Daiktai – nei brangūs, nei prabangūs. Butas – mažytis ir nuomojamas, bet jis ir nesvajoja apie nuosavą būstą. Liutauras nesvajoja ir apie žmoną, būrį krykštaujančių vaikų. Tai kas jam gyvenime svarbiausia?
– Dizaineris, stilistas, siuvėjas, kirpėjas – kas esate? – L.Salasevičiaus pasiteiravo „Lietuvos ryto" televizijos laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Savęs nelaikau dizaineriu – nekuriu tendencijų, kuriu savitą stilių. Taikliausia būtų prisistatyti stilistu, bet Lietuvoje stilistais save vadina ir tie, kurie tik surenka sukneles iš parduotuvių ir jomis aprengia televizijos laidų vedėjas. Aš kuriu sukneles, šukuoju, sukuriu makiažą. Mano rankose – moters įvaizdis.
– Kelerių metų būdamas paėmėte į rankas adatą?
– Vaikų darželyje. Turiu trejais metais vyresnę seserį, kuri žaidė su lėlėmis, tai kartu ir siūdavome joms drabužius. Siuvėja buvo ir mano močiutė, ir mama.
Siuvamąja mašina pirmąkart šį tą pasiuvau būdamas šešerių. Norėjau užaugęs būti siuvėju.
– Ar Radviliškyje, kur augote, dėl savo stiliaus, kitokio elgesio neturėdavote nemalonumų?
– Su bendraamžiais dėl to neturėjau jokių problemų, patyčių negirdėjau, nes mokykloje imdavausi įvairiausios veiklos, dalyvaudavau konkursuose.
O mokytojų buvo dvi grupės: tie, kuriems svarbiausia buvo žinios ir pažymiai, manęs nemėgo. Aš visai nesimokiau – net neskaitydavau, man buvo neįdomu. Į pamokas eidavau, atlikdavau namų darbus, bet su savo pažymiais nebūčiau įstojęs nei į teisę, nei į mediciną ar ekonomiką. Žinojau, kokiu keliu eisiu, todėl pažymiai man nerūpėjo.
Mokytojai, kurie vertino mokinių aktyvumą, norą kurti, mane palaikė.
– Iš bendraamžių išsiskyrėte savo išvaizda – jautėte norą atrodyti kitaip?
– Su plaukais esu daręs turbūt viską, kas įmanoma: bandžiau ir cheminį šukavimą, ir įvairiausius kirpimus bei spalvas.
Mama ir močiutė nuo vaikystės mane rengdavo tik savo siūtais drabužiais, tad natūralu, kad atrodydavau kitaip nei visi.
– Kokiai aprangai teikiate pirmenybę – praktiškai ar pabrėžiančiai jūsų įvaizdį?
– Stengiuosi derinti abu dalykus. Mėgstu odinius drabužius, nors daug kas mano, kad tai nepatogu. Priešingai, natūralios odos kelnės tikrai patogios, niekas nešunta.
– Kaip atsirado noras kirpti moteris, daryti makiažą?
– Man keista, kai ši veikla kitiems kelia nuostabą. Juk kai gerai valgius ruošiantis žmogus geba ir gražiai padengti stalą, nėra nuostabu. Čia – tas pat, aš rūpinuosi grožiu nuo drabužių iki plaukų ir makiažo.
– O pats turite tai, ką norėtųsi kaip nors paslėpti, – drabužiu, šukuosena, makiažu?
– Turėjau atlėpusias ausis. Pasidariau operaciją, ir kompleksų nebeliko.
– Ausys dabar atrodo taip, kaip norėjote, bet vis tiek viešumoje rodotės su kepure.
– Ji tapo įvaizdžio dalimi, kaip ir akiniai – be jų manęs neatpažintų.
– Ar mėgstate prabangą, turite labai brangių daiktų?
– Gražių – taip, prabangių – ne. Turiu keletą porų batų, pirktų už pusantro tūkstančio litų (434 eurai), bet aviu ir pirktus už penkiasdešimt litų (14,5 euro).
Nenešioju laikrodžio, papuošalų beveik neturiu. Man patinka graži aplinka, bet esu realistas – tikrai neimsiu paskolos, kad nusipirkčiau prašmatnią sofą į nuomojamą butą. Yra tokia, kokia yra, ir nesuku sau dėl to galvos.
– O buto nuosavo nesinori? Kiek metų jau gyvenate Vilniuje?
– Vienuolika. Ir apie nuosavus namus nesvajoju – greičiausiai visą gyvenimą nugyvensiu nuomojamame.
Neprisirišu prie aplinkos. Puikiai įsikūriau trisdešimties kvadratinių metrų bute. Nusijuoksite? Kai reikia tvarkytis, labai džiaugiuosi, kad ne didesniame.
Nuomojuosi butą nuosavame name, turiu du kaimynus, su kuriais puikiai bendraujame, kartu vakarieniaujame, džiaugiamės bendru kiemu. Jei norėčiau įsigyti tokį butą, turėčiau būti labai turtingas!
– Esate darboholikas?
– Absoliutus! Didžiąją dalį savo laiko praleidžiu darbe. Man labai svarbu, kad aplinka darbe būtų įkvepianti ir nepriekaištinga. Tačiau ir ten nėra prabangos. Brangiausi daiktai – siuvamosios mašinos ir lagaminas su makiažo priemonėmis.
– Kiek jums svarbios moderniosios technologijos?
– Neneigiu to, bet darbui man jos nereikalingos. Žinau tiek, kiek man reikia. Neturiu kompiuterio – naudojuosi planšete ir telefonu, to visiškai užtenka.
– Ar jautriai reaguojate į kritiką? Po praėjusios kolekcijos pristatymo buvote sukritikuotas kai kurių dizainerių bei stilistų, esą drabužiai neskoningi ir primena kabareto šokėjų aprangą.
– Man keista, kad kritikuoti sau leidžia tie žmonės, kurių renginyje apskritai nebuvo.
Ne kartą girdėjau, kad mano sukurti rūbai yra kitų dizainerių kūrinių kopijos. Bet vieną dieną piktos kalbos grįš bumerangu. Man taip ne kartą buvo.
Pasakau, kad kokia nors moteris man atrodo keista, neįdomi, ir netrukus mudu kažkokiu mistiniu būdu susidraugaujame. Tuomet tenka gailėtis dėl savo klaidingos nuomonės.
Mano salone su draugėmis prasėdėta daugybė naktų, miegota po lyginimo lenta, išgerta nemažai šampano. Ne viena bičiulė tikisi, kad išklausysiu, patarsiu, paguosiu. Taip ir darau.
– Ar manote, kad už žmogų turi kalbėti jo darbai, o ne skandalai? Jūsų klientės, pavyzdžiui, Oksana Pikul-Jasaitienė, žino daugybę triukų, kaip pelnyti dėmesį.
– Didžiuojuosi tuo, jog man neteko trainiotis su garsiais žmonėmis po kažkokius vakarėlius, kad tik mane nufotografuotų ir atpažintų. Priešingai, aš dariau viską, kad apie mane sužinotų iš mano darbų.
– Be ko neįmanomas Liutauro Salasevičiaus stilius?
– Nėriniai, galvos apdangalai, aukštakulniai. Tik šiemet per kolekcijos pristatymą kovo mėnesį gerbėjos nepamatys man įprasto ryškaus, tamsaus makiažo.
– Esate sakęs, kad jus stebina nuotakų noras per vestuves atrodyti nei nuogai, nei apsirengusiai.
– Labai mėgstu parodyti audinio, nėrinio faktūrą, o vasarą karšta. Bet kiekvienas skirtingai supranta nuogumą. Jei aprengiu perregimu sijonu, visuomet po juo priderinu tampres, kad moteris neatrodytų vulgariai.
– Puošiate nuotakas, o savo gyvenime ar matote šeimą, būrį vaikų?
– Ne. Nežinau, ką kalbėsiu po kelerių metų, bet šiandien – ne. Nematau nei nuosavo būsto, nei kokių nors ypatingų kelionių, nei šeimos.
– Į gimtąjį Radviliškį dažnai sugrįžtate?
– Ne. Močiutės nebėra, mama išsikraustė į Šakius. O draugai, kurie kilę iš Radviliškio, arba gyvena Vilniuje, arba atvažiuoja pas mane pasisvečiuoti.
– O kur jūsų tėtis? Jis gyveno kartu?
– Ne, neturiu aš tėčio. Jis kažkur yra, bet aš jo nežinau.
– Nesinori žinoti?
– Ne. Aš bendrauju su jo vaikais – broliu ir seserimi, taip pat su močiute, tėvo mama. Su ja mane mama supažindino, kai buvau šešiolikos. O savo tėvo gyvai nesu matęs.
Mano ir sesers, su kuria augau, tėvai skirtingi. Su sesers tėvo gimine bendrauju artimiau nei su savo tėvu. Bet su broliu ir seserimi iš kitos mano tėvo santuokos palaikome ryšį, susitinkame, jie abu gyvena Anglijoje.
– Kaip kilo mintis savo saloną pavadinti „Madam pareis vėliau“?
– Tai reiškia, kad užsukusi pas mane madam namo pareis vėliau. Būna, kad, pavyzdžiui, draugę atveža vyras ir palikęs pas mane neskambinėja klausdamas, kada grįši. Kada grįš, tada.
– Pastebėjau, kad neturite dviejų pirštų: dešinė ranka be bevardžio ir mažojo pirštų. Kas nutiko?
– Kai buvau trejų, aš juos netyčia nusipjoviau.
Gyvenome Vilkaviškyje nuosavame name, ir močiutė turėjo prietaisą žolei pjauti. Ji pagrasė: „Neik artyn, pakasys pirštus.“ O man pasidarė įdomu, kaip ten pakasys. Ir pasikasiau.
– Netrukdo dirbti?
– Ne, galbūt trukdytų, jei tuos pirštus turėčiau.
Parengė Milda Zavarskytė
