Idėja įkurti privačius laidojimo namus G.Tumosienei kilo po viešnagės Jungtinėse Amerikos valstijose. Viešint pas gerą pažįstamą, moteriai teko sudalyvauti draugės mamos laidotuvėse. „Sėdėjau toje šarvojimo salėje ir pagalvojau – o kodėl gi man Lietuvoje tokių namų neturėti?“, – sakė moteris.
Salės jai patiko paprastumu ir kuklumu. „Įsiminė žmonių bendravimas, nes jis buvo toks, kokio aš dar pasigendu Lietuvoje. Patiko tai, kad į patį laidojimą ir šarvojimą žiūrima kitaip, negu pas mus. Lietuviai labai retai kada gedi iš širdies, dažnai gedime vien dėl to, kad reikia gedėti, kad kiti žmonės matytų. Reikia pirkti karstą, įkapes, nes ką gi žmonės pasakys, jei bus kitaip? Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie, kai giminės nusiperka karstą, eina žiūrėti, kiek gi ten tas karstas kainavo“, – pasakojo moteris.
Privačių laidojimo namų idėja niekaip neišėjo moteriai iš galvos, ir 1994-aisiais atsidarė pirmieji privatūs laidojimo namai Lietuvoje. „Dėliojau mintis, ir kai sugrįžau iš JAV, iš karto dalyvavau konkurse, laimėjome tokias griuvenas patalpėles. Jas susiremontavome beveik nuo pamatų iki stogo ir įkūrėme laidojimo namus. Tada man atrodė, kad jie geri ir gražūs, o kai dabar pagalvoju – jie buvo seni ir apgriuvę. Tačiau pačios šarvojimo salės buvo gražios ir jaukios, ir tuo metu tiko“, – prisiminė G.Tumosienė.
Vaikai užaugo tarp karstų
„Nutrūkusi styga“ – šeimos verslas, ponia Gražina pasakojo, kad vaikai jai visuomet padėdavo: „Mano vaikai užaugo šiame versle. Sūnus Žilvinas buvo devintokas, kai aš pradėjau kurti verslą. Jis matė kaip man suku ir man padėdavo, taip yra ir dabar.“
Paklausta ar vaikams buvo leidžiama eiti į šarvojimo sales, moteris teigė, kad vaikams nieko nedraudė: „Aš jiems leidau eiti visur. Jie darė viską ko tik tuo metu reikėjo. Kadangi mūsų šeima yra labai darbšti, visi darėme visus darbus nesirinkdami kuris sunkesnis ar lengvesnis.“
G.Tumosienę galima vadini šio verslo pioniere šalyje, nes tuo metu šio amato niekas nemokė. „Ne per seniausiai verslo mokyklos pradėjo ruošti laidojimo apeigų organizatorius. Tai yra labai gerai, nes šio amato išmokti tais laikais, kai pradėjome mes, nebuvo galima, niekas neruošė, tiesiog niekam to nereikėjo“, – pasakojo moteris.
Ji teigia, kad įkurti ir sėkmingai plėtoti verslą padėjo nusiteikimas ir didelis noras: „Niekada nesistengiau išmokti kitur. Žinojau, kad tai kas subrandinta mano širdy, turėti tokius namus, padaryti juos tikrove. Norėjau daryti paslaugą žmogui ir daryti ją labai gerai, nes antrą kartą tam pačiam žmogui, mirusiajam, laidotuvių geriau nepakartosi.“
Pirmos laidotuvės – baisiausios
Prisiminusi pirmąsias savo rengtas laidotuves moteris minutėlei nutilo ir susimąstė. „Apie jas sunku kalbėti, tas laidotuves visuomet prisimenu. Laidojome mergytę, kuri tokioje judrioje Šiaurės miestelio gatvėje rogutėmis čiuožė nuo kalno ir pakliuvo po mašina. Iki šios dienos sunku susitvardyti viduje, kai laidojame vaiką, ir nemanau, kad įmanoma užmiršti vaikų laidotuvių. Tai yra labai sunku, pasaulis neturi mokėti laidoti vaikų.“
Dirbant tokioje srityje, kur kasdien tenka susitikti su mirtimi, nori nenori, bet apima liūdesys ir slogi nuotaika. G.Tumosienė sako, kad nuo melancholijos gelbėjasi bendravimu: „Kad slogios nuotaikos neišsineštumėme namo – labai daug bendraujame tarpusavyje. Pas mus įprasta prieiti, apsikabinti, pabučiuoti į skruostą. Taip pat vienas kitam negailime gražių žodžių, nuo ryto iki vakaro sakome vienas kitam – koks tu gražus, koks tvarkingas, koks protingas.“
Tarp laidojimo namų darbuotojų yra ir psichologė, kuri visuomet pasiruošusi padėti. Ilgi metai šioje verslo sferoje irgi padeda susidoroti su liūdesiu. „Kadangi dirbame šioje srityje seniai, turime užsibrėžę tokią liniją, iki kiek mes galime išgyventi kartu su žmogumi. Jeigu pradėsime stipriai išgyventi ir susėdę vienas prieš kitą labai graudžiai verkti, tai neatliksime savo darbo gerai“, – sakė moteris.
Šermenys sutrumpėjo
Paprašyta palyginti kaip, nuo įkūrimo laidojimo namų įkūrimo pradžios, pasikeitė laidojimo tradicijos, moteris pasidžiaugė, kad sumažėjo norinčiųjų pamaitinti visus šermenų dalyvius. „Labai džiaugiuosi, kad mažėja pietų gaminimo šermenų metu. Būdavo atvažiuoja, iš namų atsiveža pjaustymo lentutes, prašo, kad duotume elektrines plyteles kokiam puodui kotletukų pašildyti. Ačiū Dievui, kad to jau nebėra. Bet dar daro sumuštinius čia atvažiavę – būtų gerai, kad to nebūtų. Užtektų kavos puodelio, ar jeigu reikia, kaip jau susidaręs mūsų lietuviškas paprotys – ir brendžio lašiukas – tegul būna, nieko tokio. Dar kokių saldainių dėžutė, sausainių, ir užtektų. Ir artimiesiems mažiau vargo būtų. Bet yra taip sakoma, kad jei ateina į laidotuves ir to žmogaus tu nepavaišinsi, tai negerbi mirusiojo“ , – dėstė ji.
Kaip teigiamą pokytį, laidojimo kultūroje, moteris įvardino ir sutrumpėjusį šermenų laiką – „Mirusiojo niekas nebelaiko dviejų – trijų parų. Tai čia yra labai gerai. Jūs turbūt pirmiausia galvosit – čia yra verslas ir pinigai? Galbūt ir taip, bet tuo pat metu tai nežmoniškai sunku artimiesiems – būti tas kelias paras. Jeigu žmogus išgyvena nuoširdžiai, tai paskui taip pavargsta, kad negali kojų pavilkti iš to skausmo, ilgesio ir rūpesčio. Ir kitą dieną, rodos, tu jau nieko nebematai, nes tave prigirdo vaistų ir esi lyg apsvaigęs nuo visko. Dabar jau prieina prie to, kad trumpą laiką pašarvoja, tarkim, kokią 10 ryto, o kokią 16 valandą jau laidoja. Tai pačiam žmogui gerai, o mums irgi netrukdo“, – sakė G.Tumosienė.
Laidojimo namų savininkė taip pat turi nuomonę apie mirusiajam nešamas gėles: „Aš labai norėčiau, kad pradėtų pirkti po vieną gėlę. Vienas kaunietis floristas yra labai gerai pasakęs – nustokime mirusiesiems pirkti porines gėles, juk jie iš gyvenimo išeina po vieną, o ne poromis. Būtų labai gerai, jei visi Lietuvoje neštų po vieną gėlę ir mažutį paprastą vokelį su tokia suma pinigų, kurią išgali įdėti. O artimiesiems po laidotuvių visuomet reikia materialinės pagalbos, tai būtų labai gerai, kad Lietuvoje prigytų tokia tradicija.“
Reikalauja nuolaidų
Moteris teigė, kad jos laidojimo namai atviri visiems žmonėms, nesvarbu kokio tikėjimo jie būtų – „Pakankamai dažnai laidojame žydus, esame laidoję musulmonus, stačiatikius, sentikius, totorius,“ – tai jokių sunkumų darbuotojams nesukelia, jie vykdo visus savo klientų prašymus.
Pasiteiravus apie žymių žmonių laidotuves moteris nedaugžodžiauja ir pavardėmis jų neįvardina, tačiau prisiminė vieną nelabai malonų nutikimą: „Vis dar prisimenu, kai vyko pokalbis dėl vieno žymaus žmogaus laidotuvių, ir mane spaudė į kampą, kad padaryčiau kuo didesnes nuolaidas. Mano manymu, nuolaidų laidojimo versle neturi būti, čia ne parduotuvė. Kaip gi tu savo artimą žmogų laidoji už nuolaidas? Jau geriau pasitaupyti arba kukliau palaidoti.“
Nuolaidų prašantys, o kartais net reikalaujantys klientai ne vieninteliai sudaro nemalonių nutikimų. „Kai žmogus yra jaunas ir nelabai supranta apie žmogaus fiziologiją, apie kūno būseną po mirties, tuomet sulaukiame tokių nemalonių klausimų kaip – „Kodėl žmogaus kūnas mėlynomis dėmėmis išmuštas?“ arba, kai žmogui buvo įdėtas kateteris, tuomet klausia kodėl nepanaikiname tų mėlynų kraujosruvų. O mes to negalime padaryti, nes lavondėmės ryškėja, o žmogus to nesupranta ir tada pyksta.“
Kartais trikdo ir klientų pageidavimai. „Man nelabai patinka, nors darome taip, kaip nori klientas, kai, pavyzdžiui, prašo padažyti moters lūpas ryškiai raudonai ir taip pat nulakuoti nagus. Arba užmauti aukštakulnius, arba labai trumpą sijoną. Arba kai paprašo moteriai, kuri mirė 80-ties, padaryti tokią šukuoseną, kaip prieš 60 metų, kai tai nėra įmanoma, nes pačių plaukų jau nebe tiek daug likę“, – pasakojo laidojimo namų direktorė.
Su savižudžiais – nesklandumai
Kadangi mirtis laikoma mistiniu reiškiniu, neapsieinama ir be prietarų: „Kai ateina blogas žmogus, kurio akyse matosi labai daug pykčio, ar dėl artimo žmogaus mirties, ar dėl kitų priežasčių, tuomet nebelieka nieko kito, kaip tik druskinę ant stalo pastatyti, ji sugeria tą pyktį ir, atrodo, padeda. O iš gamtos dar toks prietaras – tai mėnulio pilnatis. Tai iš tiesų, čia metų metais taip yra: kai tiktai pilnatis, taip labai daug žmonių miršta, ir kai ateina šarvoti tuos žmones, tuomet kažkaip būna kitaip nei visuomet.“
G. Tumosienė pasakojo, kad su žmonėmis, kurie gyvųjų pasaulį paliko savo noru, savižudžiais, visuomet būna nesklandumų – tai žvakė sulūžta, tai krepšelis nukrenta, sudūžta vaza ar koks akmuo kapo duobėje pasitaiko.
„Nutrūkusioje stygoje“ galima pasirašyti ir išankstines laidojimo sutartis. „Laidojimo namams iš tokių sutarčių naudos nedaug – pavyzdžiui, jei žmogus pasirašęs sutartį išsirenka karstą, ir jei to žmogaus laidotuvės įvyks po metų, tai, nori to ar ne, jei karstas ir pabrangs, žmogui liks tokia pati kaina“, – pasakojo moteris.
„Žmogui, pasirašiusiam išankstinę laidojimo sutartį, ir jo artimiesiems nebereikia rūpintis dėl laidotuvių. Yra nurodyti kontaktai, pageidavimai, ir niekuo nebereikia rūpintis. Labai dažnai atsiranda tokių protingų tėvų, kurie pagaili savo vaikų, nenori sudaryti jiems daug rūpesčių ir pasirašo tas sutartis. Manau, kad tokie žmonės labai stiprūs, nes atranda savyje jėgų, būdami dar gyvi pasirūpinti savo laidotuvėmis“, – sakė ji.
