Per ketvirtį amžiaus daugiau nei ketvirtis milijono nuotraukų iš krepšinio, teniso, futbolo, plaukimo, slidinėjimo ir daugelio kitų sporto šakų varžybų.
Toks kraitis nuo 1987-ųjų profesionaliu fotografu dirbantį S.Carmoną išgarsino sporto pasaulyje ne tik Ispanijoje.
„Lengviau išvardyti sporto šakas, kurių dalyvių nesu fotografavęs, – tikino rudakis ispanas, apkabindamas lietuvę žmoną. – Mūsų likimas – tarsi žvaigždėse užrašytas.
Miglės dar nepažinojau, o savo archyve jau turėjau atletų iš Lietuvos fotografijų”, – pasakojo S.Carmona.
Galima sakyti, kad Lietuvos sportininkai net tapo simboliniais Sergio ir Miglės piršliais.
S.Carmonos kraityje – Arvydo Sabonio nuotraukos iš 1988–1989 metų krepšinio sezono, kai lietuvių sporto legenda žaidė Ispanijos Valjedolido miesto komandoje.
Ne kartą Sergio įamžino ir kitą garsų lietuvių atletą – disko metiką Virgilijų Alekną.
O šią savaitę pažintį su Lietuva Sergio tęsė fotografuodamas pasaulio čempionate Barselonoje dalyvaujančią ir čempione jau tapusią plaukikę Rūtą Meilutytę.
Kad visą gyvenimą daugiausia sportininkus fotografavęs S.Carmona dabar imasi ir kitokių temų – jo žmonos nuopelnas.
Katalonus anglų kalbos mokanti ir konsultante Europos Komisijos projekte dirbanti M.Carmona padeda vyrui rengti fotosesijas, tvarko jo interneto svetainę, nuotraukas.
Kai susipažino su Sergio, Miglė vienoje telekomunikacijų bendrovėje Lietuvoje dirbo vyresniąja teisininke-asistente.
„Niekada nemaniau, jog kada nors paliksiu Lietuvą.
Aš turėjau jaukius namus, gerą darbą, daug draugų – buvau patenkinta savo gyvenimu.
Bet ko dėl meilės nepadarysi. Tiesa, į Kataloniją nevažiavau paskui Sergio aklai – iš anksto susiradau net du darbus”, – prisimena toli nuo tėvynės su Sergio ir dukterimi Saule (8 m.) iš ankstesnės santuokos gyvenanti M.Carmona.
Iš pradžių su Migle į Kataloniją atvyko ir vyresnioji duktė Eglė (18 m.), tačiau praėjusį rugsėjį mergina nusprendė grįžti mokytis į Lietuvą.
„Eglė labai mėgsta rašyti, todėl jai buvo sunku atsiskleisti svetima kalba. Saulei prisitaikyti lengviau.
Ji į Kataloniją atvyko būdama penkerių – per tris mėnesius prakalbo ir ispaniškai, ir kataloniškai”, – sakė Miglė, labai pasiilgstanti vyresniosios dukters.
Į Kataloniją Miglė atvažiavo prieš ketverius metus.
Keltis į šiltesnius kraštus pora nusprendė po to, kai Sergio pusantrų metų pragyveno su Migle Vilniuje.
„Kadangi daug keliauju darbo reikalais, o didžioji dalis mano klientų yra Ispanijoje, kas mėnesį tekdavo išvykti”, – pasakojo S.Carmona.
Nuolatinės kelionės, šaltis ir saulės trūkumas lėmė poros sprendimą persikelti į Kataloniją.
Bet Lietuva Sergio širdyje užima išskirtinę vietą.
„Tai – mano antrieji namai. Man patinka Lietuvos žmonės ir jų gyvenimo stilius. Ir Miglės šeima mane priėmė kaip savą.
Kai surandi tokią vietą pasaulyje, ji tampa antraisiais namais. Jei ne mano darbas, mielai būčiau likęs gyventi Vilniuje”, – tikino žinomas Ispanijos sporto fotografas, kuriam gražios Lietuvos moterys atrodo tikras lobis.
„Turiu keletą idėjų, kurioms mane įkvėpė baltiškas moteriškumas. Aš tikiuosi jas įgyvendinti, gal net surengti parodą, – svajojo fotografas. – Lietuvoje įlipęs į autobusą turi 10 kartų daugiau galimybių pamatyti gražią moterį nei Ispanijoje.
Kalbu ne apie manekenišką, bet apie sveiką, natūralų moters grožį. Lietuvos gatvėse, parduotuvėse nuolat regiu daugybę patrauklių įvairaus amžiaus moterų, kurias norėčiau nufotografuoti.
Aš niekada nesu gatvėje jų užkalbinęs, tačiau žinau, kad rezultatas būtų puikus.”
Prisiminimai iš Lietuvos liko ne vien S.Carmonos atmintyje. Katalono archyve gausu Vilniaus vaizdų. Fotografas niekada nepamirš tų žiemos dienų, kai apsnigtą Vilnių apšviesdavo saulė.
„Tokios dienos fotografui – neįkainojamos. Žinoma, turi būti įpratęs dirbti šaltyje. Man tai ne bėda – aš slidininkas.
Apsirengdavau tartum vykčiau į kalnus slidinėti ir braidžiodavau su fotoaparatais po apsnigtą Vilnių, kol sutemdavo”, – romantiškai Lietuvos žiemą prisimena ispanas.
S.Carmona neturi studijos – jis mėgsta dirbti lauke, natūralioje aplinkoje. Jam patinka gaudyti momentus, prisitaikyti prie aplinkos ir orų. Tuomet nuotraukos natūralesnės, emocijos jose nesuvaidintos.
Fotografija – Sergio aistra. Apie tai jis galėtų kalbėti valandų valandas. Ispanas neskuba spausti fotoaparato mygtuko ir kiek įmanoma mažiau naudojasi pagalbinėmis programomis.
„Nenoriu kritikuoti fotografų, kurie patobulina nuotraukas kompiuteriu. Tačiau pats jas dailinu minimaliai, nes, mano supratimu, fotografija turi atspindėti realybę, o ne ją iškraipyti.
Redaguotos nuotraukos – kaip greitasis maistas su daugybe priedų ir padažų, užmaskuojančių prastą jo kokybę”, – sakė fotografijų dailinimo programomis nesižavintis S.Carmona.
Ispanų fotografas abejoja skaitmeninės eros privalumais. Kai praėjusią vasarą jis lankėsi pas savo dėdę Paco, taip taip pat fotografą, Barselonoje turėjusį fotostudiją, šis ištraukė 1956 ar 1957 metais darytą nuotrauką.
Joje įamžintas dėdė Paco, Sergio tėvas, seneliai, susėdę svetainėje.
Nuotrauka išlikusi tokia, tarsi jie sėdėtų svetainėje dabar.
„Anksčiau nuotraukos turėjo vertę, jos buvo saugomos, dabar jų turime tūkstančius ir dažnai nežinome, kuriame kompiuteryje ar standžiajame diske jos yra.
Ką jau kalbėti apie tų nuotraukų išsaugojimą ir parodymą vaikaičiams po kokių 40–60 metų”, – sakė S.Carmona.
Miglė trokšta, kad jos dukterys nepamirštų gimtinės.
„Lyg pamišusios važinėjame į Lietuvą. Noriu, kad nenutrūktų ir dukrų ryšys su Lietuvoje gyvenančiu tėvu”, – sakė ispaną pamilusi moteris, Vilniuje, Tarandėje, turinti namą.
Sergio ir Miglės gyvenimas smarkiai pasikeitė tada, kai jie surado vienas kitą.
Miglė viską metusi išvažiavo į Kataloniją, o Sergio teko užmiršti keturiasdešimtį metų trukusį viengungio gyvenimą.
Pora susipažino 2006 metais vienoje interneto svetainėje. Po kelių pokalbių Sergio pakvietė Miglę išgerti kavos.
„Pagalvojau: kaip kavos, jei mus skiria 3000 kilometrų?” – prisimena vilnietė.
Vis dėlto po kelių savaičių jie jau kartu gėrė, tiesa, ne kavą, o arbatą vienoje Vilniaus kavinių.
„Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ji augo pamažu. Tačiau jau po vieno pirmųjų susitikimų net pati gerai nesuvokdama parašiau draugei žinutę: „Man regis, šis žmogus pakeis mano gyvenimą”, – savo nuojautą prisimena Miglė.
Katalonijoje jai nėra lengva. Ten sunkiau užmegzti artimą ryšį. Keisčiausias dalykas lietuvei – žmonės ten nekviečia tavęs į savo namus.
Gali pažinti žmogų dvidešimt metų, bet gali niekados nebūti buvęs jo namuose.
„Sergio sako, kad jis daugiau kartų yra buvęs mano draugų namuose Lietuvoje nei savo draugų namuose Katalonijoje”, – Miglei nelengva prisitaikyti prie kultūrinių skirtumų.
Katalonijoje iš pradžių Miglei labai trūko ir tokių pieno produktų kaip varškė ar kefyras, kurių ten tiesiog nėra.
Be to, katalonai, kaip ir ispanai, turi griežtą valgymo grafiką – ten negali pavalgyti kada tik nori.
Iš pradžių Sergio stebėdavosi ir baksnodavo pirštu į laikrodį, kai Miglė su dukterimis sriubą ar salotas valgydavo penktą valandą popiet.
Sergio gyvenimas taip pat apvirto aukštyn kojomis.
„Aš visą gyvenimą buvau vienas – dariau, ką norėjau, leidau savo pinigus fotografijai, muzikai, kitiems pomėgiams.
Gyvenant šeimoje man reikėjo daug ko atsisakyti, bet esu laimingas”, – sakė vyras, dėl Miglės palikęs Barseloną. Pora šiuo metu gyvena Barselonos provincijoje, nedideliame Katalonijos miestelyje.
Pradžioje jie įsikūrė nuomojamame dviejų aukštų bute, kuriame turėjo tilpti ir Sergio kompiuterinė bei fototechnika, 10 tūkst. vinilinių plokštelių fonoteka su beveik pusę kambario užimančia muzikos aparatūra.
„Buvo sunku – trūko vietos. Sergio savo turtą saugodavo nuo saulės spindulėlio – užtraukdavo metalines žaliuzes, o man po niūrių lietuviškų žiemų labai norėjosi šviesos.
Kartais atrodydavo, kad net ir didelė meilė nepadės – taip pasiilgdavau savo erdvių namų Vilniuje, kur nereikia bijoti, jog vaikai lakstydami ką nors numes ar sugadins”, – apie pirmuosius gyvenimo kartu metus pasakojo Miglė.
Bet čia vėl įsikišo likimas: šeimai nepavyko gauti paskolos butui, kuriame gyveno, pirkti ir teko ieškotis kitos vietos.
Tuomet jie įsigijo du atskirus butus: vieną gyvenimui, o kitą darbui, archyvams ir fonotekoms.
„Dabar abu esame laimingi, nes turiu ir savo erdvę, ir tvarką namuose, o Sergio – savo muzikos ir fotostudiją”, – džiaugėsi Miglė.
Kai Sergio pasiūlė jai tuoktis, ji paklausė: „Ar tu tikrai to nori?” Lietuvė bijojo, kad pokyčiai jam bus pernelyg dideli – juk buvusiam viengungiui gyventi su vaikais nėra paprasta.
„Man nebuvo sunku prisitaikyti prie šeimos gyvenimo – jaučiu artimą ryšį su Miglės mergaitėmis, – tikino Sergio. – Nebandau atstoti joms tėvo, bet noriu būti geras jų draugas.
Manau, man tai pavyko.”
Vilniaus arkikatedroje bazilikoje pora susituokė 2008 metų rugpjūčio 1-ąją – tą pačią dieną, kurią prieš 50 metų Monserato vienuolyne Katalonijoje tuokėsi Sergio tėvai.
Taigi kartu buvo atšvęstos ir jų auksinės vestuvės. Miglė ir Sergio tiki, jog tai – laimę lemiantis sutapimas.
