„Pasimatuok eigulio kepurę“, – kviečia 29 metų R.Ereminas, dar neseniai dirbęs miškininku Palangoje. Persikraustęs gyventi į Vilnių jis miško nieku gyvu nepamiršta ir kiekviena proga su jo įdomybėmis stengiasi supažindinti kuo daugiau vilniečių – nuo mažylio iki senolio.
R.Ereminas jau žino, kad kovo 18-ąją Botanikos sode su būriu vilniečių valys inkilus. Nors gali pasirodyti, kad tai proziškas darbas, R.Ereminas su tuo nesutinka.
Valant inkilus galima aptikti įvairiausių netikėtų radinių, tad šis darbas net kiek primena kriminalisto. Ir miesto žmonės jį labai mėgsta.
Šį savaitgalį R.Ereminas kvies vilniečius Antakalnyje kelti inkilus pelėdoms, darbus paįvairindamas pasakojimais apie mišką, gamtą. O praėjusį šeštadienį jis daugiau nei pusšimtį moksleivių sukvietė į Vingio parką nusifilmuoti valstybės šimtmečiui skirtame vaizdo klipe.
– Nors kiekviena proga pasakojate apie mišką, jo gyventojus, šį kartą į Vingio parką pakvietėte trispalvėmis pasipuošusius jaunuolius. Kodėl? – po vaizdo klipo filmavimo R.Eremino paklausė „Sostinė“.
– Vis labiau noriu džiaugtis valstybės šimtmečiu. Graži data, patinka prisiminti Lietuvos pradžią 1918-aisiais.
Pajutau, kad šiemet džiaugiuosi dviem dalykais, – šimtmečiu ir supratimu, jog būdamas miškininkas galiu dirbti miške nekirsdamas medžių.
– Dėl to ir persikraustėte gyventi į Vilnių?
– Dar dirbdamas miškininku Palangoje pradėjau žmonėms pasakoti apie mišką.
Savo sumanymą pavadinau „Pasimatuok eigulio kepurę“. Juk eigulys atrodo toks romantikas, gal šiek tiek keistokas. Tarp miškininkų jo rangas žemiausias, bet jis labai daug laiko praleidžia gamtoje, taigi yra tikras gamtininkas.
O mišką aš visur nešiojuosi. Nesvarbu – Palangoje ar Vilniuje būčiau. Bet kol dirbau girininkijoje, jutau, kad aplink ją ir baigiasi visi paukščiai, gamta.
Taip, daug vaikščiodavau gamtoje, bet svarbiausi girininkijos darbai susiję su medienos ruošimu. Reikėdavo mišką prižiūrėti, kad jis būtų sveikas, gražus, rūpintis priešgaisrine apsauga. O paukščiai, žvėrys, augalai likdavo paraštėse.
– Kodėl sugalvojote apie mišką pasakoti kitiems – juk galima vienam pačiam juo džiaugtis, mėgautis?
– Dar Palangoje vaikštinėdamas po mišką mėgdavau stebėti žmones. Greitai įsitikinau, kad jie eina grybauti ten, kur grybų nėra, arba grybus renka į maišelį ir iš jų lieka košė.
Jau žinojau, kiek miške įdomybių, buvau supratęs, kad miškininkystė – labai įdomus mokslas. Tarkim, medžių bendravimas, miško kaita. Tai daugeliui visiškai negirdėtos temos.
Pradėjau nuo gamtininkų būrelio mokykloje, paskui tapau gidu. Kai persikėliau į Vilnių, galvojau: nesąmonė, kad nebegalėsiu dirbti miške. Ir apsivilkau istorinę miškininko uniformą.
Pradėjau žmones kviesti į mišką, pasakoti apie miškininkystę. Aiškinu, ką miškininkai veikia miškuose, kas yra kirtimai, priešgaisrinė ar sanitarinė apsauga. Vienintelis skirtumas – nebereikia rūpintis mediena.
Taip, mes esame priversti kirsti medžius, bet nuolat turėtume galvoti, kaip iš miško išvežti medieną ir nepakenkti biologinei įvairovei.
– Bet atrodo, kad medžių gynėjų netrūksta? Juk net paliegusio medžio kirtimas bent jau Vilniuje sulaukia gausybės prieštaravimų.
– Taip, ir aš norėčiau, kad žmonėms nebūtų taip baisu.
Jeigu Vingio parke staiga pasigirstų benzininio pjūklo džeržgimas, tikrai ne vienas vilnietis pultų skambinti, ne vienam širdį skaudėtų.
Arba Palangoje, prie Naglio kalno, atlikome natūralų miško retinimą. Nieko blogo – prastą medį imi, gerą – palieki. Bet kai dešimt benzininių pjūklų pradėjo medžius pjauti, pats net Palangoje jų garsą girdėjau. Mačiau ir kiek žmonių piktinosi.
Kad nebūtų nereikalingo širdies skausmo, noriu žmonėms tuos dalykus paaiškinti.
– Norite pasakyti, kad vilniečiai nepažįsta miško?
– Miško vienodai nepažįsta ir Vilniaus, ir Prienų, ir Preilos, ir Mosėdžio gyventojai, nes jo pažinti niekas nemokė.
Jeigu žmogus jau pažįsta medžių rūšis – labai gerai. Bet jeigu žmogus dar suprastų savaiminį medžių išsiretinimą, spygliuočių ir lapuočių bendravimą, kurie medžiai kitus skriaudžia, būtų labai gerai.
Štai Vingio parke vyrauja pušys, bet po jomis jaunų pušelių nėra. Kodėl? Mažai vilniečių gali atsakyti į tokį klausimą. Pušelių Vingio parke nėra dėl to, kad jos reiklios šviesai, po lajomis negali dygti. Pušys dygtų tiktai pievoje, kur užtenka šviesos.
Todėl pušynus keičia klevynai, ąžuolynai, o eglyne ar beržyne vyksta kitokie reiškiniai. Tai labai įdomu.
Kitas dalykas, kuris man rūpi, – kaip kirsti ir retinti miškus, kad išliktų biologinė įvairovė. Vėlgi įsitikinau, kad į mišką atvesti žmonės labai mažai žino apie negyvą medieną, kur lizdą gali susisukti plėšrus paukštis, kaip atrodo rąstai, po kuriais vilkas ar lūšis gali gyventi.
Atrodo, kas čia tokio pakalbėti apie gamtą. Bet man dėl to reikėjo nuo vaikystės augti vienkiemyje su naminiais gyvuliais, skaityti knygas apie gamtą, ketverius metus mokytis ekologijos ir aplinkotyros, dirbti sodo prekių parduotuvėje, miškų urėdijoje, girininkijoje. Kartu dar miškininkystės mokiausi.
Beje, ir patys miškininkai neišvengia klaidų. Štai visi gražiai augina miškus. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad eglynuose būtų 80 procentų eglių ir 20 procentų beržų. Bet beržus iškerta per pirmuosius ugdomuosius kirtimus – esą beržai plaka spygliuočius. Ir niekam nerūpi, kad siekiant įvairovės eglynuose beržus galima sodinti grupėmis, eilėmis.
– Tai ir tvarkomame Vingio parke įžvelgiate klaidų?
– Gražiai Vingio parkas tvarkomas. Štai pastebėjau, kad trakas (miško aikštelė) iškertamas, o pomiškis lieka. Taip pat matyti, kad Vingio parke rūpinamasi biologine įvairove.
Tarkim, palinkusio, virstančio medžio kamienas pasmulkinamas, kad kristų ant žemės. Ir atrodo daug geriau nei neprižiūrėta išvarta.
– O pačiam iš tokių parkų nekyla noras ištrūkti į tikrą mišką?
– Aišku, kad pasiilgstu miško. Guodžiuosi bent tuo, kad jeigu domiesi miškininkyste, tai gyvendamas dideliame mieste netenki tik paukščių ir žvėrių. O visi miško procesai vyksta kiekviename parke.
Esu kilęs iš Skuodo rajono, Mosėdžio. Mano tėvas – veterinarijos gydytojas, taigi, galima sakyti, taip pat šalia gamtos, todėl su broliu anksti pradėjome tyrinėti gamtą.
Anksčiau laukuose sutikdavome labai daug zuikių, nes rusiški plūgai būdavo blogi ir žvėreliai slėpdavosi išartoje velėnoje. Tai brolis atsistodavo vienam lauko gale, aš – kitame, ir baidydavome zuikius.
Taip ne tik zuikių, bet ir kurapkų, lapių pamatydavome. Štai toks safaris iš vaikystės.
Apskritai netiesa, kad kiškiai yra bailiai. Tuo aš pats ne kartą įsitikinau. Kai pavojus, pirmieji pašoka patinai, nes jie bailesni. O prie kiškio patelės galima net prieiti.
Bet zuikių miškuose labai sumažėję. Gali būti, kad dėl to kaltos ir nešaltos žiemos – zuikių jaunikliai sušlampa ir peršąla.
Kenkia zuikiams ir tarša, šienavimas, be to, padaugėjo plėšrūnų – kiauninių žvėrių.
Juos medžiotojams sunku sumedžioti. Be to, dauguma medžiotojų yra mėsininkai. Štai atklydo invazinis gyvūnas meškėnas, kuris viską naikina ant žemės, medžiuose, vandenyje. Tačiau medžiotojai meškėnų nepuola medžioti, nes jų nevalgo.
– Kuo per pasivaikščiojimus po miškus labiausiai domisi vilniečiai?
– Ir vilniečiams, ir man pačiam labai patinka valyti inkilus. Netrukus pakviesiu tai daryti. Įkelti inkilą į medį – juokai. Bet zylių inkilą po kiekvieno sezono dar reikia atidaryti, išvalyti. Tik taip paukštis vėl jame gali perėti.
Kai atidarai inkilą, daug įdomaus randi. Kartais pastebi, kad paukštis jame neperėjo, tik šaltomis naktimis jame nakvodavo. Tai išduoda išmatų krūvelės.
Kitą kartą pamatai, kad paukštis sėkmingai išperėjo. Arba randi kiaušinių. Dažniausiai taip būna inkiluose prie tako, kelio. Vadinasi, paukštį kažkas išgąsdino.
Kalnų parke atidarėme vieną inkilą – du paukščiukai negyvi. Arba aiškinamės, kodėl lakos apdraskytos. Ar tai paukščių, ar kiaunių, kačių darbas?
Tad inkilų valymas – savotiškas detektyvas. Ir nereikia toli iš Vilniaus trenktis. Apeiname aplink Jeruzalės tvenkinį, pasivaikščiojame už Pilaitės, kur jau radome šernų, zuikių pėdsakų, o Valakampiuose matėme ilgauodegių zylių, dančiasnapių.
