Į sodą – ir su kostiumu
Parsigabenti augalai sužaliuos miestelio pagrindinės mokyklos teritorijoje įkurtame botanikos sode. Vasarą gyventojų darželiuose auginamų ir itin retų gėlių, krūmų, medžių apžiūrėti į šalia Panevėžio rajono esantį Traupį važiuoja botanikai iš Vokietijos, Amerikos, Suomijos, Anglijos, Švedijos, Japonijos – lankėsi smalsuoliai iš kone 40 užsienio šalių. Ketvirtadienį S. Obelevičius laukė gamtos mylėtojų iš Suomijos.
Vienintelį šalyje mokyklos botanikos sodą prieš 24 metus įkūrė S. Obelevičius, kai buvo paskirtas mokyklos direktoriumi. Pradėjęs 5 ha plote sėti ir sodinti retus bei prieskoninius augalus, dabar jis pats prižiūri per 6 tūkst. pavadinimų augalų 4 ha teritorijoje.
„Viskas, ką jūs matote, yra vieno žmogaus darbas. Traupiečiai jau seniai nesistebi matydami S. Obelevičių dirbantį sode net su kostiumu vakarais, po darbo“, – pasakojo sodininke dirbanti Lina Rakauskienė.
Paklaustas, kaip pradinių klasių mokytoja dirbanti žmona Alytė jo neišvaro iš namų, S. Obelevičius tik juokėsi. Esą ji nepiktai papriekaištauja, kad gal geriau vyras eitų pas meilužę – bent išbarti būtų galima, o iš sodo žmogaus juk neatimsi.
Miške „vampyrų“ pilna
Kurdamas šį botanikos sodą, S. Obelevičius norėjo, kad jis atrodytų lyg gamtos plotelis. Teritorija neužtverta, augalus apžiūri kiekvienas norintis. Atsitiktiniai smalsuoliai gali pagalvoti, jog kai kurių plotų nespėta nuravėti, bet iš tiesų kiekviena žolytė, kokių pilna pievose ir miškuose, čia kuria kuo natūralesnę aplinką.
Anot gamtininko, kai kurie žmonės net nėra matę tikros pelkės ar pievos, todėl ir sukūrė jų fragmentus. Vienoje pusėje – liulančios pelkės gabaliukas su saulę mėgstančiais žalčiais ir varlytėmis, o pasisukus į kitą pusę – raistas.
Pelkei buvo iškasta didelė duobė, ištiesta danga ir sunkvežimiais privežta durpių. Iš mokyklos lietvamzdžio subėgantis vanduo drėkina pelkės plotą ir surinktą augalų kolekciją.
L. Rakauskienė nuskina mažytį, lyg niekuo neypatingą augalą – saulašarę ir paaiškina, kad ji minta vabzdžiais ir vabalėliais. Pasak sodininkės, miške tokių „vampyrų“ pilna, tereikia atkreipti dėmesį į augalus po kojomis.
Karučiu vežė akmenis
Prieš kelerius metus S. Obelevičius karučiu privežė didžiulių ir mažesnių akmenų ir įrengė alpinariumą. Jame susodinti kalnų augalai: liūtpėdės – poetų apdainuoti edelveisai, sėkmingai žiemą ištveriantys ir rožiniais žiedais pražystantys kaktusai, kelių veislių gysločiai.
Legendiniu augalu gamtininkas vadina savo mėgstamą ženšenį, garsėjantį gydomosiomis savybėmis. Anot L. Rakauskienės, jo šaknys primena mažytį žmogeliuką ir dar senais laikais buvo vertinamos auksu.
Nuostabą sukelia netoliese prieskoninių augalų sklypo suversti aptrešę medžiai. „Kad žinotumėte, kaip jais domėjosi atvykę grybus tyrinėjantys mikologai – jiems tai tikras lobis, o paprastas žmogus net neįtartų“, – juokėsi L. Rakauskienė.
„Panevėžio rytas“ yra rašęs, kad mikologų draugijai priklausantis S. Obelevičius praėjusį pavasarį susidomėjo ir šalia Panevėžio aptiktais išnykusiais laikytais paprastaisiais taukiais, važiavo jų žiūrėti, rengė straipsnius.
Sode niekas nenukentėjo
Prie tako gamtininkas pats sulipdė avilį laukinėms bitėms. Jame jau įsikūrė keliolikos rūšių ne šeimomis gyvenančių pavienių bičių. Jos pasigauna kirmėlę, įkiša į nendrės stiebą ir padeda kiaušinėlį. Lerva ir maitinasi tuo vikšreliu.
Ar nebaisu, kad bitė gali kam nors įgelti? S. Obelevičius tikina, kad kąstų nebent rankoje stipriai spaudžiama.
„Mūsų sode auga ir Sosnovskio barštis – gan pavojingas augalas. Moksleiviams paaiškinta apie nuodingus augalus, sudaryta atmintinė su nuotraukomis. Joks žmogus – nei vaikas, nei suaugęs – botanikos sode nenukentėjo“, – S. Obelevičiaus manymu, biologijos mokslas ir turi supažindinti su gamtoje besislepiančiais pavojais, uogų ir grybų įvairove.
Užsimano retenybės
Augalai botanikos sode suskirstyti į atskirus kampelius: svogūninių gėlių, vaistinių ir medingųjų augalų, senovinių prieskoninių, lauko ir daržo, saugomų ir itin retų.
S. Obelevičius prisipažįsta, kad jam sunkiau prisiminti skaičius, vardus ir pavardes, bet įsidėmėti lotyniškus augalų pavadinimus nesudėtinga, o labiausiai jį domina šalyje dar nematyti augalai.
„Mėgstamiausias augalas – tas, kurio labai geidi, kokios retenybės užsimanai“, – kalbėjo gamtininkas, iš šios vasaros kelionės po Lenkijos botanikos sodus parsivežęs keliasdešimt pas mus dar nematytų augalų. Vienas jų – kriaušės ir šermukšnio hibridas.
Ypatingas sodo egzempliorius – vandenyje augantis mažiausias pasaulio žiedinis augalas bešaknė volfija. Traupyje ji nesiekia nė milimetro.
Japonus traukia sakura
L. Rakauskienė aiškino, kad vienodų augalų sode nėra. Pavyzdžiui, raugerškiai, alyvos, vienžiedės, ežiuolės, mėtos gal iš išorės panašios, bet skirtingų rūšių.
Čia auga kitur nematytų medžių, krūmų. Farmacininkų vertinamo ginkmedžio lapelį japonai nešioja prie širdies, kad būtų laimingi ir sveiki. Bet labiausiai juos domina, be abejo, japoniškų augalų kertelė ir mokyklos pasididžiavimas – pavasarį pirmoji rožiniais žiedais pasidabinanti sakura.
Medžius apsivejantis ir nudžiovinantis vijoklinis smaugikas Traupio botanikos sode „kankina“ stulpą ir žalos nedaro. Vietoje įprasto baltakamienio beržo čia veši beržo krūmas. Amūrinio kamštenio žievę žmonės naudoja gamindami kamščius ir padus basutėms.
O makio ieva traukia gražiu kamienu – svečiai dažnai pasiteirauja, gal jis nuglostytas, kad toks švelnus ir primenantis auksą. Kita ieva – virgininė ypatinga tuo, kad jos vaisiai valgomi.
Valgomi ir ziboldo obels obuoliukai, bet jie tokie mažyčiai, kad skanauti net neverta.
Vaikai numina kalnelį, kur auga graikinis riešutmedis – nors juos gliaudyti reikėtų apie Kalėdas, moksleiviai dažniausiai neiškenčia.
Moksleiviai saugo augalus
Darže veši ir įprastos gėlės bei daržovės. Pasak L. Rakauskienės, dažnas miesto vaikas nebežino, kaip atrodo auganti pupelė, morka, todėl ekskursija į botanikos sodą jiems labai naudinga.
S. Obelevičius džiaugėsi, kad matydami, kiek darbo įdėti reikia puoselėjant augalus, moksleiviai neišmina lysvių, nelaužo medelių, krūmų. Niekas neišdrasko, neišvagia žydinčių gėlių.
Moksleiviai simboliškai turi po savo augalą.
