Bėgioti pasiūlė medikai
Vilnietis A.Ardzijauskas neseniai grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur dalyvavo Niujorke vykusiose varžybose „Self Transcendence Six and Ten Day Races“. Ultramaratono metu vyras nubėgo 667 mylias – 1074 kilometrus ir užėmė pirmąją vietą, rašo „Gyvenimo būdas“.
Tačiau sportininkas teigė bėgimą atradęs atsitiktinai: „Pomėgis bėgioti atsirado iš reikalo. Vaikystėje buvau susilaužęs kojas ir po gydymo medikai pasiūlė bėgiojimą kaip vieną reabilitacijos formų. Nusprendžiau pamėginti.“
Tiesa, daugelį metų Aidas nebandė nubėgti daugiau negu kelis kilometrus, ką jau kalbėti apie maratoną. 2001 metais persikraustęs į Vilnių vyras gavo pasiūlymą prisidėti prie bėgikų klubo „Inžinerija“. Nors iš pradžių ši mintis nepatiko, galiausiai jis sutiko.
„Mane ilgai įkalbinėjo, nes jungtis prie jokio klubo nenorėjau. Esu vienišius, ko gero, kaip ir kiti bėgikai. Tačiau galų gale sutikau“, – sakė Aidas.
Klubo „Inžinerija“ bėgikai turėjo tradiciją susitikti kiekvieną sekmadienį – pabūti kartu, pasidalinti įspūdžiais ir, be abejo, pasikalbėti apie bėgimą.
Pirmasis maratonas lyg avantiūra
Vieno tokio pasisėdėjimo metu klubo nariai prakalbo apie žymius Lietuvos ultramaratonininkus. Tuomet Aidui ir šovė mintis kada nors pabandyti nubėgti ilgą distanciją.
„Tuo metu daugiausia buvau nubėgęs vos dešimt kilometrų, todėl ilgos distancijos kiek baugino, bet nusprendžiau – kodėl gi nepabandyti?“ – tikino Aidas.
Pirmasis maratonas jam buvo avantiūra, įveikęs jį pasižadėjo sau daugiau tokio nuotolio nebėgti. Tiesa, pažado neištesėjo. „Buvo tikrai sunku. Tikriausiai, kaip ir daugelis, sunkiai įveikę savo pirmąjį maratoną, sakiau – niekada daugiau to nedarysiu. Tačiau nubėgau dar septyniolika. Kelis kartus bėgau 50 kilometrų, nors po pirmo karto irgi sakiau – sunku, pervargau, daugiau niekada“, – prisimena sportininkas.
Ratas įsisuko – vėliau prasidėjo kelių dienų bėgimai. Kuo toliau, tuo bėgikui sekėsi geriau. Taktinė, psichologinė kova vis labiau grūdino.
Aidui teko spręsti ir mitybos klausimus, keisti įpročius. Mat bėgimo metu negali rizikuoti, tenka griežtai nustatyti, ką ir kiek valgai, kiek skysčių suvartoji. Kitaip gali atsirasti sunkumas, skausmai.
Nors Aidas buvo nubėgęs jau ne vieną šimtą kilometrų, pasirengimas ultramaratonui tikrai užtruko. Iš pradžių bėgikas treniravosi pats, bandė pritaikyti turimas žinias. Vėliau pamatė, kad jų neužtenka, todėl kreipėsi pagalbos.
„Dabar jau ir pats turiu trenerio licenciją, bet kai kuriais kolegų patarimais remiuosi iki šiol. Sukaupiau patirties, manęs negąsdina kilometrai. Esu nubėgęs šiek tiek daugiau nei 80 tūkstančių kilometrų nuo to laiko, kai kilo mintis išbandyti ilgas distancijas.
Taigi jei reikia nubėgti 100 kilometrų, paklausiu tik – kada? Be abejo, dar ne viską žinau. Ne mažiau svarbu žinoti bėgimo strategiją, naudoti įvairią taktiką varžybų metu. Turi žinoti ne tik savo galimybes, bet ir jas įvertinti, kad neperlenktum lazdos“, – pasakojo bėgikas.
Nepažino varžovų, bet laimėjo
Ultramaratono varžybose bėgikas dalyvavo pirmą kartą. Jis nepažinojo varžovų, nežinojo, kokia bus jų taktika, kokius rezultatus parodys.
Kita vertus, kitiems jis irgi nebuvo pažįstamas, ir tai Aidas laikė savo pranašumu. Esą būtent dėl to kiti bėgikai galėjo jį nuvertinti ir nesitikėjo, kad lietuvis užims pirmąją vietą.
Tačiau Aidas pripažino – bėga jis tikrai ne dėl medalių. Svarbiausia jam bėgant patiriamos emocijos.
„Jei bėgčiau tik dėl laimėjimų, jau seniai viską būčiau metęs. Nedaug tų laimėjimų turiu. Man patinka pasirengimas kelionei, išvykimas, bėgimas. Pasiekus finišą kartais nurieda ašara – taip, padariau tai. Tikriausiai žmonės dėl to ir stengiasi, kad gautų emocijų pliūpsnį“, – svarstė vyras.
Bėgimas jam suteikia pasitenkinimą savimi. Vyras pripažino, kad jam svarbiausi du dalykai – šeima ir bėgimas.
„Gerų emocijų įsikraunu ir būdamas su šeima, matydamas, kaip auga vaikai, kaip jie žaidžia su kamuoliu. Bet tai ne tas pat. Galima sakyti, turiu du gyvenimo variklius – bėgimą ir šeimą. Sunku paaiškinti, kodėl man to reikia, bet tvirtai žinau, kad reikia“, – pasakojo Aidas.
Vyras prisipažįsta – kartais dėl jo aistros bėgimui šeima kiek nukenčia. Juk neretai tenka išvykti svetur, palikti šeimos narius. Tačiau Aidas tikina, jog žmona niekada nebandė jo atkalbėti nuo varginančių distancijų.
„Viskas nėra taip paprasta. Žmona labai išgyvena, kad nepersistengčiau, nieko neatsitiktų. Taip, pasitaiko atvejų, kad bėgikas miršta trasoje, tačiau tai palyginti labai reti atvejai. Išvažiuoju į varžybas, atsisveikinu su šeima ir tikiuosi, kad viskas bus gerai“, – sakė Aidas.
O kas toliau? Aidas šypsojosi ir sakė, kad bėgs: „Be abejo, turiu ateities planų. Nors tai nėra gyvenimo ir mirties klausimas, noriu pabandyti, kaip jausiuosi per parą nubėgęs apie tris šimtus kilometrų arba per dvi paras keturis šimtus. Įdomu save išbandyti.“
Tačiau čia pat jis perspėjo kitus: „Niekada nesportavęs žmogus to nepadarys. Jis gali pakenkti kvėpavimo takams, sausgyslėms, sąnariams, širdžiai. Organizmas siunčia signalus. Jei bėgi ir matai, kad sunku, gėriau pailsėti. Niekada niekas nesiseks gerai, jei to nedarysi su šypsena. Negali džiaugtis ką nors darydamas? Rezultato nepasieksi.“
Kaip vyksta ultramaratono bėgimas
Lietuvos ultramaratonininkas A.Ardzijauskas
„Pastarosiose varžybose tikros lenktynės tarp bėgikų prasidėjo paskutinę parą. Prieš tai devynias paras bėgau tiek, kiek galiu, bet nesistengiau nieko aplenkti. Mintis apie finišą, nuovargį, lenktyniavimą turėjau nustumti į šalį. Miegoti galėjau tik dvi valandas, todėl man būtina buvo pailsėti. Jei būčiau save varginęs, nebūčiau įstengęs per tą laiką net užmigti. Įtampą mažinau jau bėgimo metu, artėdamas pabaigos link bėgdavau ramiau, mąstydavau, kad tuojau eisiu miegoti, tad vos atsigulęs užmigdavau.
Planas buvo toks – bėgti šešias valandas, tada dvi valandas miegoti. Ir taip visą laiką. Fiziškai lenktynės nėra labai sunkios, nes, kaip ir visi sportininkai, daug ruošiuosi. Tačiau šį kartą lijo. Bėgti per lietų šiek tiek pavojinga. Didelė tikimybė, kad pradės trinti kojas, nes jos išbrinksta. Reikia bent dviem dydžiais didesnių batų. Kojų oda tampa minkšta, pažeidžiama. Sunkiausi bėgimo metu emociniai dalykai. Sunku atsikelti, susitvarkyti kojas ir išeiti bėgti. Be to, juntamas varžybų stresas. Kartais prarandi pasitikėjimą savimi, ypač jei sekasi ne taip, kaip norėtum. Laimė, šalia manęs yra kiti žmonės, kurie pataria, nuramina.“
