Šiuos telefono aparatus žmonės pirkdavo tais laikais, kai telefono linijos reikėdavo laukti ne mėnesiais, o metais.
Atsimenu, kai mano namuose Vilniuje atsirado telefonas, man buvo gal aštuoneri metai (gimtinė Kaune telefono linijos laukė dar labai ilgai, bet tai nenuostabu, nes Kaune viskas vyksta lėčiau. Nenustebsiu, jei ten dar ir šiandien yra parduotuvių, kuriose galima atsiskaityti litais, o gal ir laikinaisiais talonais, ypač prie Žaliakalnio turgaus).
Viena Vilniaus leidykla, kurioje dirbau, kai buvau nuovokus ir guvus 22 metų jaunuolis, labai rūpinosi, kad darbuotojai turėtų užtektinai telefono linijų. Todėl įmonės vadovas (užsienietis) jaukino kažkokį telefono tinklų viršininką ir maitino jį pinigais vokuose, kad jis pasistengtų su telefono linijomis.
Anas pasistengė, bet kažkodėl buvo perkeltas į kitas pareigas, ir didis buvo skausmas įmonės vadovų širdyse, nes visi suprato, kad plečiantis įmonei reikės ieškoti naujo telefonų stoties viršininko ir jį iš naujo jaukintis. Mažai kas iš jaunosios kartos šiuos dalykus supranta, mat dažnai nusivilia tokiu pigaus mobiliojo telefono duomenų perdavimo greičiu, kokio prieš du dešimtmečius būtų užtekę visam Vilniaus miestui.
Kai būdavo sukamas telefono diskas, į telefono tinklą būdavo perduodamas koks nors skaičius, ir aparatūra telefono stotyje su Dievo pagalba sujungdavo jus su žmogumi, su kuriuo norėjote kalbėti, jei jis būdavo namie ir jei jo mama, kalbėjusi anksčiau, nepadėdavo ragelio blogai: antraip skambinant tuo numeriu valandų valandas pypsėdavo signalas „užimta“. Gerai būdavo tiems, kurie galėdavo paskambinti giminaičių ar draugų kaimynams ir paprašyti nueiti pažiūrėti, ar pas juos gerai ragelis padėtas.
Dar buvo tokia vargo vakarienė kaip dubliuota linija, tai yra kaimynai turėjo atskiras telefono linijas, bet vienu metu galėjo skambinti ir kalbėti tik vieni iš jų.
Retai kada kaimynai būdavo vienodai kalbūs: normali šeima būdavo suporuojama su pusprote isterike, 20 metų iš plaukų neišsiimančia suktukų, vaikščiojančia 1947 metų stiliaus (ir 1957 metais paskutinį kartą skalbtu) gėlėtu chalatu, rėkiančia pro langą ant vaikų, jog jai skauda galvą (jai visada skaudėdavo galvą ar dar ką nors). Jos pokalbiai telefonu trukdavo kelias valandas, užčiaupti jos nebūdavo įmanoma.
Visi džiaugdavosi, kai tokia kaimynė pagaliau iškeliaudavo į kitą pasaulį arba kai name pagaliau įrengdavo skaitmenines telefono linijas, ir numerius būdavo galima rinkti spaudant mygtukus. Tuomet dubliuotų linijų neliko.
Iš sukamojo disko telefono laikų atėjo ir anekdotas, kurio nebesupras jaunimas. Naktį suskamba telefonas, ir užsimiegojusio atsiliepusiojo klausia: „Atsiprašau, ar jūsų numeris 44 44 44?“ Pažadintas iš miego abonentas patvirtina, jog taip, tikrai. „Mano adresas yra Tarakonų gatvė 15, butas 6, gal galėtumėte mano adresu iškviesti greitąją pagalbą? Mano pirštas telefono diske įstrigo.“
Dabar skambinti daug lengviau, pokalbiai beveik visada nieko nekainuoja (tai yra kažkiek per mėnesį susimoki ir gali kalbėti iki apalpimo) ir ryšio kokybė nepalyginti geresnė. Bet kalbėtis žmonės nori vis mažiau: geriau siuntinėja trumpąsias žinutes arba bendrauja kitaip susirašinėdami.
Traškančio telefono ryšio kartais pasiilgstu. Tais laikais, kai pagaliau prisiskambindavai, pasijusdavai kai ką gyvenime pasiekęs.
