Oficialios gyvūnų kapinės veikia Vilniuje ir Jonavoje. Tačiau yra ir nelegalių vietų, kur dygsta antkapiai, skirti nugaišusioms katėms, šunims ar kitiems augintiniams. Kaune ir Panevėžyje svarstoma augintinių kapines įrengti visai šalia skirtų žmonėms, tačiau tai visuomenėje tik sukelia aršias ir dviprasmiškas diskusijas.
Šeimininkai turi tris pasirinkimus
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojas Giedrius Blekaitis sako, kad yra trys būdai, kaip tinkamai pasielgti su nugaišusiu naminiu gyvūnėliu.
„Galima atiduoti specializuotai šalutinių gyvūninių produktų perdirbimo įmonei Rietave arba tarpininkams, kurie gyvūnus surenka ir po to perduoda tai pačiai įmonei. Vilniuje tuo užsiima įmonė „Grinda”. Taip pat gyvūnus įvairiuose miestuose surenka veterinarai”, – teigė G. Blekaitis.
Antras būdas, pasak G. Blekaičio – naminio gyvūnėlio kremavimas. Vienintelis Lietuvoje gyvūnų krematoriumas veikia Tauragės rajone. Tačiau gyvūną galima vežti į bet kurią Europos Sąjungos šalį – tokios pat paslaugos teikiamos kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje. Sudeginti gyvūno pelenai yra grąžinami šeimininkui.
„Trečias būdas – užkasti gyvūną savo sklype, savo valdoje. Žinoma, tik ne šalia paviršinių vandenų. Taip pat galima užkasti ir vietose, kurias numato atskiros savivaldybės. Išvežti gyvūną į mišką ir užkasti yra draudžiama. Tokiu atveju žmogui gali grėsti įspėjimas arba bauda iki 750 eurų”, – sakė G. Blekatis.
Duobė turėtų būti tokio gylio, kad ant gyvūno užpiltas žemės sluoksnis būtų mažiausiai vieno metro storio.
Gyvūnų mylėtojas kapines supeikė
G. Blekaitis paaiškino, kad trys jo įvardinti būdai galioja visiems gyvūnams – tiek dažniausiai žmonių laikomiems šunims ar katėms, tiek žiurkėnams, žuvytėms, papūgoms, vorams, gyvatėms ir kt. augintiniams.
„Atsisveikinimas su gyvūnu yra neišvengiamas. Todėl šeimininkams reikia iš anksto apmąstyti, kur tokiu atveju tą gaišeną padėti. Labiausiai higienos normas atitinkantis variantas – sudeginimas. Gyvūnai krinta nuo senatvės arba nuo ligos. Gaišenose išlieka gyvybingi virusai, bakterijos. Todėl nepakanka gaišenos apdeginti, reikia ją paversti pelenais. Todėl deginti gyvūnus gali patvirtintos įmonės, kur yra įrengti specialūs filtrai ir deginant nėra teršiamas oras”, – pabrėžė G. Blekaitis.
Tam, kad augintinius geriausia kremuoti, pritarė ir Gyvūnų mylėtojų draugijos „Augintinis” vadovas Vidas Vaikšnys. „Juk jeigu gyvūnas pastipo, reikėtų jį kažkaip palaidoti. Kremuoti – puikiausias variantas. Gyvūnų kapinės užima per daug vietos. Aš pats norėčiau nebent tokių gyvūnų kapinių, kur galima urnas dėti, kur nėra jokių didelių paminklų ar panašių dalykų, tik kuklios plokštės ir užrašai. O dabar gyvūnų kapinėse košmaras – žmonės neturi saiko, pristato paminklų, prineša visko, atrodo lyg sąvartynas, juk žmonės ten dažnai neina, gėlelę nuneša, o paskui ji nudžiūsta ar supūva”, – kalbėjo V. Vaikšnys.
Teršia ne patys gyvūnai, o jų plastikiniai žaisliukai
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojo Algirdo Klimavičiaus, laukinėje gamtoje nuolat vyksta kaita – jaunikliai keičia tuos, kurie baigia savo gyvenimą, o tokių nustipusių gyvūnų maistmedžiagės natūraliai grįžta į mitybos ciklą.
Todėl, pasak A. Klimavičiaus, jeigu naminiai gyvūnai palaidojami taip, kad neišplistų užkrečiamos ligos, gamtai tai nekenkia. Tačiau gamta būtų užteršta, jeigu jie būtų užkasami su kokiais nors plastikiniais žaisliukais, įmetami į vandenį ar kasami į šlapią dirvą, kuri yra susijusi su vandens telkiniu.
„Įsivaizduokime, kad laukinėje gamtoje krito šernas arba zuikis. Net jeigu jis krito nuo pavojingos ar greitai plintančios ligos ar parazitų – blusų, niežų, šie kurį laiką gali plisti, gali ieškoti naujų šeimininkų. Bet tokie reiškiniai nuolat vyksta gamtoje. Net masiškai nuo afrikinio maro nudvėsusius šernus leidžiama užkasti jų radimo vietoje, jeigu ji sausa. Tik būtina užkasti į tinkamą gylį tam, kad kiti gyvūnai negalėtų jų atkasti ir ištampyti”, – paaiškino A. Klimavičius.
Žinoma, jeigu kur nors mieste vienoje vietoje naminiai gyvūnai pradedami laidoti masiškai, tai jau tampa aplinkosaugos problema, nes pasak A. Klimavičiaus, tokiose vietose išdygsta paminklai, pradedamos deginti žvakės – atsiranda dalykų, kurie laikomi atliekomis – gelžbetonio, plastiko ir kitų gamtai pavojingų šiukšlių.
