Ekstravagantiškosios tapytojos irgi sunku nepastebėti Vilniaus gatvėse – Grytė iš namų neišeina nepasipuošusi dailiais drabužiais, skrybėlaite, ilgomis pirštinaitėmis. Gal todėl ir pati pastebi įdomius praeivių veidus – net nepažįstamiems pasiūlo pozuoti, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio priedas „Gyvenimo būdas“.
Daug G.Pintukaitės sukurtų portretų buvo eksponuota parodose, dabar jie saugomi tapytojos studijoje. Joje – įspūdinga kolekcija, kurioje puikuojasi aktorės Reginos Varnaitės, operos atlikėjų Sigutės Stonytės, Juditos Leitaitės, Irenos Milkevičiūtės, smuikininko Vilhelmo Čepinskio, politiko Vytauto Landsbergio, balerinos Eglės Špokaitės portretai.
Neseniai ji sukūrė dizainerės Viktorijos Jakučinskaitės portretą ir ką tik baigė tapyti G.Dauguvietytės.
Tačiau tik keletas scenos meistrų iš menininkės įsigijo savo portretus.
„Ne man užsako nutapyti portretą, o aš pati ieškau užsakovų. Žmonės nelabai suvokia, ką reiškia įsigyti portretą. Daugelis labiau norėtų turėti realistinį, iš fotografijos nutapytą portretą, o aš kuriu meniškus, kurie perteikia ne tik išorinį panašumą, bet ir charakterio savybes.
Man svarbu prisiliesti prie to žmogaus, todėl prieš tapydama jau būnu susipažinusi su jo dvasiniu pasauliu“, – apie savo kūrybos ypatumus sakė Grytė.
Tapytoja neabejoja, kad žmonės, kurie sutiko pozuoti, jai tarsi buvo atsiųsti likimo: „Kiekviena diena mane augina ir brandina susitikimuose su žmonėmis. Tiems susitikimams nesiruošiu.
Netgi staiga sužavėta spektaklio galiu aktoriui po pasirodymo pasiūlyti nutapyti jo portretą. Kartais gatvėje pribėgu prie žmogaus, tarsi būčiau jį sekusi, ir užkalbinu“, – apie kūrybinę virtuvę pasakojo tapytoja.
Grytė įsitikinusi, kad jai buvo lemta kada nors sutikti ir G.Dauguvietytę. Tačiau tapytoja jos netykojo nei renginiuose, nei mieste: „Man nesvarbu, kas tuo metu populiariausias, aš keliauju savo keliais ir ieškau žmonių.“
Praėjusių metų rudenį išvydusi ant sostinės Tauro kalno vaikštinėjančią G.Dauguvietytę tapytoja nesusilaikė nepriėjusi: „Apdovanojome viena kitą šypsniais, ir užsimezgė šiltas ryšys: pasakiau, kad norėčiau nutapyti jos portretą. Galina iškart sutiko.“
Susitikimus su G.Dauguvietyte menininkei teko planuoti iš anksto, nes garsios režisierės dienotvarkė labai užimta. Ji ne tik laukiama renginiuose, bet ir sau nemažai laiko pasilieka.
„Ji taupo savo sveikatą ir jaunatvišką polėkį, nes negali visko atiduoti kitiems. Jai įdomu laiką leisti ir vienai namuose“, – pabrėžė G.Pintukaitė.
Režisierė pozavo savo bute. Iš pradžių Grytė palikdavo atgręžusi tapomą portretą į sieną – nenorėjo jo rodyti Galinai, kol nebaigė. Bet pozuotoja ilgai neiškentė ir likus nutapyti paskutinius štrichus tapytojai prasitarė, kad jai labai patinka jos darbas, nes akies krašteliu žvilgtelėjo į portretą.
G.Dauguvietytė, skirtingai negu kiti žinomi žmonės, neprašė tapytojos jos pagražinti ar pajauninti. Režisierė patinka sau tokia, kokia esanti, todėl norėjo turėti dabartį atspindintį portretą su visomis raukšlėmis veide.
Beje, G.Dauguvietytė iki šiol neturėjo savo portreto – dailininkė jos bute ant sienos išvydo tik režisierės šviesaus atminimo motinos aktorės Petronėlės Vosyliūtės atvaizdą ir keletą paveikslų.
Galina viešniai pravėrė savo jaunystės kambarį, kuriame išlikę seni baldai, daiktai, knygos. Šis kambarys buvo kaip tabu – į jį neatsiklaususi negalėdavo įeiti net režisierės motina.
Į paslaptimi apgaubtą patalpą dabar ne kasdien užsuka ir šeimininkė, nes čia jau nėra ką veikti – uždarytos durys saugo audringos jaunystės prisiminimus.
Lankydamasi legendinės režisierės namuose Grytė jautėsi pakylėta, pasisėmusi stiprybės, išminties perlų, kurių jai negailėjo G.Dauguvietytė.
Tapytoja šią moterį vadina gyvenimo mokytoja, jos palaikymo Grytei, besiskiriančiai su sutuoktiniu, labai reikia. Po susitikimų su solidaus amžiaus moterimi tapytoja akimirksniu pamiršdavo nuoskaudas, nes pokalbiai ją įkvėpė džiaugtis gyvenimu.
„Iš jos namų išeinu lyg būčiau susitikusi su jaunystę spinduliuojančia moterimi, kupina energijos ir stiprybės. Galina nejaučia vienatvės, nes moka būti su savimi“, – stiprybės paslaptį iš našlės, vaikų nesusilaukusios režisierės sužinojo Grytė.
Žvelgiant į režisierę ir tapytoją galima pastebėti panašius jų veido bruožus, o geriau abi pažįstant – įžvelgti ir savotišką fatališkumą. Juk tik stiprioms moterims jokios gyvenimo audros nebaisios. Kad jaustųsi stipri, G.Pintukaitė nusipirko G.Dauguvietytės mėgstamų kvepalų – Elizabeth Arden „5th avenue“.
Žmonių, kuriuos tapė, G.Pintukaitė negali pamiršti. Su jais tapytoja susidraugavo, susitinka išgerti arbatos, pasikalbėti. Su G.Dauguvietyte ruošiasi supažindinti ir savo septynmetį sūnų: „Pažadėjau jam, kad eisime į svečius ir supažindinsiu jį su namų tvarkytoja Freken Bok iš „Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ (G.Dauguvietytė kadaise Lietuvos televizijoje įgarsino šią linksmąją animacinio filmo heroję) – su ja žiūrėsime šį filmą, gersime arbatą ir valgysime pyragaičius.“
Kūrinio neketina įsigyti
Kai prie G.Dauguvietytės tąkart priėjusi G.Pintukaitė pasiūlė nutapyti jos portretą, režisierė nusijuokė: „Maniau, kaži kokia mergica (mergina) priėjo, o iš kur aš galiu žinoti, kas ką maliavoja (dažo).“
Dailininkė G.Dauguvietytei davė savo vizitinę kortelę ir po kiek laiko paskambino norėdama priminti savo prašymą.
„Nebenoriu žiūrėti į savo seną snukį“, – į pasiūlymą pozuoti portretui su šypsena atsakė G.Dauguvietytė. Bet smalsumas vis dėlto nugalėjo – režisierė paprašė vieno bičiulio palydėti ją į G.Pintukaitės galeriją pažiūrėti darbų, nes nežinojo, koks jos tapybos stilius.
Mat G.Dauguvietytei nepatinka modernizmas ir ji baiminosi, kad jos portretas nebūtų toks, kuriame neatpažintų savęs. Studijoje režisierė išvydo daugybę portretų ir juose atpažino aktorių, operos atlikėjų veidus. Tik tuomet legendinė režisierė sutiko pozuoti.
Pirmas seansas buvo surengtas Galinos namuose. „Aišku, jai išvykus mano butas kokias dvi paras smirdėjo aliejiniais dažais. Kai išvėdinau tą jos aliejų, nutariau pati kitą kartą vykti pas ją. Nereikėjo daug laiko pozuoti – pakako dviejų seansų. Vienintelis pageidavimas, kurį išreiškiau, – lygus fonas“, – tvirtino režisierė.
G.Dauguvietytė pastebėjo, kad portretistė šiek tiek pailgino jos smakrą, tačiau režisierė pernelyg dėl to nepriekaištavo ir svarstė filosofiškai – esą veidui tai neturi daug reikšmės.
„Akys nepaprastai gerai padarytos, o tai svarbiausia“, – tapytoją už tai pagyrė G.Dauguvietytė.
Šis portretas artimiausiu metu bus eksponuojamas parodoje kartu su kitais G.Pintukaitės darbais. Bet nė vieno savo portreto namuose neturinti G.Dauguvietytė neketina įsigyti ir šio kūrinio: „Gyventi man liko nedaug. Kol kas laikausi gerai, bet būnant tokio amžiaus vieną dieną gali būti trach, ir viskas. Nieko nebekaupiu, o viskas, ką turiu, bus atiduota muziejui.“
