Kažkada rašiau, kad popierinis laikraštis niekur neišeis, nes jis susijęs su įpročiais ir potyriais, kurių nenoriai atsisakysime, nes nėra tokios priežasties. Mums patinka versti, glostyti ir lankstyti popierių prie pusryčių, pasitiesus ant stalo. Mūsų akys popieriumi laksto kitaip negu išmaniojo telefono arba planšetinio kompiuterio ekranu. Tai gali būti išskirtinis produktas, tai gali būti ne visiems, bet niekada netaps pasiūlymu, kuris nebeturi jokių adresatų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Tą patį galima pasakyti ir apie popierines knygas. Pabaigos pranašystės taip užsitęsė, kad jau turėjo nusibosti ir patiems pranašaujantiems, kurie kaskart vis kelia triukšmą aiškindami, kad tuoj tuoj skaityklės išstums popierių.
Čia kalbu net ne apie kasmetinę Vilniaus knygų mugę, kuri kiekvieną vasarį visus dar kartą nupurto, žmonės dairosi aplink negalėdami patikėti, kad tikrai ir vėl vyksta tas pat, kas ir prieš dvylika mėnesių: tiražai didėja, per kraštus lipa ne vien komerciniai, bet ir kultūros leidiniai, jau net poetai gali užsidirbti iš poezijos (niekas nemanė, kad ateis toks laikas). Knygų lentynos pilnėja, o spaustuvės kas rudenį dūzgia ištisą parą ir vis tiek nespėja įvykdyti visų užsakymų.
Kai tradicinių pažiūrų (tai yra skaitantys popierines knygas) žmonės užpuolami naujovių propaguotojų, kurie iš jų šaiposi kaip iš atsilikėlių, imama teisintis – nors, tiesą sakant, to nė nereikėtų. „Man patinka popieriaus kvapas“, – sako spausdintų knygų mėgėjai, bet tai yra tik dalis tiesos.
Popieriaus kvapas, toks rūgštokas, ir saldokas naujų dažų kvapas (kuris šiais laikais ne taip juntamas, nes tobulėjant technologijoms dažai yra kitokie, kur kas greičiau džiūsta ir silpniau kvepia, bet vis tiek dar tebėra) yra tik dalis knygos patrauklumo ir toli gražu ne svarbiausias dalykas. Tiesą sakant, malonų kvapą turi ir planšetinis kompiuteris, ir skaityklė. „Naujos įrangos kvapas“ yra tai, ką įvertina nedaugelis mūsų – tie, kurie įpratę gerti visus pojūčius ir jais mėgautis.
Knygą žmonės mėgsta, nes su ja jaučiasi maloniai ir jaukiai. Knyga tampa jų rankų ir pirštų pratęsimu ir yra lyg cigaretė ar pypkė rūkaliui, neatsiejama jų dalis, lyg mėgstamas švarkas ar megztinis, be kurio savininkas jaučiasi kiek nesmagiai. Ir ne todėl, kad jam būtų šalta.
Knygą galima skolinti besąlygiškai ir ji trumpam ar ilgam tampa šeimininko ambasadore svetimuose namuose. Taip, paskolintos knygos dažnai negrąžinamos ir todėl jos tampa mažomis ilgalaikėmis jungtimis tarp žmonių namų ir tarp šeimų, įsitaiso ir gyvena kaip augintiniai. Naujajam turėtojui jos primena šeimininką geriau, negu primintų nuotrauka.
Knygos puslapių vertimas – dar stangrios ir kietai suspaustos ir įrištos, ką tik iš spaustuvės, švelniai trakštelint nugarėlę, atlošus puslapius lyg pečius moteriai, paskui aksominių puslapių glostymas pirštais, paimant už jautraus lapo kampelio – visa tai yra juslinis džiaugsmas, lyg glamonės, kurių erotinė potekstė yra aiški, bet saugiai uždaryta nuo aptarimo, nes matoma tik stebintiems. Tai ne tas pat, kaip kokių nors šaltų braškių glamonėjimas lūpomis ar pusiau žalių žemuogių asociacijos, kai net ir nelabai jautrus, bet švelnumo ištroškęs paauglys gali suvokti, apie ką kalbama.
Popierinė knyga turi ir dar vieną privalumą: tai vienintelis interjero elementas, kuris gali kambariui suteikti jaukumo kartu nepaversdamas jo užgriozdintu ar netvarkingu. Iki lubų nueinančios knygų lentynos, pripildančios kambarį margumo, kartu gali palikti jį asketišką, jei šeimininkas to nori. Nė vienas kitas daiktas – porcelianiniai drambliukai, vazelės, dubenėliai, seni fotoaparatai – negali tuo pasigirti. Jie visi sujaukia vaizdą ir paverčia patalpą priknistu šiukšlynu. Knygų nugarėlės turi magišką efektą. Nieko nėra jaukesnio kaip knygų pilnas kambarys.
