Šią vasarą trumpam užsukusi į gimtinę aplankyti mamos A.Sluckaitė nepaskambino tėvui.
„Niekada nebuvome labai artimi, tačiau ryšį palaikėme – kartais pabendraudavome telefonu, susitikdavome, kai atvykdavau į Vilnių“, – sakė A.Sluckaitė.
Tėvą matydavo iš tolo
Motina ją augino viena, tačiau mergaitė nuo mažens žinojo apie žmogų, kuris yra jos tėvas. Jau tuo metu A.Stasiulevičius buvo žinomas dailininkas, rengė parodas.
Motina pakviesdavo Agnę arčiau prie televizoriaus ekrano, kai tėvas kalbėdavo, rodė jo paveikslus parodose ir namie.
„Prisimenu, tėvas dirbo Dailės akademijoje. Mes su mama gyvenome netoliese, tad būdama vaikas tose vietose žaisdavau, matydavau iš tolo ir jį, ir jo oranžinį automobilį“, – pasakojo A.Sluckaitė.
Jos vaikystė prabėgo besisukiojant tarp Vilniaus menininkų. Jie visi pažinojo ir kalbėjo apie A.Stasiulevičių, kaip Agnės tėvą, nors savo pavardės dukrai jis ir nedavė.
Vieną dieną jos, sugrįžusios iš dailės mokyklos, laukė netikėtumas.
Mama pakvietė Agnę susipažinti su tėvu.
„Aš tavo tėvas“, – tuomet tepasakė jis.
Agnė iki šiol nežino, kas paskatino tėvą staiga prisistatyti dvylikametei dukteriai.
„Lygiai taip pat man nebuvo paaiškinta, kodėl tuos metus jis nebuvo mano gyvenimo dalimi“, – karčiai šyptelėjo A.Sluckaitė.
Po to karto tėvas retkarčiais užsukdavo pas dukterį, tačiau šiltas ryšys, pasak Agnės, tarp jų neužsimezgė.
„Dažnai pažadėdavo ateiti, bet taip ir nepasirodydavo. Kartais dingdavo keliems mėnesiams. Tai tikrai nedidino pasitikėjimo juo.
Kita vertus, tėvas domėjosi tik savimi – kalbėdavo tik apie save, savo darbus, kūrybą, parodas, bet niekada nesidomėjo manimi“, – pasakojo A.Sluckaitė.
Kentė patyčias
Jos motinai nebuvo lengva vienai auginti dukterį. Ant moters pečių krito visi buities rūpesčiai, išlaidos. „Kartais tekdavo iš savo vaikiškos taupyklės iškrapštyti mamai pinigų, kad tik ištemptume iki jos atlyginimo“, – prisimena Agnė.
Vienišą motiną žeidė ir tuo metu tvyrojęs negatyvus požiūris į tokias moteris.
A.Sluckaitės motina kito tėvo dukteriai neieškojo – ji pati jai stengėsi kurti tokį gyvenimą, kuriame duktė jaustųsi mylima ir reikalinga.
Tačiau apsaugoti nuo patyčių negalėjo. Tais laikais beveik nebuvo vaikų, kurie augtų tiktai su vienu iš tėvų. Agnė kartais už nugaros išgirsdavo: „Benkartė!“
Tai ne tik žeidė, bet ir paliko žymę širdyje visam gyvenimui. Ji jautėsi tarsi išbrokuota, kitokia nei visi vaikai. Prireikė nemažai laiko, kol Agnė suvokė, jog ne ji kalta, kad augo be tėvo.
„Jeigu suaugusieji palieka vaikus, tai yra jų, o ne vaikų problema“, – teigė moteris, dabar dirbanti psichoterapeute. Jai kasdien tenka bendrauti su vaikais, kurių širdį pažeidė suaugusieji.
Būdama 21-erių A.Sluckaitė paliko Vilnių – ištekėjo ir išvyko gyventi į San Fransiską.
„Kas kartą atvykusi į Lietuvą paskambindavau tėvui, susitikdavome. Bet tas ryšys buvo toks, kad ar palaikysi jį, ar ne, niekas nepasikeis“, – neslėpė moteris.
Pasijuto išduota
Kas atsitiko, kad šį kartą grįžusi į Lietuvą duktė nepanoro susitikti su tėvu? Agnė neslėpė: „Pasijutau apgauta ir užgauta.“
Ji jau seniai žinojo, kad tėvas yra sukūręs šeimą, susilaukęs dukters, kuriai dabar – keturiolika.
Tiek, kiek ir Agnės vaikams. Tačiau moterį pribloškė kelios naujienos.
„Ne taip seniai skaičiau tėvo interviu laikraštyje – jis pasakė turįs vienturtę dukterį Oną.
Vadinasi, manęs net nepripažįsta kaip dukters.
O prieš keletą mėnesių visai atsitiktinai sužinojau, kad kita moteris jam yra pagimdžiusi sūnų“, – atradimai pribloškė A.Sluckaitę.
Su Vilniuje gyvenančiu broliu ji susisiekė elektroniniu paštu. Suaugęs vyras patvirtino, kad jo tėvas – A.Stasiulevičius. Kaip ir Agnės, tėvas jo neaugino.
„Kai sužinojau, kad, be mažosios sesutės, kurios nesu mačiusi, turiu ir brolį, pasijutau įskaudinta. Kodėl man tėvas apie tai nepasakojo?
Vadinasi, mūsų santykiai yra pagrįsti nepasitikėjimu ir melu. Tuomet ėmiau abejoti: kiek dar man liko nepasakyta? Kiek nežinomų man brolių ir seserų aš dar turiu?“ – klausė buvusi vilnietė.
Kaip jos tėvas elgiasi dabar – ar domisi vyresniosios dukters karjera, jos gyvenimu, dviem anūkais, kurie gimė už Atlanto?
„Ne. Kai per praėjusias Kalėdas jam paskambinau, jis ir vėl kalbėjo tik apie save, apie kažkokias kovas tarp menininkų, savo darbus.
Iš tėvo pareiškimų spaudoje ir naujausių tapybos darbų pastebėjau, kad pastaruoju metu jis labai pabrėžia savo religingumą.
Tai mane stebina – melavimas, išsisukinėjimas, vaikų pametimas man nelabai siejasi su religingo žmogaus savybėmis“, – įvertino duktė.
A.Sluckaitė teigė nejaučianti tėvui pykčio. „Pykau, kai buvau vaikas, kai kiti iš manęs juokdavosi. O dabar jaučiu tik nusivylimą ir nuoskaudą.
Atvirai kalbant, man tėvo net gaila kaip žmogaus, kuris, arba patyręs kokių nors traumų, arba meninių ambicijų skatinamas, nepasinaudojo galimybėmis kurti ryšį su savo vaikais. Tai jo praradimas“, – įsitikinusi ji.
Guodžia kenčiančius vaikus
Psichoterapeute Amerikoje dirbanti lietuvė dabar iš šalies mato, kokias žaizdas vaikų širdyje palieka jų išsižadėję tėvai. Mažieji Agnės klientai dažnai kenčia dėl nepasitikėjimo savimi, kaltės, gėdos jausmo, dažnai būna liūdni, neturi jokių paskatų mokytis.
„Kiekvienas vaikas tai sau aiškina savaip.
Štai viena mergaitė man sakė: „Mane mama turbūt paliko todėl, kad daug verkiau, kai buvau maža.“
Reikia padėti vaikui atsikratyti tokių įsitikinimų, kad nesigraužtų visą gyvenimą dėl to, už ką jis nėra atsakingas. Tik nusimetęs šią naštą jis gali eiti į priekį, kitaip vaikystės problemos pasivys ir suaugusį – intymiuose santykiuose vyraus nepasitikėjimas, noras atsiriboti, apsaugoti save nuo dar vieno praradimo“, – aiškino specialistė, taikanti dailės ir žaidimų terapiją.
Darbas jai dovanoja nuostabių akimirkų. Ypač jai džiugu matyti, kaip vaikai atsitiesia, ima labiau savimi pasitikėti, pradeda suvokti, kad jie – įdomūs, verti meilės ir dėmesio.
„Džiaugiuosi, kad nors vienas A.Stasiulevičiaus vaikas auga jo mylimas ir pripažintas.
Labai norėčiau, kad visi tėvai susimąstytų prieš priimdami sprendimą palikti savo vaiką, nes mažiesiems tai visam gyvenimui paliks emocinių žaizdų, kurias gydyti reikės ir jiems patiems, ir jų artimiesiems“, – patarė A.Sluckaitė.
Tapytojo, dailės pedagogo A.Stasiulevičiaus pavardė yra puikiai žinoma meno gerbėjams.
Už darbus jis apdovanotas ne viena premija.
– Kaip apibūdintumėte ryšį su dukterimi Agne? – paklausiau žinomo dailininko.
– Kai ji taip toli gyvena, bendravimas beveik neįmanomas. Kai ji dar gyveno čia, bendravome.
Dabar, kai ji toli, užsiėmusi, be abejonės, tai sudėtinga.
– Vaikystėje Agnė teigė nejautusi tėviškos globos.
– Buvo ne visai taip. Žmonių santykiai nėra paprasti, ypač kai nutolstama. Bet mes normaliai bendravome.
Kai Agnė atvažiuoja, mano durys jai yra atviros.
– Ar žinote, kodėl ji pas jus nepasirodė šią vasarą, nors viešėjo Vilniuje?
– Agnė buvo Vilniuje? Kodėl ji man nepaskambino? Aš visą vasarą praleidau kaime, tik neseniai grįžau.
Būčiau atvažiavęs į Vilnių, jeigu būtų paskambinusi.
– Agnei širdį užgavo žinia apie jūsų sūnų, jos brolį.
– Tai labai asmeniniai dalykai. Darau viską, kad su Agne bendrautume, dažnai skambinu, rašau, esu dovanojęs paveikslų.
Tačiau bendrauti, kai vienas mūsų yra už jūrų marių, tikrai sunku.
– Ar jums, tėvui, jos trūksta?
– Žinoma, suprantama.
