Šiandien alus ar gaivusis gėrimas skardinėje nieko nereiškia. Tik tiek, kad nėra stiklinio butelio.
Ne visada taip buvo. Sovietinio žmogaus gyvenime alus arba kitoks gėrimas skardinėje buvo ženklas ir simbolis. Per visą sovietinės Lietuvos gyvenimo laikotarpį nė vienas gėrimas skardinėje nebuvo parduodamas paprastoje parduotuvėje paprastam žmogui. Sovietinė pramonė gėrimų į skardines nepilstė.
Olandiško alaus skardinėse kartais būdavo galima nusipirkti ten, kur valgytojai buvo įleidžiami pagal leidimus (pats mačiau jį vieną kartą būdamas vaikas, atsitiktinai nuvestas į tuometės Prekybos ministerijos bufetą). Bet kada kolos arba alaus skardinėse galėdavo nupirkti tolimi giminaičiai, atvažiavę iš užsienio ir galintys pirkti lauktuvių parduotuvėse už užsienio valiutą (oficialiai jos ir buvo vadinamos „Prekės užsienio turistams“) Vilniuje, ir kai kada taip ir padarydavo.
Taip pat gėrimų skardinėse kartais būdavo atvežama iš užsienio kelionių kaip suvenyras ir karališkai prabangios lauktuvės. Tai kas, kad nebrangiai kainavo, vis geriau nei tradicinė kramtomoji guma, lipdukai arba pigūs rašikliai, kurių dėžutę nupirkdavo už porą dolerių, ir buvo džiaugsmo visai giminei, nes kiekvienas ką nors gaudavo.
Skardinės buvo vertingos – nors buvo vienkartinės, galėjo gyventi antrąjį gyvenimą.
Suvartojus viduje esantį skystį, apie jį likdavo ilgi, kone amžini prisiminimai, nes atsainiai jo niekas negėrė, tai buvo lyg šventas ritualas, žmonės tuos gėrimus skanavo tylėdami, po truputį, stengdamiesi viską prisiminti, nes nežinia, kada gyvenime vėl galėsi paskanauti tikro užsieninio citrinų limonado. Arba užsieninio alaus.
O tada skardinė arba butelis rasdavo vietą sekcijoje arba knygų lentynoje – šie simboliai būdavo dėstomi metodiškai, o gal net neva atsainiai, bet rūpestingai komponuojami. Tokia kūrybinė, meniška netvarka – galima įsivaizduoti, kad tie gėrimai ką tik išgerti.
Kiekviena skardinė arba butelis buvo lyg prizas, lyg apdovanojimo taurė laimėjusiai komandai už garantuotą ir neginčijamą sąlytį su geresniu gyvenimu.
Tie žmonės, kurie buvo taip aukštai gyvenimo hierarchijoje, kad džiaugėsi nestandartinio planavimo butais ir namais, kuriuose buvo didelės virtuvės, šios prisiminimų medžioklės trofėjus išdėliodavo virtuvėje ant spintelių. Kad vieni vertingiausių daiktų būdavo dėliojami virtuvėje, o ne svetainėje, liudijo dar didesnį gyventojų artumą gražiam Vakarų gyvenimui: jie buvo kaip tie personažai iš užsieninių filmų, kurių virtuvės erdvios bei jaukios ir kuriose jie gali net pusryčiauti ir svečius priimti.
Žinoma, kolos skardinę arba alaus butelį galėjo turėti ir jais pasipuikuoti nors ir ne visi, bet daugelis.
Rimtesnis pasirodymas, kad gyvenai nestabdydamas, buvo škotiško viskio butelis, nesvarbu, kokio pigumo (tačiau kiekvienas, ragavęs anais laikais, turėjo pasakyti, kad bjaurus ir smirdi; tas pat buvo sakoma apie prancūzišką konjaką – sovietinio žmogaus supratimu, pastarasis ne šiaip smirdėjo, bet trenkė blakėmis), o jau tikri išrinktieji puikavosi buteliu arba maža statinaite nuo sakės, japoniško ryžių vyno.
Tuomet sakydavo – ryžių degtinės, nes kažkada taip šį gėrimą pavadino rusai, o lietuviai iš jų mokėsi pasaulio pažinimo. Japoniškos sakės indas, dar su nesuprantamais hieroglifais, buvo prabangos viršūnė ir aukščiausios prabos liudijimas apie santykius su nepasiekiamu ir tik išrinktiesiems prieinamu užsienio pasauliu.
Sakė buvo geriau negu kokia nors degtinė iš Vietnamo su gyvate viduje – Vietnamo, kaip ir kokios nors Rumunijos, niekas tikru užsieniu nelaikė. Apie japonišką ryžių vyną, kaip ir apie viskį ar konjaką, privaloma buvo pasakyti, kad neskanus („kažkoks saldžiai sūrus“). Tačiau tai nė kiek nemažino amžinos išliekamosios butelio vertės.
Nors skardinės šiandien jau beveik visur išmestos, japoniški buteliai su hieroglifais lietuviškuose daug keliavusių arba keliaujančių draugų turinčių žmonių butuose nugalėjo laiką.
