Miškininkai ir ugniagesiai prašo šiuo metu ypač atsargiai elgtis su ugnimi, nekūrenti laužų netinkamose vietose ir nepalikti jų neprižiūrimų, tinkamai naudotis kepsninėmis ir bet kokiais kitais ugnies šaltiniais, nemėtyti nuorūkų.
Sausros poveikis pastebimas net ir drėgniausiose vietose. Šlapių juodalksnynų ir beržynų, kurie priskiriami prie Europos mastu saugomų pelkėtų lapuočių miškų buveinių, tarpkupsčiuose telkšančios balos išdžiūvo, atidengdamos pliką durpžemį. Pastarasis vietomis netgi suskeldėja tarsi koks dykumos takyras.
Nuseko arba išdžiūvo ir daugelis miškuose čiurlenančių upelių, atsidengė įspūdingus aukštus kupstus sudarančios susiraizgiusios medžių šaknys.
Pelkėtų lapuočių miškų buveines šiuo metu pagyvina ryškiaspalvius įmantrius žiedus išskleidę geltonieji vilkdalgiai (Iris pseudacorus) – natūraliai gamtoje paplitę darželiuose auginamų gėlių giminaičiai.
Lietuvoje geltonieji vilkdalgiai gana dažni, bet mėlynai žydintys jų giminaičiai sibiriniai vilkdalgiai (Iris sibirica), paprastai aptinkami šlapiose pievose, drėgnuose miškuose ir miško aikštelėse, yra reti ir nykstantys, įrašyti į Raudonąją knygą. Juos draudžiama skinti, iškasti ar kitaip naikinti, o puokštei kur kas labiau tiktų natūraliose buveinėse sparčiai plintančių invazinių lubinų ar rykštenių žiedynai.
