Karališkoji aikštė (Placa Reial) žavingame Gotikos kvartale (Barrio Gotico) priklauso prie Barselonos įžymybių. Didingos arkados su jas juosiančiomis palmėmis garsiojoje La Ramblos gatvėje – dabar čia įvesta riba, kiek vienu metu gali lankytis turistų. Aštuonios ekskursijos su gidu vienu metu – daugiau nebeleidžiama nuo praėjusių metų kovo.
Toks pat apribojimas galioja ir kitoms Barselonos senamiesčio įžymybėms. Be to, vienoje grupėje gali būti ne daugiau kaip 20 žmonių.
„Mums nelieka jokio kito pasirinkimo. Miestui reikia turistų skaičiaus pusiausvyros“, – sakė Barselonos turizmo sektoriaus darbuotojas 66-erių Xavier Marce’as.
Iki koronaviruso pandemijos, 2019-aisiais, Katalonijos sostinėje nakvojo 33 milijonai miesto svečių. 2022-aisiais jų vėl buvo beveik 30 milijonų, kai Barselonos gyventojų skaičius siekia tik 1,6 milijono.
2011–2014 metais dešimteriopai išaugo siūlančiųjų nuomotis atostogų butus. Turistų perpildytos La Ramblos gatvės ir pėstiesiems skirtų erdvių vaizdai apkeliavo pasaulį. Vietos aktyvistai kartą net buvo užgrobę turistų autobusą, kurį padabino užrašu „Turizmas žudo gyvenamąjį kvartalą“.
Jau daugelį metų Barselonos miesto vadovybė imasi priemonių prieš vadinamąjį perteklinį turizmą. Ji paskelbė kovą amerikiečių bendrovei „Airbnb“, kuri leidžia siūlyti žmonėms nuosavo būsto trumpalaikę nuomą, ir skyrė dideles baudas nuomotojams, neturintiems licencijos.
Dabar trumpesnė nei vieno mėnesio būsto nuoma platformoje galima ribotai. Be to, Barselonos centre negali būti statomi jokie nauji viešbučiai. Licencijos atostogų butams nebus atnaujinamos, kelių suaugusiųjų dalijimasis būstu draudžiamas, jei ten svečiai gyvena trumpiau nei tris mėnesius.
„Laikomės griežtos, palyginti su kitais miestais, linijos, – sakė X.Marce’as ir pridūrė, kad tai nėra lengva įgyvendinti. – Teisiškai negaliu įsiveržti į butą ir patikrinti, ar jo kas nors, neturėdamas leidimo, neišnuomojo keliautojams. Be to, pastatyti prižiūrėtojų prie visų Barselonos įžymybių negali sau leisti joks miestas.“
Galbūt galima imti mokestį už apsilankymą Venecijoje, bet Barselonoje to niekas nenori daryti? „Mes tikrai negalime uždaryti miesto“, – įsitikinęs X.Marce’as.
Turizmo niekas nenorėtų atsisakyti. Tačiau kaip ir daugelyje perpildytų vietų, jis ir jo kolegos norėtų, kad Barselonoje vyktų kitoks turizmas.
Kultūrinis turizmas vietoj gulinėjimo paplūdimyje – prasmingesnė veikla nei girtuokliavimas prie Turo de la Roviros kalvos. Šią kalvą su vaizdu į Barseloną, kuri instagrame reklamuojama kaip geriausia saulėlydžiams stebėti vieta, teko valyti kelis kartus.
Neatsitiktinai X.Marce’o biuras įsikūręs šalia naujai įrengtos Šlovės aikštės (Placa de les Glories). Čia kuriasi naujas Barselonos centras. Bent jau taip numato planuotojai. Tačiau daugelis vietos gyventojų dar skeptiškai žvelgia į šį sumanymą. Bet savaitgaliais, užsukus į naujai įkurtą Šlovės parką, akivaizdžiai matyti, kad tankiai apgyvendinto didmiesčio žmonės trokšta kuo daugiau žaliosios erdvės.
Ant pievelės iškylauja šeimos, paaugliai žaidžia krepšinį, saulės vonių mėgėjai lepinasi ant išsinuomotų viešųjų gultų. Centrinė parko vieta buvo gausiai apželdinta, pasodinta daug medžių. Aplinkui – dar statybvietė, bet šiais metais parkas turi pasiekti savo galutinį devynių hektarų dydį. Bus įrengta vandens telkinių ir pavėsinga lauko scena.
Naujojo Barselonos centro negalima nepastebėti. Iš tolo matyti aukščiausias miesto pastatas, Agbaro bokštas, dabar pervadintas į Šlovės (Glories).
38 aukštų dangoraižis, sukurtas prancūzo Jeano Nouvelio (78 m.) ir vietos architektų biuro „b720“, primena „The Gherkin“ – Agurkėliu pagal savo formą vadinamą komercinės paskirties statinį Londone.
Bet Barselonos Šlovės bokštas turi vaizduoti į dangų trykštantį geizerį. Anksčiau čia buvo vandentiekio įmonės būstinė, dabar nuomininkai yra tokios bendrovės kaip „Facebook“.
Bokšto apžvalgos aikštelė atidaryta lankytojams, o kartais net alpinistams leidžiama užlipti ant pastato, kuris naktį būna apšviestas. Vaizdas į miestą įspūdingas, nes Barselona turi labai savitą reljefą.
Į vakarus tarsi tvarkingai nupiešta šachmatų lenta nusidriekęs Ešamplio (Eixample) rajonas. Jo perlas – Barselonos simbolis, viena originaliausių pasaulyje Šv.Šeimynos bažnyčia („Sagrada Familia“). Beveik baigtas garsiausias katalonų architekto Antoni Gaudi (1852–1926) kūrinys.
Pietuose – senamiestis aplink žavų Gotikos kvartalą, Rytuose – Viduržemio jūra. Visai šalia bokšto – nauja, urbanistinė Barselona, apjuosta šiuolaikinių Šlovės aikštės statinių, ir kaimyninis Poblenou rajonas.
Pastarasis kadaise pramintas „kataloniškuoju Mančesteriu“, nes čia pramoninės revoliucijos metu buvo pastatyti fabrikai, sandėliai, iškilo kaminai. Poblenou, nebepritraukdamas investicijų, keletą dešimtmečių tiesiog skendėjo užribyje.
„Per praėjusius 20 metų pasenusi pramoninė teritorija tapo naujovišku centru ir patogiu gyventi rajonu“, – sakė Sandy Brunner.
Ši 50-metė šveicarė – geriausias Katalonijos regiono sostinės traukos galios pavyzdys. Ji studijavo Ciuriche, dirbo Niujorke, bet įsikūrė Barselonoje.
Pasak S.Brunner, vargu ar yra dar kokia kita vieta, kuri turi tokią privilegijuotą padėtį ir suteikia įvairios veiklos postūmių. Architektės profesiją turinti šveicarė su savo įkurta agentūra „Urbanvisor“ rengia temines ekskursijas architektams, bendrovėms ir architektūra besidomintiems turistams.
„Jei žinote, kokios aplinkybės lemia miesto plėtrą, galite labiau suvokti jos kryptį, – sakė šveicarė architektė S.Brunner. – Viduramžių Barselona buvo šešiais metrais giliau ir palaipsniui išsidėstė sluoksniais. Atidžiau pažvelgus visur matyti, kur susilieja sena ir nauja.“
Tuomet ir į daugelį viešųjų vietų, kurios sklandžiai įsilieja į žaliosios zonos ribą, žvelgiama kitaip.
„Francisco Franco (1882–1975) diktatūros metais viešoji erdvė buvo stipriai apribota. Žmonės gyveno ankštai. Daugeliui viešosios erdvės dabar yra tarsi išplėstos svetainės“, – vaizdžiai kalbėjo S.Brunner.
Jei Barselonos svečiai sužinotų apie tokias sąsajas, tuomet jaustų didesnę pagarbą miestui. Turizmas turėtų daryti kuo mažiau neigiamos įtakos gamtai, miesto erdvei ir gyventojams. Ir tai – tvarių kelionių dalis.
Miestas negali atrinkti savo svečių ir jų mokyti. Piliečiai ne kartą kreipėsi į Katalonijos provincijos vyriausybę, kad apribotų kruizinių laivų turizmą. Vien praėjusių metų gegužę kruiziniais laivais buvo atvykę apie 400 tūkstančių svečių. Jie tik trumpam užsuko į Barseloną ir ten beveik neišleido pinigų.
Šie vienos dienos keliautojai nepasiekia Poblenou – naujojo kaimo, kaip vadina vietiniai, nes jis per toli nuo uosto. Čia pro šalį nepravažiuoja ir turistų autobusai, kurie vargu, ar galėtų prasibrauti.
2016-aisiais kone per naktį buvo įkurta viena pirmųjų supersalų. Pagrindinis šio projekto tikslas – rajonus, kuriuose viską užgoždavo eismas ir automobilių stovėjimo vietos, paversti žaidimų aikštelėmis, žaliosiomis erdvėmis, kur žmonės galėtų susiburti, sportuoti ir maloniai leisti laiką.
Iš pradžių pirmosios supersalos buvo pradėtos kurti naudojant paprastas priemones, pavyzdžiui, vazonuose susodintus medžius, stulpelius, gatvių žymėjimą, vienpusį eismą. Laikui bėgant išbandyta įvairių priemonių, kurios vėliau tapo nuolatinės.
Pradžioje čia gyvenantys buvo pasipiktinę, bet dabar mato pranašumus: mažiau triukšmo, žaidimų aikštelės vaikams, daugiau sėdimųjų vietų lauke – taip pat kavinėms ir restoranams. Tad jei pradžioje pasiūlymus dėl supersalų pateikė miesto veidą kuriantys specialistai, vėliau – jau ir gyventojai.
„Architektūrinis Poblenou derinys labai drąsus“, – patikino šveicarė architektė S.Brunner.
Čia yra biurų ir mokslinių tyrimų „Media Tic“ pastatas, kuris savo žalios spalvos lapų atramine konstrukcija yra tarsi nužengęs iš mokslinio fantastikos filmo „Įsikūnijimas“ („Avatar“) pasaulio.
Netoliese buvo pastatytas stiklinis administracinis pastatas, padengtas subtiliomis aliuminio plokštėmis, apsaugančiomis nuo saulės. Tarp jų stūkso apleistas kaminas, statybai skirtas plotas, seni garažai. Ir tik gerokai toliau įsikūrė modernaus stiliaus namai.
Dauguma jų buvo atnaujinti, o kai kurie už savo ryškias spalvas gali dėkoti iš Kubos grįžusiems emigrantams. Tai neturi nieko bendra su tipišku Barselonos atviruku.
„Dabar gauname kur kas daugiau užklausų iš bendrovių, kurios čia ieško vietos įsikurti, nes pirmiausia jauni žmonės mielai dirba tokiame mieste kaip Barselona: geras klimatas, gyvenimas už prieinamą kainą, šalia jūra“, – sakė S.Brunner.
Laimė, Rambla del Poblenou nėra taip gerai žinoma kaip kitos Barselonos gatvės. Vietoj gėlių stovų ir paukščių narvų čia dar verda tikras kvartalo gyvenimas – ispaniškų spurgų kavinė, modernaus stiliaus ledainė, užkandėlių parduotuvės, restoranai, kur patiekiami mėsainiai, blynai ir namų gamybos limonadas.
Šioje gatvėje daug nedidelių parduotuvių, odos gaminių ateljė, antikvarinių daiktų, sendaikčių turgus su metaliniu gofruotųjų lakštų stogu, kuris atspindi jo viduje tvyrantį šurmulį.
Tik paplūdimio atkarpa nuo Poblenou yra tokia pat perpildyta nuo pavasario kaip ir visur kitur. Savaitgaliais pilnutėlis ir į pietvakarius nuo Barselonos nutolęs Sidžeso (Sitges) pajūrio kurortas.
Daugelis vietos gyventojų mieliau važiuoja kita kryptimi, į buvusį žvejų kaimą Sant Pol de Marą. Iš šiuolaikiniu stiliumi išdabintų namų matyti, kad anksčiau čia vasaras leisdavo pasiturinčios šeimos.
Kiti vietovės namai yra baltos spalvos, ant kalvos iškilęs X amžiaus Šv.Pauliaus (Sant Pol) vienuolynas. 50 kilometrų kelionė iš Barselonos traukiniu, kuris važiuoja palei pakrantę, trunka valandą.
Esantieji paplūdimyje veikiausiai kas pusę valandos girdi dundantį traukinį. Tai mažas priminimas, kad civilizacija kažkur netoliese.
Parengė Ona Kacėnaitė
