Vitalis nuo paauglystės domisi psichologija, tačiau paklaustas, tai kaip gi atrasti vidinę harmoniją, atsako: „Jei turėčiau auksinį receptą, turbūt visi žmonės bet kokia kaina norėtų jį gauti. Aš jo nežinau. Tačiau esu tikras, jog neįmanoma vieną rytą nubudus pasakyti – štai, jaučiu harmoniją.
Ne. Tai yra ilgas procesas. Dar sakoma, jog jeigu likus 5 minutėms iki mirties tu staiga pajauti harmoniją – tai jau yra labai gerai“, – šypsosi pašnekovas.
Prieš daug metų turėjęs savo įmonę, Vitalis patyrė, ką reiškia, kai tavo paties įmonė vieną dieną bankrutuoja. Šis žmogus išgyveno ir asmeninius sukrėtimus, kurie buvo be galo skausmingi ir privedė iki depresijos.
„Buvo toks laikas, kai viskas, kas bloga – susikaupė. Viskas buvo blogai. Turėjau daug rūpesčių ir problemų. Būtent tai pastūmėjo ieškoti taško, į kurį veda ši depresija. Be to, mano mama dirba bibliotekoje, todėl knygos apie psichologijos suvokimą atplaukdavo pačios, aš jas lyg pagaudavau ir bandydavau perprasti“, - pasakoja Vitalis.
Depresija – kelias, parodantis, kur eiti
Vitalis yra tikras, jog žmonės išgyvenantys nerimą, depresiją turėtų suvokti, jog tai kur kas daugiau nei streso ar sukrėtimų pasekmė.
„Tai kelias, kuris tau parodo, kur tu turi eiti. Ne bėgti, bet eiti“, - sako jis. Vyras tvirtina, jog depresija tai ženklas, kad turi ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus.
Domėjimasis psichologija bei knygų skaitymas padėjo Vitaliui, tačiau jis tvirtina, jog protingos psichologų frazės bei daug perskaitytų knygų – dar nieko nereiškia.
„Žmogus turi mokėti panaudoti tai, ką sužinojo, perskaitė, turi įsisavinti bei frazes pakeisti į išmintį. Aš daug žinojau apie psichologiją, bet taikyti pradėjau tik susirgus depresija. Tada man visa tai peraugo į išmintį“, - aiškina.
Vitalis sako, jog antidepresantai tai yra tas pats, kaip ramentai. Jei žmogus susilaužo koją – jis turi vaikščioti su ramentais, bet ateina laikas, kai turi juos palikti, juk nevaikščiosi su jais nuolat.
„Su depresija yra panašiai – jeigu tu šalia neturi žmonių, kurie tave palaikytų, suprastų bei tau padėtų – tau reikalingi ramentai (antidepresantai), tačiau tuo metu, kol jie tau pagelbės, tu turi pats kovoti bei atrasti būdą, kaip pasveikti“, - dėsto Vitalis.
Būdas pabėgti nuo užprogramuoto gyvenimo
Šiais laikais yra be galo daug savipagalbos grupelių, įvairiausių bendruomenių, kurios gali padėti ir palaikyti, Vitalis pasirinko „Betzata“ bendruomenę.
„Aš buvau savanoriu. Gyvenau kartu su psichikos sutrikimų ar kitokia negalią turinčiais žmonėmis. Kai kurie jų visiškai nieko negalėjo daryti patys, juos reikėdavo aprengti, pamaitinti, tačiau buvo ir tokių, kurie savarankiškai iškeliaudavo į dienos centrus.
Būdamas ten, aš supratau, koks trapus yra žmogus. Jie turi negalią – bet jų poreikiai mylėti bei būti mylimais tokie patys, kaip ir mūsų. Kai aš pabuvau ten, supratau, jog mano problemos tėra lašas jūroje. Kiekvienas žmogus ten turi savo gyvenimo patirties bagažą“, - aiškina Vitalis.
Vitalis tvirtina, jog šiandienos visuomenė yra užprogramuota – gimsta vaikas, tada jis šiek tiek paauga, eina į darželį, mokyklą, o vėliau iš karto turi kur nors įstoti.
„Ir mes einame visi tame sraute, kuris galu gale vis tiek natūraliai priveda link klausimo – kur tu eini ir kam? Kokiu tikslu? Tad savanorystė yra būdas permąstyti savo gyvenimą iš naujo. Sustoti ir pradėti nuo pradžių“, - pasakoja vyras.
Nors Vitalis sako nesąs psichologas pagal išsilavinimą, tačiau nuoširdžiai dalinasi tuo, ką pastebi.
„Juk kaip dažnai žmonės mato kaimyną, turintį geresnį automobilį arba draugą, gavusį geresnį darbą ir tokiu būdu lyg nupiešia standartą, į kurį lygiuojasi. O tada kažkas nepavyksta.
Akivaizdu – juk tai ne mes, o kiti žmonės. Mes tik bandome lygiuotis, tada pradedame save kaltinti, nuvertiname, vadiname nevykėliais ir išties tokiais tampame“, - sako jis.
