Šią vasarą A.Ardzijauskas buvo pasišovęs šturmuoti Guinnesso rekordą – 5013 kilometrų atstumą nuo Los Andželo iki Niujorko įveikti greičiau nei per 46 dienas ir 8 valandas.
Tačiau kelyje, kuris kirto 13 JAV valstijų, lietuvis užtruko 61 dieną, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „TV antena".
„Tai, kad nepavyks pagerinti Guinnesso knygoje užregistruoto rekordo, paaiškėjo jau 25-ą parą“, – pasakojo smulkaus sudėjimo vyras, kuris bėgdamas sudėvėjo devynias poras sportinių batelių.
Vilnietis tvirtino šiam bėgimui pradėjęs rengtis dar 2002-aisiais. Tuomet dalyvaudamas „Maximos“ organizuojamame Vilniaus maratone ir išgirdo apie bėgimus, rengiamus už Atlanto. Aidas užsibrėžė tikslą – kirsti skersai Amerikos žemyną.
Per tuos 12 metų vyras nubėgo kelią, kuris du kartus apjuostų Žemės rutulį, – apie 84 tūkst. kilometrų.
Prieš dvejus metus Aidas apibėgo Lietuvą, o pernai – Baltijos jūrą. Tuomet 3266 kilometrus jis įveikė per 45 dienas ir nuplėšė tris poras sportinių batelių.
„Aplink Lietuvą bėgau labai greitai – nuo vienos ugniagesių komandos prie kitos, nuo vieno miesto iki kito, atstumai buvo trumpi, nakvodavau pas ugniagesius“, – prisiminimais apie bėgimą dalijosi jis ir TV6 laidoje „Ugniagesiai gelbėtojai“.
Bėgioti Aidas pradėjo būdamas vos devynerių – po abiejų kojų kaulų lūžių reikėjo stiprinti raumenis.
Per visą pokalbį nuo jo veido nedingo šypsena. Vyras prisipažino, kad net ir bėgdamas milžiniškus atstumus visą laiką šypsosi.
„Bėgant negalima pasiduoti neigiamoms emocijoms, – aiškino jis, – nes tuomet nejučia pradedi greičiau bėgti ir dėl to kitą dieną būna sunku. Negalima leisti užplūsti ir teigiamoms emocijoms, nes tuomet taip pat padidėja bėgimo tempas, nors pats to nejauti. Turi nuolat save kontroliuoti, kad galėtum lengvai užmigti, nes tai labai svarbu.“
Bėgikas pasakojo, kad mindamas asfaltą per Amerikos žemyną ne visuomet turėdavo poilsiui tinkamas sąlygas, dažniausiai reikėdavo miegoti kur nors gamtoje arba automobilyje.
„Jei ne mano draugas Martinas Romanovskis, kuris lydėjo per Ameriką viso bėgimo metu, greičiausiai sumanymas būtų žlugęs. Sunku tartis dėl rėmimo ar pagalbos, nes bėgimas yra rizikingas sportas – nežinia, kaip pasisuks įvykiai, niekada neaišku, ar pavyks baigti distanciją“, – pasakojo sportininkas.
Aidas pasiūlė tik ką mokslus baigusiam 24 metų Martinui didžiulį nuotykį Amerikoje suderinti su puikia proga patobulinti anglų kalbos žinias. Tuo metu darbo neturėjęs vaikinas sutiko.
Dviejų žmonių komanda Amerikoje praleido 70 dienų, iš kurių 61 dieną Aidas prabuvo mindamas asfaltą, o jo palydovas, greta važiuojantis automobiliu, rūpinosi maistu, gėrimais ir viskuo, ko galėjo prireikti.
Amerikoje bėgti Aidui buvo nelengva ne tik dėl laiko juostų skirtumo – prie to organizmas prisitaikė nesunkiai, mat dirbant ugniagesiu gelbėtoju jam dažnai tekdavo budėti naktimis.
Sunkiau buvo prisitaikyti prie sunkiai pakeliamo karščio arba prie pliaupiančio lietaus.
„Kai kuriose valstijose bėgant per dykumas svilino daugiau nei 40 laipsnių karštis, todėl nusprendėme bėgti naktimis, – pasakojo jis. – Bėgdavau nuo antros nakties iki vienuoliktos ryto, tačiau organizmo neapgausi – naktimis jis nori ilsėtis.“
Būtent dėl karščio ir miego trūkumo 174 cm ūgio vyras, bėgimo pradžioje svėręs 68,4 kg, neteko nemažai svorio. Kai maždaug po trijų bėgimo savaičių svoris pasiekė kritinę ribą – 58,4 kg, teko rimtai susirūpinti sveikata.
„Teko stabdyti bėgimą, statyti lašelinę, daugiau laiko skirti miegui, atsirinkti tinkamą maistą ir susigrąžinti svorį. Man reikia sverti 64 kilogramus, tai ta riba, kai gerai jaučiuosi“, – pasakojo jis ir prisipažino, kad bėgdamas dažniausiai galvodavo apie maistą.
Kas trukdo sportininkui, bėgančiam ilgas distancijas? „Bėgant šiukštu negalima dairytis į merginas ir gražias mašinas, – perspėjo patyręs bėgikas. – Nuo to smarkiau plaka širdis ir padidėja bėgimo tempas, o po tokių matytų vaizdų neužmigsi.“
Ugniagesio gelbėtojo kelias driekėsi per dykumas, mažus kaimelius ir kalnus. Bėgimo tempą neretai lėtino zujantys automobiliai.
Stabdžius reikėjo įjungti ir dėl pliaupiančio lietaus.
„Lietuvoje lietus gaivina, o Amerikoje ateina kartu su tvankumu. Be to, liūtys ten labai stiprios. Dėl to suprastėja matomumas, bėgti darosi nesaugu. Mums kliuvo savaitė tokio smarkaus lietaus“, – pasakojo Aidas.
Vyras prisipažino, kad bėgimas padeda atsigauti nuo streso, kuris neišvengiamas dirbant ugniagesiu gelbėtoju.
„Bėgimas – tai puikus būdas atsipalaiduoti nuo šiurpių vaizdų, matomų darbe, – kalbėjo ugniagesys gelbėtojas, kuriam kone kasdien tenka iš sumaitotų automobilių traukti žmonių kūnus, susidurti su kitokiomis nelaimėmis. – Turi sugebėti neparsinešti namo matyto skausmo ir siaubo. O bėgdamas nuo visko atsiriboji.“
A.Ardzijauskas ugniagesiu gelbėtoju pradėjo dirbti 1994 m. Iki 2004 m. jis intensyviai sportavo, dalyvaudavo Lietuvos, Baltijos šalių bei pasaulio ugniagesių gelbėtojų čempionatuose.
„Profesionaliai bėgioti pradėjau, kai pasikeitė ministras ir visus sportininkus, tarp kurių buvo ir disko metikas, pasaulio čempionas Virginijus Alekna, ir penkiakovininkas, dukart pasaulio čempionas Andrejus Zadneprovskis, privertė eiti į tiesioginį darbą, nes mes visi priklausėme VRM struktūrai“, – pasakojo sportininkas.
„Kai pradėjau dirbti, paragavau tikrų emocijų, nes anksčiau, kol sportuodavome, dirbome nedaug, tik šaltuoju metų laiku, kai nevykdavo treniruotės“, – pasakojo ugniagesys gelbėtojas.
Kaip į tokį vyro pomėgį reaguoja žmona? „Mano uošvis bėgioja jau daugiau nei 50 metų, todėl žmona pripratusi, kad pabėgioti dingdavo tėvas, o dabar – vyras, – juokėsi bėgikas, su žmona auginantis 14-metę dukrą ir 7-metį sūnų. – Nei žmona, nei vaikai nebėgioja. Aš ir neverčiu jų to daryti. Kiekvienas bėgimą turi surasti pats ir daryti tai su malonumu.“
Aidas supranta, kad bėgimo monotonija daugumą žmonių gali varginti. „Bet aš bėgdamas negalvoju, kad man reikės bėgti ir rytoj, ir poryt. Tai tapo taip įprasta, tarsi valytis dantis ar valgyti pietus“, – aiškino jis.
Pavilnyje su šeima gyvenantis vyras prisipažino, kad seniau 18 kilometrų atstumą iki darbo Aukštuosiuose Paneriuose kas rytą įveikdavo ristele.
„Dabar man ilgų distancijų bėgimo nereikia, kūną treniruoju kitaip. Per pastarąjį mėnesį nubėgau vos 80 kilometrų, – neįtikėtinai jam mažą skaičių kilometrų įvardijo Aidas. – Bet ir tam reikia daug pastangų. Daugybės metų įdirbį sudeginau per tuos du mėnesius Amerikoje.“
Ne vienas žmogus sako, kad nuo bėgimo kenčia stuburas, keliai, sąnariai.
„Pramanas, – juokėsi bėgikas. – Svarbiausia tinkama mityba, skysčiai ir geras miegas. Žmogaus organizmas toks, kad visi blogumai išlenda per tris dienas – jei šiandien jautiesi blogai, prisimink, ką veikei užvakar.“
Pasaulinio garso kelias
Nuo Los Andželo iki Niujorko dalį distancijos A.Ardzijauskas bėgo vadinamuoju 66-uoju greitkeliu („Route 66“). Tai 3940 km kelias, vedantis iš Čikagos į Los Andželą.
Oficialiai 1926 m. atidarytas „Route 66“ tapo pagrindiniu transporto keliu iš pramoninių šiaurės rytų pakrantės ir Kanados regionų į Kaliforniją ir Meksiką.
Per didžiąją ekonomikos krizę 1930–1940 m. juo į Kaliforniją ir vakarinę pakrantę keliavo gal 0,5 mln. bedarbių, nuskurdusių fermerių ir benamių. Populiarėjant keliui netoliese gyvenantys žmonės labai praturtėjo ir visomis išgalėmis siekė jį išlaikyti vienu svarbesnių JAV greitkelių.
Nuo 1985 m. kelias nebenaudojamas pagal pirminę paskirtį, tačiau įgijo nacionalinio kraštovaizdžio kelio statusą ir tapo vienu iš pasauliniu mastu žinomų simbolių. Juo dažniau važinėja nuotykių ištroškę turistai arba filmų kūrėjai. Visus juos traukia magiškas skaičius 66, primenantis velnišką simbolį 666.
