Mechaninis žadintuvas: garsiai tiksinčią bombą išminavo laikas
Žadintuvą padėkite ant lėkštės, kad garsiau skambėtų. Tokį patarimą vaikystėje skaičiau žurnale, kuriame buvo visokių naudingų patarimų žmonėms, stokojantiems nuovokos: kaip per plikšalą ant batų padų prisiklijuoti švitrinį popierių (ypač gerai, jei einate į svečius pas ką nors, kieno bute ką tik nublizgintas parketas) arba penki būdai, kaip iš visiškai tuščios tūbelės dar išspausti dantų pastos.
Kas norėtų ir kam reikėtų, kad žadintuvas skambėtų dar garsiau? Tie mechaniniai plieno ir stiklo siaubūnai skambėdavo tokiu garsumu, kad atrodė, jog didelis elektrinis grąžtas, ne, gal penki dideli elektriniai grąžtai vienu metu susminga į ausis, kaukolę, pakaušį, ir paskutinės rytinio miego sekundės (o dar Vaižgantas rašė, jog rytinis miegas yra pats saldžiausias) apsitaško krauju ir staigiai supūliavusių smegenų syvais. Tada prasideda tas normalus tarybinio žmogaus (ne, ne sovietinio, būtent tarybinio) rytas, kur jis susiraukęs ir piktas eina per savo pilkai juodą gyvenimą, kuriame ryškiausias ir gražiausias dalykas yra nebent raudonos spalvos plakatas gatvėje, skelbiantis, jog viskas gerai. Žadintuvas buvo to baisaus gyvenimo plieninis vieversėlis krauju pasruvusiomis akimis.
Tokio garsumo, kokį siūlė mechaninis žadintuvas, nereikėjo absoliučiai niekam. Jo skleidžiamas garsas gal penkis kartus garsesnis, nei reikėtų bet kokiam gyvam padarui, jei tik jis nėra ištiktas komos, pažadinti.
Jei žmogus ištiktas komos, jo nepažadins niekas, nebent tos baisios reklamos, kurios groja prekybos centruose: jos pažadintų ir mirusįjį, bet tik tam, kad atsibudęs jis paklausytų tos reklamos ir dar kartą numirtų iš siaubo.
Mechaninis žadintuvas skambėjo lygiai taip pat per garsiai kaip ir mokyklinis skambutis, kuris toks yra iki šiol (aną savaitę buvau susitikime su mokiniais Kauno „Saulės“ gimnazijoje ir, patikėkite, ten tas, kuris spaudžia skambutį, labai rimtai vertina savo pareigas). Informuoti mokinius apie pasibaigusią pamoką užtektų ir sekundės, tačiau mokyklos skambučiai skamba bent dešimt kartų ilgiau – kad apie pamokos pabaigą sužinotų ir aplinkinių namų gyventojai. Nuo to skambučio Kaune drebėjo langų stiklai didesnėje Žaliakalnio dalyje ir krito tinkas nuo Prisikėlimo bažnyčios sienų.
Subtilumas niekada nebuvo mūsų senojo gyvenimo Tarybų Lietuvoje palydovas – mes atėję iš šalies, kurioje muzikos kūrinius rašydavo motorinių valčių motorams ir startiniams pistoletams, kurių šūvis duoda komandą atletams pradėti bėgti.
Vietoj mechaninių žadintuvų (jie dar ir garsiai tiksėdavo, ir vien nuo to garso daugelis negalėdavo užmigti) atsiradę elektroniniai, kurių dideli skaičiai šviesdavo raudonai arba žaliai, Lietuvoje menkai prigijo. Juos programuoti yra atskiras mokslas – jie visada turi tris mygtukus, kuriuos reikia maigyti kaip akordeoną, kol galų gale užprogramuotas laikrodis pažadina rytoj antrą valandą popiet, nors buvo nustatytas pusei septintos ryto.
Tų elektroninių žadintuvų (dažniausiai su radijo imtuvu) dėl nepaaiškinamų priežasčių vis dar yra Amerikos viešbučių kambariuose, nors jais niekas nesinaudoja: jei namie tokio žadintuvo tinkamas programavimas užima pusmetį (greičiau dar niekas neišmoko), kokia tikimybė, kad svetimą žadintuvą nustatysi taip, kaip tau reikia, per vieną vakarą? Lengviau ir paprasčiau paskambinti viešbučio administratoriui, kad budėtojas paskambintų ir pažadintų reikalingą valandą.
Aš taip visada dariau, kol pripratau, kaip ir likusieji žmonės, tiesiog nustatyti žadintuvą mobiliajame telefone.
Užtrukau ilgokai. Labai lėtai pratinuosi prie naujųjų technologijų, bet kai įprantu, esu dievas ir moku naudotis taip gerai, kad už mane niekas geriau nemoka. Pavyzdžiui, mano telefono žadintuvą galima nustatyti šeimininko balsu, ir jūsiškis tikriausiai turi tokią funkciją, bet argi ja naudojatės?
Tačiau geriausia – kad senokai išmokau keltis ir be žadintuvo. Man tereikia iš vakaro pagalvoti, kurią valandą turėsiu atsibusti. O gal tai tiesiog senatvė?
