„Biologiškai žmogus užkoduotas gyventi 120 metų“, - kalbėjo K.Ambrozaitis. Jei jam pavyks sulaukti tokio amžiaus, vilnietis dar kartą turės keisti asmens tapatybės dokumentą. Tai vyras turės daryti būdamas 113 metų.
Pirmąjį pasą jis gavo prieš daugiau nei 70 metų, tarpukario Lietuvoje, kai Kaune įstojo į universitetą. Sovietmečiu vyras turėjo du pasus – vieną keliauti viduje, kitą – vykti į užsienį.
1993-iaisiais vyrui buvo išduotas 20 metų galiojantis Lietuvos Respublikos pasas. Šią vasarą atėjo laikas dokumentą keisti.
Nepaisant amžiaus, pasas visiems Lietuvos piliečiams keičiamas kas 10 metų. Buvo siūloma vyresniems nei 75 metų amžiaus žmonėms išduoti iki mirties galiojantį pasą, tačiau toks pakeitimas kol kas neįvestas.
Migracijos skyriaus darbuotojai pas senolius ar neįgaliuosius su visa įranga atvyksta patys. Taip nutiko ir ilgaamžiui K.Ambrozaičiui.
Valgyti dažnai ir mažai
Senolis gyvena Vilniuje, ramiame miesto rajone. Įsirėmęs į trikojį metalinį pagalbininką, vyras dar vaikšto. Jis savarankiškai sugeba pereiti apyilgę savo gatvę.
Visą amžių rentgenologu dirbęs gydytojas gyvena nuosavame name, samdo daugiau nei 20 metų už jį jaunesnę šeimininkę, kuri gamina maistą ir tvarko namus.
Paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, senolis aiškino, jog ilgą jo amžių lėmė trys dalykai – genai, neįveikiama ramybė ir teisingi valgymo įpročiai.
„Svarbūs yra genai. Be to, visada išlikau šaltas. Kai norėjo sušaudyti, galvojau: sušaudys, tai sušaudys. Nebijojau. Svarbu išvengti įtampos. Dar svarbu nepersivalgyti, gyventi santūriai“, - aiškino vilnietis.
Jis už jokius pinigus nesusikimštų 6 cepelinų vienu ypu. „Du, trys – gerai. Keturi jau yra daug. Jaunystėje gal ir gerai, jei daug fizinio darbo. Geriau valgyti dažniau ir po truputį“, - sakė gydytojas.
Nuo pat jaunystės vilnietis neturėjo galimybės persivalgyti – jį maitindavo ne motina, o šeimininkės, pas kurias gimnazistas glausdavosi. Vyras dabar valgo 5 kartus per dieną.
Medikas neslepia – prailginti amžių jam padėjo ir medicina. Jam įtaisytas širdies stimuliatorius, ne kartą plėstos širdies kraujagyslės.
Gydė lagerio kalinius
K.Ambrozaitis už partizanų gydymą dvejus metus praleido Vorkutos lageryje. „Ilgas amžius – kompensacija už tai“, - įsitikinęs buvęs politinis kalinys.
Lageryje jis gydė išsekusius likimo draugus. „Žmonės kaip skeletai vaikščiojo. Sunku buvo jiems padėti“, - apie anglių kasyklos nualintus kalinius kalbėjo senolis.
Nors ir gydytojas, jis taip pat gyveno baisiomis sąlygomis.
Po dvejų metų grįžęs į Lietuvą ilgai nerado darbo.
Vyras iki šiol nežino, kur palaidoti jo tėvai ir broliai.
Alga – didesnė nei ministro
Po kelių kankinimosi metų buvusiam politiniam kaliniu pradėjo sektis. Jis tiek įsidirbo, kad tapo Vilniaus universiteto profesoriumi ir medicinos katedros vedėju.
„Mokslininkai buvo labai gerbiami. Mano atlyginimas buvo didesnis nei ministro. Gaudavau 500 rublių, kai ministras gaudavo apie 300“, - prisiminė profesorius.
Vilnietis džiaugiasi, kad su žmona nugyveno ilgą amžių, nesipyko. Šeimą sukūrė būdamas 36-erių, jau grįžęs iš lagerio. Žmona buvo keleriais metais už jį jaunesnė. Pora kartu pragyveno 61-erius metus.
Prieš 6 metus žmona mirė. Vyras išliko ramus. Vėl laikėsi taisyklės, kad neverta dėl nieko labai jaudintis. „Kas nesirūpina, išgyvena ilgiau“, - tikino senolis.
Abu K.Ambrozaičio sūnūs – gydytojai, dirba Vilniaus universitete. Iš Raseinių rajono kilęs senolis turi keturis vaikaičius ir du provaikaičius – trejų ir ketverių metų.
