Vienos geriausių pasaulyje kino studijų „Fox Film Corporation” ir didžiausio pasaulyje kino teatrų tinklo įkūrėjas Wilhelmas Fuchsas gimė 1879-ųjų sausio 1 dieną nedideliame Vengrijos miestelyje Tulchvoje, rašo „Lietuvos rytas”.
Tėvai su berniuku emigravo į Ameriką, kai jam buvo vos devyni mėnesiai. Kažkur pakeliui jo vardas ir pavardė pakito į Williamą Foxą. Tai buvo priimtina tarp to meto imigrantų — tiesiog išversti originalią pavardę į anglų kalbą.
„Fox” angliškai reiškia „lapė”. Tai puikiai simbolizuoja šio žmogaus gyvenimo kelią ir pažiūras. Pavyzdžiui, jis tuokėsi gruodžio 31 dieną, kad būtų patogiau vienu metu švęsti gimtadienį, Naujuosius metus ir vedybų metines.
Vaikystė — skurde
Williamas buvo vyriausias iš šeimoje gimusių trylikos vaikų, kurių išgyveno vos šeši. Augdamas skurdžiame Niujorko rajone jis pradėjo dirbti sulaukęs aštuonerių. Pradinę mokyklą berniukas liovėsi lankyti vienuolikos, tačiau dirbo, kaip ir buvo būdinga to meto imigrantų vaikams, nepakeldamas galvos.
Susitaupęs šiek tiek pinigų 1900 metais W.Foxas įkūrė kailių prekybos įmonę. Po ketverių metų Williamas ją pelningai pardavė už 50 tūkstančių JAV dolerių.
1904 metais už 1600 dolerių W.Foxas Brukline įsigijo savo pirmąjį nikelodeoną — nuostolingą 146 vietų salę. Vyras sugebėjo ją paversti pelninga paprasčiausiu būdu — pritraukdamas žiūrovus gyvais artistų pasirodymais. Scenoje buvo galima išvysti ir mitrų manipuliuotoją antpirščiais, ir žmogų, mokantį loti. Per jų pasirodymų pertraukas buvo rodomi filmai.
Kai žmonės pagaliau suprato, kas yra kino filmai, W.Foxo teatras pradėjo veikti ištisą parą. Jis buvo pirmasis, kuris priimdavo ir nakvišas.
Verslas sekėsi, tad W.Foxas nusitaikė į daugiau nikelodeonų ir juos pavertė savo sukurto pavyzdžio kino teatrais.
Kaip ir buvo įprasta tų laikų turtingiems kino entuziastams, W.Foxas įsteigė savo filmų platinimo ir nuomos kompaniją „Box Office Attractions” Fort Li, Naujajame Džersyje.
Tai sukėlė jo konkurento Thomo Edisono kompanijos „Motion Pictures Patent” nepasitenkinimą, tačiau pelnė žmonių pagarbą. W.Foxas laimėjo daug bylų prieš monopolininkus ir 1913 metais gavo leidimą kurti filmus.
Įžvalgesnis už konkurentus
1915 metais W.Foxas persikėlė į Holivudą, pervadino savo kompaniją „Fox Film Corporation” ir 1923-iaisiais pradėjo statyti didelę studiją „Fox Hills” už Holivudo.
W.Foxas greitai suvokė ekrano žvaigždžių, tokių kaip Tomas Mixas (vesternai, kuriuose jis vaidino, uždirbdavo po milijoną JAV dolerių pelno), reikšmę, tad netrukus džiaugėsi viena sėkmingiausių ir pelningiausių studijų Holivude.
1925-aisiais jis įsigijo šveicarų inžinierių sukurtą filmų garsinimo technologiją „Movietone”, nors jo konkurentė „Warner Bros.” tuo metu jau buvo daug investavusi į garsinimo technologiją „Vitaphone”.
„Warner Bros.” 1927-aisiais išleido pirmąjį garsinį filmą „Džiazo dainininkas” (The Jazz Singer), įgarsintą su „Vitaphone”. Skirtumas tarp šių technologijų buvo tas, kad „Vitaphone” įrašas buvo daromas į atskirą fonografo diską, leidžiamą sinchronizuotai su juosta, o „Movietone” įrašas buvo daromas iškart ant kino juostelės.
Pirmasis plačiaekranis filmas su garsinimo technologija „Movietone” pasirodė tik 1930-aisiais. Tai buvo „The Big Trail”, kuriame debiutavo vėliau legendiniu tapęs aktorius Johnas Wayne’as.
„Movietone” pasirodė esanti pažangesnė technologija. Galų gale netgi „Warner Bros.” atsisakė „Vitaphone” ir pradėjo naudoti „Movietone”, o tai atnešė dar daugiau pinigų jos savininkui W.Foxui.
Netrukus W.Foxas Holivude įkūrė „Movietone City”, geriausiai pasaulyje įrengtą filmų garsinimo studiją. Kai „Movietone” tapo dominuojančia technologija, pervadino ją „Fox Movietone”.
Didingi kino teatrai
Vis dėlto tikroji W.Foxo aistra buvo kino teatrai. 1920 metais jo įsteigta „Fox West Coast Theatres” 1929-aisiais jau turėjo 1100 salių visoje šalyje. Tai buvo trečdalis viso pasaulio didžiųjų kino teatrų.
„Nėra nė akimirkos, kad mano pavardė nepasirodytų kuriame nors ekrane”, — didžiavosi W.Foxas.
1929 metais pagal jo žmonos sukurtą projektą Detroite, Sent Luise, San Fransiske ir Atlantoje atsirado naujo tipo kino teatrų salės „Super-Fox” — šventyklas primenantys didingi ir prašmatnūs statiniai.
Jais buvo siekiama pabrėžti kino dieviškumą. Vienas iš tokių salių fasado eskizų naudojamas dabartinėse „20th Century Fox” vinjetėse.
Laikrodis — nereikalingas
W.Foxas visada buvo labiau verslininkas nei menininkas. Jis garsėjo tuo, kad piniginėje nesinešiodavo mažesnių kupiūrų nei šimto JAV dolerių banknotas.
Jis niekada neturėjo laikrodžio — visi savo veiklą derino prie jo. W.Foxo biure užuolaidos būdavo užtrauktos. „Kad sulaikytų laiką”, — mėgdavo juokauti magnatas.
W.Foxo devizas: „Diena baigiasi tada, kai baigiasi darbas.”
Skaudus valdžios kirtis
Išplėtęs „Movietone” bei kino teatrų tinklą W.Foxas nusprendė padidinti ir filmų kūrimo padalinį. Jis įsigijo seniausios pasaulyje studijos filialą Britanijoje „Gaumont-British”. 1929 metais verslininkas nusprendė praryti didžiausią Holivudo studiją MGM. Tiesa, kąsnis pasirodė per didelis.
1927-aisiais netikėtai mirus MGM sumanytojui M.Loew, W.Foxui atsirado galimybė išplėsti savo imperiją. 1929 metais jis įkalbėjo tuometį „Loew’s, Inc.” prezidentą Nicholą Schencką parduoti jam kontrolinį holdingo akcijų paketą už 10 mln. JAV dolerių. Tai būtų suteikę „Fox Film Corporation” teisę valdyti 200 M.Loew priklausiusių kino teatrų ir studiją MGM.
W.Foxas tikėjosi, kad JAV vyriausybė leis įsigyti MGM, nors tai būtų reiškę milžinišką kino pramonės įmonių sutelkimą vieno žmogaus rankose. Iš pradžių jo lobistai veikė puikiai, todėl atrodė, kad sandoris įvyks. Tačiau MGM vadovas Louis B.Mayeris, nebūdamas jos akcininkas ir baimindamasis, kad sujungus studijas neteks darbo, ėmėsi atsakomųjų veiksmų.
L.B.Mayerio politiniai ryšiai pasirodė stipresni (jis buvo geras JAV prezidento Herberto Hooverio draugas), tad netrukus Teisingumo departamentas iškėlė W.Foxui ieškinį dėl antimonopolinių įstatymų pažeidimų.
Turtus prarado per savaitę
Tai buvo skaudus smūgis ir pirma vinis į W.Foxo karstą. Jis jau ir taip buvo skolingas kreditoriams 50 mln. JAV dolerių už savo kino teatrų atnaujinimą ir pritaikymą garsiniam kinui.
Negana to, liepą jis pateko į šiurpią automobilio avariją. Per eismo nelaimę žuvo asmeninis vairuotojas, o pats magnatas buvo sunkiai sužalotas. Keletą mėnesių W.Foxas praleido lovoje ir negalėjo tęsti kovos.
Jis vis dar gulėjo ligoninėje, kai spalio mėnesį įvyko Volstrito griūtis. Tai sudavė dar vieną smūgį.
W.Foxo aktyvai bankuose virto dulkėmis, o turimas turtas buvo padengtas akcijomis, kurios staiga tapo bevertės.
Ką tik 400 milijonų JAV dolerių turėjęs W.Foxas vos per savaitę tapo beturtis, o jo skolos siekė 100 mln. JAV dolerių.
Dideliam priešų (dėl arogancijos magnatas jų turėjo daug) džiaugsmui, „Fox Film Corporation” pradėjo byrėti.
Po bankroto — į kalėjimą
1930 metais W.Foxas buvo priverstas parduoti savo kompaniją už 18 mln. JAV dolerių „Loew’s, Inc.”, kurią kadaise bandė įsigyti. O L.B.Mayeris tapo įtakingiausiu trečiojo dešimtmečio veikėju Holivude.
1935-aisiais likusį W.Foxo turtą perėmė kur kas mažesnė kino kompanija „20th Century”. Likimo ironija — turto perdavimą finansavo N.Schenckas.
Taip W.Foxas prarado viską, išskyrus kai kuriuos patentus, ir 1936 metais buvo priverstas paskelbti asmeninį bankrotą.
Per bankroto bylos nagrinėjimą teisme jis dar spėjo įsivelti į naują skandalą, kai pamėgino papirkti teisėją. Už bandymą daryti įtaką teismui W.Foxas buvo nuteistas metams ir vienai dienai kalėjimo. Atlikus pusę bausmės vyrui buvo suteikta malonė.
Mirė vienišas ir užmirštas
W.Foxas dar du kartus bandė įkurti naują studiją, tačiau Amerikos įstatymai draudė už sukčiavimą teistam asmeniui užsiimti tokia veikla. Juolab kad niekas nenorėjo remti buvusio magnato.
Nors pajamų iš turimų patentų pakako gyventi pasiturimai, Holivude W.Foxas jau buvo nepageidaujamas.
Jis mirė 1952 metais vienišas ir užmirštas — laidotuvėse nepasirodė nė vienas kino pramonės atstovas.
Nepaisant o, W.Foxo pavardė tebesipuikavo ne tik daugelio kino teatrų fasaduose, bet ir pavadinime kitos kino studijos, kartu su jo griūtimi pradėjusios savo istoriją, — „20th Century Fox”.
Trylikametį paliko tėvai
Vieno iš dviejų „20th Century Fox” įkūrėjų Darrylo Francio Zanucko (1902—1979) gyvenimas buvo tipiška praėjusio amžiaus pradžios Holivudo sėkmės istorija. Darrylas neturėjo nei išsilavinimo, nei kapitalo, nei pažinčių. Vienintelis turtas — aštrus protas.
D.Zanuckas gimė viešbučio savininko šeimoje Nebraskoje. Su kinu jis susidūrė dar vaikystėje, kai motina dėl blogos sveikatos išvyko į Los Andželą. Būdamas aštuonerių berniukas filmavosi trumpose juostose — atlikdavo pamaivos vaidmenį.
Vėliau, tėvui pareikalavus, Darrylas grįžo į Nebraską. Taigi jaunojo aktoriaus karjera nutrūko. Kai berniukui sukako trylika, tėvai (abu buvo alkoholikai) jį paliko vieną Nebraskoje. Kelerius metus paauglys gyveno su tolimais giminaičiais, bet tik ir taikėsi kur nors pasprukti.
Tualete laikė žodyną
Apsimesdamas esąs vyresnis 1918 metais D.Zanuckas įstojo į JAV armiją ir kariavo Belgijoje bei Prancūzijoje. Grįžęs į Ameriką vaikinas dirbo plieno liejyklose ir audinių parduotuvėje, be to, tapo profesionaliu boksininku.
1922 metais Darrylas pradėjo rašyti trumpus apsakymus, nors dar visai neseniai buvo laikomas beraščiu.
Daug vėliau, jau būdamas svarbus asmuo, šalia kabineto esančiame tualete jis laikė žodyną — kad per derybas galėtų išsprukti ir pasižiūrėti, kokį nesuprantamą žodį paminėjo partneriai. Beje, taip elgdavosi ir legendinis Charlie Chaplinas.
Pirmus žingsnius žengiančio rašytojo D.Zanucko kūrybą žurnalai mielai spausdindavo. Netrukus jis atrado kitą savo talentą — gebėjimą kurti įspūdingus kino filmų siužetus, žavinčius visų studijų vadovus. „Jei siužetas suprantamas kvailiui, jį supras kiekvienas”, — mėgdavo kartoti D.Zanuckas.
Tiesa, po kurio laiko paaiškėjo, kad jis tebuvo sumanus plagijuotojas.
Lobo net per krizę
1924 metais D.Zanuckas įsidarbino studijoje „Warner Bros.” ir parašė scenarijų sentimentaliam maždaug 40 dalių serialui apie šunį „Rintintinas” (Rin Tin Tin). Jis taip pat prisidėjo prie pirmosios pasaulyje garsinės juostos.
Būtent D.Zanuckas sugalvojo filmų apie gangsterius žanrą, o jį sėkmingai išplėtojo „Warner Bros.”.
1929-aisiais D.Zanuckas tapo „Warner Bros.” vadybininku, o po dvejų metų buvo paaukštintas iki kūrybos vadovo. Jis buvo tikras darboholikas ir dalyvaudavo visuose filmų kūrimo etapuose. Be to, garsėjo tuo, kad siekdamas tobulo siužeto nufilmuotas juostas perkurdavo tiesiog montažinėje.
Net Didžiosios depresijos metais šis apsukrus vyras per savaitę uždirbdavo 5000 JAV dolerių. Kai 1933-iaisiais broliai Warneriai nesutiko jam perleisti dalies studijos akcijų, D.Zanuckas paliko kompaniją — išėjo į niekur. Po dvejų metų jis kartu su Josephu Schencku įkūrė „20th Century”.
Iš vaistinės — į kino teatrą
Kitas kompanijos „20th Century” įkūrėjas J.Schenckas (1878—1961) gimė Rusijoje, Rybinsko mieste, Jaroslavlio gubernijoje.
1893 metais jo šeima persikėlė į Ameriką. Ten Josephas kartu su broliu Nicholu įsteigė vaistinę, tačiau netrukus suvokė, kad labiau apsimoka turėti atrakcionų parkų. Juos broliai pradėjo steigti 1905-aisiais.
Būsimas kino magnatas M.Loew 1907 metais įsigijo vieną Schenckų parką ir su jais tapo verslo partneriais.
Dar po dvejų metų Schenckai nėrė ir į kino teatrų verslą. 1912-aisiais M.Loew Holivude įkūrė savo studiją, tačiau nenorėjo išvykti iš Niujorko. Jis pasiūlė Schenckams vadovauti savo verslui Vakarų pakrantėje. Broliai sutiko ir išvyko. Josephas tapo studijos „United Artists” prezidentu, o Nicholas padėjo M.Loew įkurti MGM.
Žiūrovai troško reginių
1935 metais J.Schenckas ir D.Zanuckas tapo partneriais kompanijoje „20th Century Pictures”. Ši bendrovė neturėjo savo studijos, tačiau sumanė naują verslo tipą — kurti filmus nuomota įranga nuomotose patalpose. Toks verslo modelis pasiteisino ir netrukus jie tapo vienais geriausių filmų kūrėjų.
Bankrutuojant W.Foxo kompanijai atsirado galimybė įsigyti ir nuosavo turto, juolab kad finansavimą garantavo J.Schencko brolis Nicholas. Perėmus W.Foxo turtą nauja kompanija buvo pervadinta „The Twentieth Century—Fox Film Corporation” (brūkšnys iš pavadinimo išnyko tik 1985 metais). Taip siekta pabrėžti, kad tai dvi atskiros bendrovės.
Turėdama didesnes galimybes „20th Century Fox” pradėjo kurti naujo tipo — didelio biudžeto filmus. D.Zanuckas, kuris buvo atsakingas už meninę dalį, nujautė, į ką linksta žiūrovai. Jo supratimu, jie nori įspūdingų reginių ir vaizdų.
D.Zanuckas taip pat pirmasis ėmė kurti biografines juostas. Beje, tai jis atrado septynmetę aktorę Shirley Temple, kuri viena kompanijai uždirbo 150 mln. JAV dolerių. Jis prodiusavo ir 1962 metais pasirodžiusį didingiausią tų laikų filmą „Ilgiausia diena” (The Longest Day), kuris padarė įspūdį netgi sovietiniam korespondentui Niujorke Albertui Laurinčiukui.
„Ilgiausia diena” ištisus trisdešimt metų buvo laikoma geriausia juosta apie sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimą Normandijoje 1944-aisiais. D.Zanuckas, nors jau buvo milijonierius, patriotiškai dalyvavo ir Antrajame pasauliniame kare.
Teko sėsti už grotų
D.Zanucko studijos vardas siejamas su tokiais šedevrais kaip „Kleopatra” (Cleopatra), „Muzikos garsai” (The Sound of Music) ir „Žvaigždžių karai” (Star Wars).
Gyvenimo saulėlydyje net ir sirgdamas Alzheimerio liga D.Zanuckas mėgavosi kiekviena diena ir rezgė romanus su jaunomis aktorėmis. Ilgametis cigarų rūkalius mirė nuo žandikaulio vėžio būdamas 77-erių.
J.Schenckas rūpinosi kompanijos finansais ir garsėjo posakiu „Nesakyk man „taip”, kol nebaigiau kalbėti”. Jis buvo vienas galingiausių ikikarinės kino pramonės veikėjų, kovotojas už moterų ir juodaodžių aktorių teises bei didesnius atlyginimus.
Tiesa, J.Schencko biografijoje buvo nemenka dėmė. 1936 metais papirkdamas mafijos kontroliuojamos kino darbuotojų profsąjungos veikėjus, grasinančius streiku, jis padarė neatleistiną klaidą — dalį pinigų sumokėjo asmeniniu čekiu ir taip patraukė JAV mokesčių inspektorių dėmesį.
Po ilgo bylinėjimosi J.Schenckas buvo nuteistas už vengimą mokėti mokesčius ir 1946-aisiais kalėjime praleido keturis mėnesius. Atlikęs bausmę jis grįžo dirbti į „20th Century Fox”.
J.Schenckas atrado Marilyn Monroe. Pasirodo, su įspūdingąja blondine jis buvo užmezgęs romaną ir būtent šie ryšiai lėmė jos karjeros pradžią 1947 metais.
J.Schenckas iš širdies kovojo, kad būtų išlaikyti „Fox” kino teatrai, tačiau turėjo pripažinti pralaimėjimą — 1953 metais kompanija prarado visus kino teatrus.
1957-aisiais J.Schenckas patyrė infarktą. Jis pasitraukė iš verslo, tačiau nepasveiko ir po ketverių metų mirė.
