiai augalui tinkantį stilių.
„Kai persodinu medelį, matau, kaip jis atrodys po 10–15 metų ir koks genėjimo stilius jam yra tinkamiausias. Bet kad atsirastų tokios įžvalgos, reikia ir patirties, ir mokslo“, – sakė bonsų meistras.
