Daugelis jaunesnių skaitytojų net nesupras, apie ką aš kalbu. Kaipgi kitaip: yra ir kinas, yra ir žurnalai, o kas yra kino žurnalas? Jo neliko. Nepaisydamas niūrių prognozių (jau nuo pokario laikų, kai įsigalėjo televizija, Vakaruose visi prognozavo, kad kino nebeliks) kinematografas tebegyvena.
Dar ir kaip gyvena – filmai vienas po kito krinta mums į prijuostę kaip prisirpusios uogos, kino teatrai pilni, o lietuvių aktoriai net ir uždirbti iš filmų gali.
Žurnalai, nors jų ir sumažėjo (o atsimenate, kažkada, prieš krizę, buvo po vieną blizgų moterišką žurnalą kiekvienam moteriškam vardui: ne tik Ieva ir Edita, bet ir Agota, Juozapota, Laura, Asta, Dantų Pasta, Uršulė ir Žaneta), vis tiek gyvi ir parduodami. Ir apie keliones, ir apie žvejybą, ir, kaip visada, tie, kuriuose – 50 geriausių būdų, kaip patenkinti vyrą per savaitgalį.
Kino žurnalas buvo toks dalykas, kurį kine rodydavo prieš seansą tais laikais, kai reklamų nebūdavo, nes nelabai buvo ką reklamuoti ir dėl ko. Dabar atrodo neįtikėtina.
Nei greitųjų kreditų, nei mobiliųjų telefonų planų, kur penkiasdešimt tūkstančių žinučių per dieną vos už du eurus per mėnesį (nieko keista, žinučių vis tiek niekas neberašo, o tie, kurie rašo, nepaiso jų skaičiaus, nes laimingi SMS neskaičiuoja).
Jokių reklamų kine nebuvo. Spausdintos reklamos buvo tik viename specialiame laikraštyje, kuris vadinosi „Reklama“, ir žmonės jį pirkdavo, mokėdavo kelias monetas.
Tai šiais laikais atrodo neįtikėtina: dabar reklamas tik grūda į pašto dėžutes ir paskui žmonės jas naudoja prakurams. Tiesa, „Reklamą“ pirkdavo ne dėl reklamų: ten dar būdavo ir klasifikuoti skelbimai, dažniausiai apie tai, kad parduoda Vokietijos Demokratinės Respublikos gamybos mezgimo mašinas. Kiek jų buvo Lietuvoje, nežinau (turbūt milijonas), ir kodėl jas reikėjo pirkti ir parduoti, irgi nežinau.
Tai štai kino žurnalas. Tai buvo maždaug 10–15 minučių kino dokumentikos žanro kūrinys, dažniausiai apie Lietuvą (nors būdavo ir rusiškų, susuktų kur nors Maskvoje arba Leningrade, dabar vadinamame Sankt Peterburgu).
Juos turėdavo žiūrėti visi žiūrovai, nes pavėlavusių į salę neįleisdavo (apie tai bylodavo atskiras skelbimas), bet ir vėluoti nebuvo dėl ko: nei spragėsių, nei kolos, nei kitų nesveikai brangių skanėstų fojė nepardavinėjo.
Lietuviškieji kino žurnalai dažnai vadinosi „Tarybų Lietuva“, o rodydavo arba gyvenimo pasiekimus, arba vis dar pasitaikančias negeroves. Pasiekimai būdavo dažniausiai susiję arba su statybomis, arba su gamybos naujovėmis, arba su mokslu.
Dokumentiniai filmai pasakodavo apie „naują kolūkio gyvenvietę“. Ekrane rausvaskruosčiai statybų spartuoliai greitai plušėdami statė namus, kėlė vainikus ant gegnių ir juokavo, kad „žemiau žemės nenukrisi“. Nors visi žiūrovai murmėdavo, kad apie statybininkus yra kitokie juokai: „Šeimininke, sausas oras“ (įpilk išgerti) arba į klausimą, ar pakelsi, atsakymas „paėmęs pakelsiu“ (įpilk išgerti).
Pramoniniai etiudai buvo dažniausiai apie tai, kaip fabrikuose atsirado naujos, vis protingesnės staklės ir kad viena verpimo (audimo) staklių operatorė gali prižiūrėti dešimt ar dvidešimt staklių. Kur eis likusios be darbo operatorės, niekas negalvodavo, nes nedarbo problemos kaip ir nebuvo.
Lietuvos kino kronikoje dažniausiai rodydavo lengvosios pramonės įmones ir niekada – plieno liejyklų arba išmaniosios pramonės įmonių, mat pastarosios dažniausiai dirbdavo dar ir gynybos pramonei.
Filmuoti ten nebuvo galima net ir drąsiausiuose sapnuose, antraip priešas galėjo gauti vertingos informacijos apie tai, kur mes gaminame sparnuotųjų raketų valdymo mazgus.
Siužetuose apie mokslą visada rodydavo studentus arba naujoje laboratorijoje su mėgintuvėliais ir kartais dideliais lyg musės akys apsauginiais akiniais, arba besimokančius kalbų, su ausinėmis. Tas ausines tik filmavimams ir fotosesijoms dažniausiai ir ištraukdavo.
Taip, tiesa, dar būdavo ir pasakojimų apie naujas sanatorijas: ten visada rodydavo nesišypsančias slaugytojas tobulai išlaidytais chalatais, prižiūrinčias vyresnio amžiaus pacientus, aptepliotus gydomuoju purvu arba apsivilkusius sportiniais kostiumais ir minančius dviratį, mat taip įvertinama jų širdies veikla.
Gyviausiai publika reaguodavo ir labiausiai laukdavo pašiepiančių ir gėdinančių siužetų apie tuos, kurie vis dar negyveno taip, kaip reikėjo gyventi. Dokumentikos kūrėjai noriai ir be jokių rūpesčių dėl privatumo apsaugos (koks ten girtuokliui privatumas?) filmuodavo nuolatinius blaivyklų bei „gydymo ir darbo profilaktoriumų“ gyventojus – čia jau buvo galima nušokti ir nuo taisyklingos kalbos, ir nuo grimuoto, išpuoselėto vaizdo.
Mėlynanosiai būdavo rodomi tokie, kokie yra: vograujantys, apsiseilėję ir kuo labiau atstumiantys. Tik keiksmažodžių į ekraną neleisdavo: necenzūrinė kalba buvo laikoma baisesniu dalyku nei svirduliavimas prieš kamerą su prišlapintomis kelnėmis, todėl nė vienas sovietinis girtuoklis tiek negalėdavo išgerti, kad leistų sau vartoti nešvankią kalbą, kai filmuoja žurnalistai.
Publiką tie vaizdai džiugindavo: kas pažindavo giminaitį, dėdę Bronių, kuris visada taip atrodo, o kiti slapčia džiaugdavosi tais retais momentais, kai visiškai režisuota ir nuo pradžios iki galo sukurta pagal scenarijų „dokumentika“ parodydavo kraštelį tikro gyvenimo.
Dokumentinių filmų kūrėjai šį žanrą ypač mėgdavo. Skirtingai nuo grožinių filmų, kurie nieko neatnešdavo, tik šlovę ir honorarus, kūrėjų, dokumentininkai visada grįždavo iš kolūkių apsikrovę dovanomis: skilandžiais, dešromis, lašiniais ir dar kokia krūminuke, jei ypač susidraugaudavo su šeimininkais.
