Vaikystėje Jevgenija visiems sakydavo, kad užaugusi dirbs zoologijos sode.
Bet vėliau ji nuomonę pakeitė.
„Kai nuvažiavau į Kauno zoologijos sodą, pasižadėjau, kad ten ir vaikų niekada nevesiu, ne tik nedirbsiu“, – nusivylimą prisimena Jevgenija. Tačiau ji nemažai metų dirbo zooprekių parduotuvėse Vilniuje.
Nors Jevgenijos tėvai gyvena Vilniuje, meile gyvūnams duktė tryško nuo mažens. Tėvai jai leido turėti šunį ir katę, tačiau jų buvo per mažai. Gyvendama sostinės Žvėryno rajone Jevgenija iš parko buvo parsinešusi ežį, o tvenkinyje prisigaudžiusi buožgalvių juos inde įkurdino balkone. Jo kampe perėjo balandis, atskrisdavo kregždučių.
Susipažinusi su būsimu sutuoktiniu Mindaugu moteris neslėpė savo svajonės kada nors gyventi kaime.
Vilniuje gimęs ir augęs mylimasis tuo nebūtų patikėjęs, bet po aštuonerių metų draugystės, kai juodu susituokė, gyvenimas kaime virto realybe.
Nuomotis butą, kai vietos buvo pas tėvus, jaunavedžiams atrodė kvaila. Kam mėtyti pinigus? O įsigyti butą, didesnį nei vieno kambario, pora vargu ar būtų išgalėjusi.
Kadangi turėjo tris šunis, vieno kambario bute sunkiai būtų išsitekę.
„Vyrą vis kalbinau ieškoti namo kaime, auginti avis. Aš romantiškai piešiau šeimos gyvenimą, o jis sakė, kad man „kukū“. Kelerius metus apie tai kalbėjome, o kai užsimanėme namo rimtai, ėmėme žvalgytis.
Sykį grįždami su šunimis iš parodos Alytuje į Vilnių užsukome pasižiūrėti parduodamos sodybos.
Žydėjo pienės, jos mums buvo iki kelių.
Labai gražu pasirodė ir supratome, kad čia norime gyventi“, – pasakojo J.Gražulienė.
Akvariumus įrengiantis ir prižiūrintis M.Gražulis (38 m.) du arba tris kartus per savaitę važinėja į darbą sostinėje iš Alaburdiškių kaimo, kuris prieš šešerius metus jam tapo šeimos namais.
Vyras susitaikė su žmonos svajone, todėl jie drauge rūpinasi nemažu būriu naminių gyvūnų.
Vasarą šeimininkai turėjo per šešiasdešimt avių, bet prieš žiemą bandą gerokai praretino. Šiuo metu tvarte yra 16 avių, avinas, 17 ėriukų bei 5 ožkos.
Šio didelio būrio įžymybe sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, tapo devynerių metų Margoša, atsivedusi net 8 jauniklius. Anksčiau ji susilaukdavo 1–3 ėriukų, o septintoji vada buvo netikėtai gausi.
„Sausio 13-ąją šventėme savaip“, – patikino ėriukus priėminėjusi šeimininkė.
Mišrūnė avis Margoša taip vadinama dėl margo kailio, o šaukiama tokiu vardu visada atsiliepia, ateina pakviesta šeimininkų.
Paklusnioji avis šįmet nustebino prieaugliu, todėl pretenduoja patekti į Lietuvos rekordų knygą kaip atsivedusi daugiausia ėriukų.
Ir šįkart J.Gražulienė tikėjosi, kad Margoša atves tik tris ėriukus. Kai avis susilaukė trečio jauniklio, moteris vieną jų nusinešė į namus pagirdyti.
„Pamaniau, nevarginsiu avies, nes ji turi tik du spenius, tegul pamaitina du ėriukus, o trečią pamaitinsiu iš buteliuko ožkos krekena“, – pasakojo pirmo ožkos pieno susilaukus palikuonių, vadinamo krekena, iš anksto šaldytuve turėjusi Jevgenija.
O kai su ėriuku ji grįžo į tvartą, susiėmė už galvos – avies jauniklių buvo daugiau! Margoša toliau ėriavosi.
Būtų simboliška, jei sausio 13-ąją, šeštadienį, senbuvė būtų atsivedusi 13 ėriukų.
Tačiau gimus aštuntajam jaunikliui J.Gražulienė ne juokais šaukė prisiminusi pasakos žodžius: „Ačiū, ačiū, puodeli, nebevirk!“
Po tokio ėriavimosi Jevgenijai tenka suktis lyg vijurkui – ji kas tris valandas bėgioja su pieno buteliukais pas ėriukus, nes Margoša neišgali visų jauniklių pamaitinti.
Paskui mamą į tvartą lekia ir poros sūnus pustrečių metų Vilius, nes jam labai patinka nauji tvarto gyventojai. Vaikas taip pat nešasi buteliukus ėriukams – šuniuko dydžio jaunikliai būriu apstoja mažylį ir godžiai žinda pieno mišinukus.
„Tokio amžiaus vaikas kartais padeda, bet kartais daugiau painiojasi po kojomis“, – mažąjį pagalbininką ūkyje apibūdino J.Gražulienė, sūpuojanti ir šešių mėnesių dukrytę Laviją.
Jevgenija buteliukų įsigijo tik pradėjusi auginti avis ir ožkas.
„Mano vaikai auga niekada negėrę pieno iš buteliuko, bet tokių indelių su čiulptukais teko parūpinti gyvūnų jaunikliams“, – juokėsi moteris.
Būtinybę turėti pieno buteliuką padiktavo išskirtinė avis Limpa, kuri kasmet veda dvynukus ir maitina tik vieną jų.
Būna, kad avelė jauniklius pamaitina porą dienų, po to vieną atstumia arba iškart kurio nors nepripažįsta.
Šeimininkai į tai žiūri ramiai, nes žino: kai ateis Limpos terminas ėriuotis, jie iš anksto nupirks mišinukų ir lauks.
„Labai ilgai šiai avelei rinkome vardą, ir nė vienas nelipo. Vieną kartą sutarėme: jeigu vardas nelimpa, tegul ji bus Limpa“, – smagias istorijas pasakojo Alaburdiškių kaimo gyventoja.
Ant miesto grindinio užaugusi J.Gražulienė, kai įsikūrė kaime, skaitė nemažai literatūros apie avių ir ožkų auginimą.
„Apie Romanovo veislės avis šaltiniuose minima, kad jos atveda iki devynių gyvybingų ėriukų, bet Margoša – ne tos veislės. Ji – mišrūnė, buvo sukergta ne su ta veisle, kuri gali būti daugiavaikė“, – tvirtino Jevgenija.
Kodėl ėriavedė buvusiems vilniečiams padovanojo tiek daug jauniklių?
Šeimininkė spėliojo, kad taip galėjo nutikti dėl brandaus amžiaus Margošos sutrikusios hormonų veiklos.
Kadangi jos ėriavimosi patirtis nemenka, aviai pakako jėgų išnešioti net aštuonis ėriukus.
Pavasarį nemažą bandą sutuoktiniai išleis į ganyklas, kurios užima tris hektarus. Šiuose plotuose šeimininkai per vasarą parūpino avims ir ožkoms šieno, kad jos turėtų ko ėsti šaltuoju sezonu, kai įprastai pasaulį išvysta jaunikliai.
Jevgenija išmoko ne tik dirbti ūkio darbus, bet ir spausti sūrius, ruošti avienos patiekalus, kepti duoną.
Sutuoktiniai į prekybos centrą dažniausiai užsuka pirkti vaikiškų sauskelnių.
Šeima nesuvalgytų tiek mėsos, kiek buvo paskersta avių, todėl dalį išdalijo tėvams, draugams, pažįstamiems, gyvenantiems sostinėje.
„Bute gyventi būtų liūdniau“, – įsitikinusi J.Gražulienė išsipildžius svajonei gyventi kaime.
Vasarą šiltnamyje moteris augino pomidorus, paprikas ir aitriąsias paprikas, bet turėti daržo nebuvo galimybių, nes prieš 6 mėnesius susilaukė dukters.
Mažamečius vaikus auginanti Jevgenija spėja ne tik jais pasirūpinti, bet ir prižiūrėti pulką gyvūnų.
„Šiais laikais visko galima išmokti iš interneto – pasiskaičiau, kaip padaryti sūrį, ir pavyko. Nemokėjau kirpti avies, bet teko išmokti – paėmiau žirkles ir pabandžiau.
Iš pradžių su vyru žirklėmis kirpome, bet pernai nusipirkome elektrinę mašinėlę.
Melžti mokiausi iš interneto svetainės „YouTube“ – paleidau vaizdo įrašą ir žiūrėjau, kaip tai daroma. Taip ir išmokau.
O vyras šiek tiek mokėjo – jis bent jau vaikystėje matė karvę pas tetą“, – su šypsena apie gyvenimo pamokas kaime pasakojo J.Gražulienė.
Sostinėje gimusi Jevgenija visada bijojo prieiti arti prie karvės ir arklio, dėl to Alaburdiškių kaime šių gyvulių nelaiko.
Avys ir ožkos jai mielesnės, jų elgesį buvo nesunku perprasti.
