„Ligonis ne visada žino tai, ką žino jo šeimos nariai. Neretai jie būna skirtingai informuoti apie ligą. Kaip tada bendrauti? Ką sakyti ir ko nesakyti?“ – klausė projekto „Mylintys gyvenimą“ ambasadore tapusi D.Tamošiūnaitė.
Ji amžiams išsiskyrė su savo tėvu ir uošviu, nes abu šie vyrai sirgo vėžiu.
„Sakysite, su uošviu nesieja kraujo giminystė, todėl mažiau skauda širdį? Taip nėra. Jis buvo mano dukters mylimas senelis“, – sakė Daiva.
Savo uošvį moteris veždavo automobiliu į chemoterapiją. Marti matė, kiek jam tai kainavo jėgų – nusiprausti, susišukuoti, apsivilkti kostiumą.
Kai uošvis pasirodydavo ant slenksčio, tarsi norėdavo pasakyti: „Daivute, matai, man viskas gerai.“
O ji puikiai žinodavo, kad tai ne pirmas, o penktas ar šeštas chemoterapijos kursas.
Tikrovė nebuvo gailestinga, reikėjo kovoti dėl kiekvienos dienos, bet ne dėl mėnesių ar metų.
Dar sunkiau būna atėjus metui, kai gydytojai nebemato prasmės laikyti ligonio palatoje. Grįžęs į namus jis viską pastebi, neduoda ramybės klausimas, kur dingo lašelinė, anksčiau vartoti vaistai, kodėl jų nėra.
„Kaip tai pasakyti žmogui, kuris dar tikisi pagalbos?“ – klausė D.Tamošiūnaitė.
Nežinodama atsakymo, ji stengėsi nekalbėti apie vėžį nei su tėvu, nei su uošviu. D.Tamošiūnaitės tėvas išėjo iš gyvenimo taip ir nesupratęs, kad miršta nuo vėžio.
Gydymas buvo taip suplanuotas, kad šiam vyrui neteko gulėti onkologijos ligoninėje, o skirta chemoterapija apsiribojo tabletėmis.
Iki paskutinės dienos Daivos tėvas vylėsi – atvažiuos duktė iš Vilniaus ir jį išgelbės.
D.Tamošiūnaitė mano, kad jos tėvas per anksti nuleido rankas, o uošvis, užsispyręs žemaitis, laikėsi iki paskutinės dienos, nors jų abiejų vėžio stadijos buvo panašios.
Stengdamasis nepasiduoti ligai, uošvis netgi ilgiau išgyveno.
Jis užgeso rugsėjo pirmąją, nors liepos mėnesį dar šventė anūkės gimtadienį, vaidino rokerį užsidėjęs peruką, nes liko be plaukų, nuslinkusių nuo chemoterapijos.
Uošvis neatrodė nusiminęs, jis šoko kartu su visais, ant kelių užkėlus akordeoną grojo, turėjo daug vidinės jėgos.
