Nuolatinė baimė, kad kas nors sužinos apie jos romaną su kunigu, moterį išsekino.
„Užtrenkusi duris tikrovei melavau sau, kad esu laiminga. Dabar jau žinau, kad didžiausias melas – melas sau“, – drebančiu balsu pasakojo Dovilė.
Ta diena, kai moteris nusprendė pradėti naują gyvenimą be mylimojo, atrodė juoda ir paskutinė. Po išsiskyrimo su kunigu prasidėjo nerviniai traukuliai, sunki depresija ir baimė gyventi, sumišusi su baime mirti, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Dovilė nežino, ko tuo metu norėjo labiau – ar kuo greičiau atsigauti, ar niekada nebeatsimerkti. Jai buvo sunku susigaudyti aplinkoje, atskirti, ar tuo metu žiema, ar vasara. Ji mena, kaip karštą vasaros dieną jai buvo taip šalta, lyg sausio naktį.
– Kaip užsimezgė romanas su kunigu? – paklausiau išpažinčiai pasiryžusios Dovilės.
– Esu tikinti, todėl kiekvieną sekmadienį būdavau mišiose. Man tai buvo įprasta. Ten ir susipažinome.
– Jaunos moters apsilankymas mišiose baigėsi romanu su kunigu? Kaip tai galėjo nutikti?
– Jį buvo neseniai paskyrę į didelę mūsų miesto parapiją. Aš tuo metu giedojau chore. Ypatingo balso ir klausos tikrai neturiu, bet labai stengiausi.
Vieną kartą po mūsų choro repeticijos kunigas priėjo ir paklausė, ar galėčiau užeiti į zakristiją.
– Ir jūs sutikote?
– Be abejo, gal kokios pagalbos jam reikia, tuomet pamaniau. Be to, jis mane labai išgyrė. Sakė, kad iš visų išsiskiriu savo apranga, subtilumu ir išvaizda.
– Ar kunigas jus apipylė komplimentais?
– Taip. Man tuomet buvo 19 metų. Turėjau širdies draugą, su juo jau draugavome dvejus metus. Bet bendraudama su kunigu kažką pajutau širdyje. Atrodė, kad sutikau savo žmogų.
Tai labai sunku nupasakoti žodžiais. Tai buvo kiek kitaip nei pirmoji mano sutikta meilė.
– Kunigas jums patiko vos jį pamačius?
– Na, gal ne iš pirmo žvilgsnio, bet iš pirmų žodžių. Mane užbūrė tai, kaip jis kalbėjo. Ne tiek komplimentai, kiek jo balso tembras. Jis buvo ypatingas.
– Apie ką pirmą vakarą kalbėjotės su Dievo tarnu?
– Jis daug klausinėjo ir apie parapiją, jos veiklą, ir apie mane. Apie tai, ką mėgstu veikti, kaip atradau tikėjimo kelią.
– Pasikalbėjote zakristijoje, ir tiek?
– Jis pasiūlė išgerti arbatos jo namuose netoli bažnyčios. Nedvejodama sutikau – lyg velnias mane ten patraukė.
– Tik arbatos?
– Buvo dar pyrago, saldainių.
– Turėjau galvoje ne maistą.
– Jeigu klausiate apie intymius santykius, tai aš puikiai supratau jau per pirmą pasimatymą, kad jis to norėtų.
Negalėjau nieko padaryti, nes irgi norėjau suartėti.
– Sutikote pasimylėti su kunigu jau per pirmąjį pasimatymą?
– Kaip pavadinsit, taip nepagadinsit.
– O savo draugą pamiršote?
– Aišku, kad ne. Kai apsirengiau, norėjau bėgti į vonią, užsidaryti ir ilgai verkti. Norėjosi rėkti iš skausmo, nes labai skaudėjo.
Tik negalėčiau paaiškinti – ką. Tikriausiai sąžinę.
Man buvo gėda prieš draugą, kad jį išdaviau. Buvo gėda prieš Dievą, kad nusidėjau. Buvo gėda prieš tėvus, kurie mane auklėjo kaip dorą katalikę.
Buvo gėda prieš pačią save, kad nusižengiau savo moralei ir ištryniau visas iki tol puoselėtas vertybes.
Tačiau susiėmiau, apsirengiau, pabučiavau kunigą, suvaidinau laimingą ir išėjau.
– Kaip draugavote su kunigu net šešerius metus? Juk reikėjo slėptis ir vaidinti. O gal to nedarėte?
– Tikrai tekdavo slėptis. Bet žinote, kas blogiausia? Kad labai dažnai reikėdavo keisti kaukę. Jūs tik pagalvokite – einame į parduotuvę nusipirkti maisto, o aš turiu vaidinti lyg esu tik jo pažįstama.
Einame į kiną: turiu slėpti savo jausmus ir vaidinti, kad tai tėra draugas.
Viešojoje vietoje negalėjau ne tik pabučiuoti mylimojo į skruostą, bet ir paimti už rankos. Tai sunku. Į mišias ateidavau vien tam, kad pamatyčiau jo veidą ir išgirsčiau balsą.
Tai man buvo kraupu, nes bažnyčioje reikia melstis ir šlovinti Dievą, o ne kunigą.
– Kiek suprantu, su kunigu buvote itin artimi, galima net sakyti, kad buvote lyg šeima: kartu apsipirkinėdavote, praleisdavote daug laiko. Tikriausiai nebuvote jam vien nuotykių šaltinis. Kur jūs susitikdavote?
– Kadangi mano tėvai nieko nežinojo, jis atvažiuodavo pas mane tik tuomet, kai jų nebūdavo. O aš galėjau nakvoti pas jį kada panorėjusi.
– Kaip reagavo jūsų širdies draugas? Nebandė jūsų sulaikyti?
– Su juo išsiskyriau vos po poros draugystės su kunigu savaičių. Pasakiau jam, kad sutikau žmogų, kurį išties myliu.
Jis dar ilgai nedavė man ramybės, tačiau man tuomet tai nerūpėjo. Tik dabar suvokiu, kad praradau žmogų, kuris išties mane mylėjo. O kunigas tebuvo pramoga.
– Pramoga, kuri truko net šešerius metus?
– Taip, tik todėl, kad negalėjau nutraukti santykių. Buvau psichologiškai priklausoma nuo kunigo. Ir su kiekviena diena jaučiausi blogiau.
Tai labai sunku, nes niekam negali išsipasakoti, juk niekas nesupras.
– Bet galbūt būtų pavykę sukurti šeimą? Juk yra kunigų, kurie dėl meilės atsisako tarnystės Dievui.
– Yra kunigų, kurie palieka kunigystę dėl mylimos moters, tačiau jis nenorėjo šeimos, buvo pripratęs prie tokio gyvenimo.
– Ar jūs būtumėte kūrusi šeimą su juo, jei jis to būtų norėjęs?
– Kažkada maniau, kad taip, tačiau vėliau suvokiau, jog itin stipri meilė gal tėra tik aistra.
– Kas žinojo apie jūsų santykius?
– Buvo žmonių, kurie įtarinėjo, tačiau tokių, kurie žinotų šią istoriją bent jau iš mano lūpų, nebuvo.
– Kodėl išsiskyrėte?
– Palikau jį ramybėje, nes supratau, kad nebegaliu meluoti sau. Šis žmogus yra įsipareigojęs Dievui. Mintys apie tai mane kankino labai ilgai, tačiau vieną rytą suvokiau, kad ilgiau taip nebegaliu.
Atsibusdavau pas jį žinodama, kad kada nors turėsiu paleisti.
Ne tik į darbą, bažnyčią, bet visam laikui. Ir su kiekviena diena tai padaryti bus sunkiau.
– Kaip jam pranešėte, kad norite skirtis?
– Atėjau pas jį, stipriai apkabinau ir verkdama pasakiau, jog noriu, kad visa tai, kas tarp mūsų buvo, liktų tik prisiminimai.
Žinote, tikėjausi, kad jis puls maldauti, kad neišeičiau.
Tačiau jis pasielgė protingiau – apkabinęs mane dar stipriau pažadėjo, kad visada linkės man gero, ir jei manau, jog man taip bus geriau, turiu eiti.
– Ar tai jus kiek nors paguodė?
– Taip. Jeigu jis būtų prašęs pasilikti, kaip toje dainoje „tik pasilik dar vieną naktį ir visą gyvenimą“, nesu įsitikinusi, ar būčiau radusi jėgų išeiti.
– Galbūt būtų buvę lengviau, jei būtumėte kam nors visa tai papasakojusi?
– Net nežinau, kam būčiau galėjusi pasakoti: tėvams širdis neatlaikytų sužinojus tokį dalyką, o draugai ir draugės nesuprastų.
– Kiek laiko reikėjo, kad atsigautumėte?
– Aš dar neatsigavau, nors jau praėjo penkeri metai.
Vis dar gailiuosi, kad praradau žmogų, kuris mane mylėjo. Kalbu apie vaikiną, kurį palikau dėl kunigo.
Bet sunkiausia buvo pačioje pradžioje, kai negalėjau kvėpuoti, negalėjau gyventi, bijojau išeiti iš namų. Tėvai žinojo, kad sergu depresija ir kad dažnai naktį man vaidendavosi, tačiau to priežasties nė neįtarė.
Pirmaisiais metais patekau į psichiatrijos ligoninę dėl itin sunkios depresijos ir bandymo nusižudyti.
Buvau ten tris mėnesius. Norėjau tik mirti. Išties sunku, kai nenori gyventi, o gydytojai iš paskutiniųjų kovoja dėl tavo gyvybės. Dabar esu jiems dėkinga, bet tada jų tiesiog nekenčiau.
– Kaip klostėsi gyvenimas išėjus iš ligoninės?
– Atrodė visiškai tuščias, lyg būtų kažkas pavogęs dalį manęs.
Atrodė, kad egzistuoja tik dalis mano kūno, o kita – jau mirusi. Dabar baisu net prisiminti, kas buvo.
– Ar gailitės dėl to, kad turėjote romaną su kunigu?
– Tai – likimas. Labai gailiuosi tik dėl vieno – dėl prarasto žmogaus, kuris niekada nebegrįš. Jis laimingai sukūrė šeimą, o aš likau viena.
– Vis dėlto kaip manote, romanas su kunigu – laimė ar kančia?
– Kančia, kančia, kančia.
Dėl moters atsisakė tarnystės Dievui
Skandalas kilo, kai dabar jau buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektorius, Vilniaus arkikatedros klebonas, aukštas kanclerio pareigas Vilniaus arkivyskupijoje ėjęs monsinjoras Robertas Šalaševičius 2014-aisiais metė kunigystę dėl moters. Išgirdęs visuomenės nepasitenkinimą ir nusivylimą Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas skatino visus melstis už kunigus: „Kunigo pasitraukimas palieka gilią žaizdą tikinčiųjų bendruomenėje, kuriai jis tarnavo ir kuri pasitikėjo jo žodžiu ir gyvenimo liudijimu.“ G.Grušas ragino melstis už kunigus, nes „pašaukimo kelyje jie įvairiai išbandomi“.
Beveik prieš 20 metų kunigystę metęs Edmundas Atkočiūnas tarnystės atsisakė dėl 13 metų jaunesnės moters. Jis su mylimąja išvyko gyventi į JAV. Savo išrinktąją Gerimantą Stankutę buvęs kunigas vadina Dievo dovana, su ja augina 3 dukras. Tačiau pats E.Atkočiūnas savęs buvusiu kunigu nevadina, nors ir paliko kunigystę. Prieš dvejus metus šeima grįžo į Lietuvą. Dėl savo pasirinkimo jis nesigaili ir apie tai yra parašęs knygą „Nesu kaltas, kad myliu. Vedusio kunigo gyvenimo istorija“. Knygoje atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, meilę Dievui ir moteriai, apie dvasines kančias, kai reikėjo rinktis – tarnystė ar mylimoji.
Subačius – miestelis, kuriame nuolat užsimegzdavo meilės romanai su kunigais. Gyventojai juokauja, kad jų miestelyje, matyt, virš bažnyčios sklando meilės angelas. Vieną kunigą šis angelas pasirinko tvirtai – prieš 19 metų dėl meilės moteriai kunigystę metė tuometis bažnyčios klebonas Saulius Mikoliūnas. Jis savo išgyvenimais atvirai dalijosi televizijos laidose.
