Septyniolika metų emigracijoje už Atlanto praleidęs A.Vilčinskas prieš trejus metus į gimtinę grįžo irgi dėl meilės. Tuomet tautos dainiumi vadinamą atlikėją, JAV dirbusį vilkiko vairuotoju, į Lietuvą parviliojo jausmai 18 metų jaunesnei žurnalistei. Tačiau šįmet pavasarį dainininkas su savo trečiąja žmona pasuko skirtingais keliais.
Dainininkas dabar jaučiasi kaip niekada laimingas. Šalia jo – 29 metais jaunesnė mylimoji, su kuria jis kartu tik du mėnesius.
Rūta po dešimties metų gyvenimo Airijoje viską metė ir grįžo į Lietuvą dėl Arvydo, nors buvo jį mačiusi vos vieną kartą.
„Tarp bendraamžių dar visai neblogai atrodau“, – pusiau juokais, pusiau rimtai ištarė A.Vilčinskas. Iš tiesų jis gerokai pasikeitęs – per šią vasarą atsikratė net 25 kilogramų.
Su R.Gajauskaite jis susipažino prieš dvejus metus, kai koncertavo Airijoje. Tada dar buvo vedęs. Išskirtinio dėmesio jie vienas kitam nerodė. Vėliau retkarčiais apsikeisdavo laiškais. Šį pavasarį Arvydas vėl parašė Rūtai ir pranešė, kad skiriasi su žmona.
Dabar Arvydas rūpinasi ir Rūtos šešiamečiu sūnumi – jis kartu su mylimąja lydėjo jos atžalą į Rugsėjo 1-osios šventę. Iš buvusių santuokų A.Vilčinskas turi tris suaugusius vaikus.
Rūta jau ne vienus metus – vieniša mama. Devyniolikos metų ištekėjusi ji išvyko į Airiją, ten gimė sūnus. Tačiau gyvenimas su keleriais metais vyresniu vyru nesusiklostė – pora pradėjo gyventi atskirai. Rūta džiaugėsi, kad vaiką teko auginti ne Lietuvoje – Airijoje vienišoms mamoms gerokai lengviau.
A.Vilčinskas LNK televizijos laidoje „Nuo... Iki...“ prisipažino ieškojęs žmogaus, su kuriuo galėtų gyventi: „Tai nėra vienos nakties pasigulėjimas. Nesiekiau, kad Rūta būtų tik meilužė.“
– Jums bendraamžės nepatinka? – A.Vilčinsko klausė laidos vedėja Giedrė Talmantienė.
Arvydas: Man patinka jaunesnės moterys. Kam gali nepatikti? Pirmiausia jos gražesnės. Žinoma, jeigu tavo antroji pusė – visai kitokio mąstymo arba visai be mąstymo ir jei neturi apie ką su ja pasikalbėti, grožis neišgelbės.
Būdamas su jauna moterimi negali atsipalaiduoti – ji nuolat gauna daug dėmesio iš aplinkinių. Bet tai yra gerai. Aš mėgstu iššūkius. Iki šiol kovoju dėl Rūtos dėmesio, be to, esu pavydus. Dėl to būti šalia jaunos moters man – tikras išbandymas.
Rūta: Airijoje dirbdama vadybininke maisto prekių parduotuvėje sulaukdavau daug dėmesio – vyrai palikdavo ir savo telefonų numerius prašydami jiems paskambinti, netgi prašydavo kartu su jais nusifotografuoti.
– Dauguma mano, kad jaunos moterys su vyresniais vyrais būna dėl naudos.
Rūta: Aš – ne iš tų. Esu jausmų žmogus.
– Ar draugai, artimieji nesakė: Rūta, tu išprotėjai? Jis – beveik 30 metų vyresnis.
Rūta: Draugai to net nežinojo. Žinojo mano tėvelis, mama. Jie mane labai palaikė.
– Kai grįžote gyventi į Lietuvą, jūs matėtės tik antrąkart?
Rūta: Taip.
– Tai labai rizikinga: pradėsite kartu gyventi ir paaiškės, kad vienas kitam netinkate.
Rūta: Gal po kokių trijų dienų Arvydas pirmas pasakė: Rūta, aš jaučiuosi taip, lyg su tavimi dešimt metų kartu gyvenčiau. Ir mane apėmė toks pat jausmas. Čia turbūt kokia nors magija.
– Nedvejojote pasiryždama tokiam žingsniui?
Rūta: Dvejojau. Galbūt ir baimė, ką pasakys šeima, kaustė. Bet aš visada klausau širdies ir einu paskui savo jausmus.
– Iš pradžių net neturėjote tokių minčių, kad jis galėtų būti jūsų antroji pusė?
Rūta: Kažkas širdyje virpėjo. Gal tai – nuojauta. Matyt, ne be reikalo jis man parašė, kad skirsis. Aš pirma tai ir sužinojau.
Arvydas: Tai labai rimtas Rūtos žingsnis, įrodantis, kad aš jai rūpiu. Aš Amerikoje jaučiausi patogiai, bet mane į Lietuvą atvedė darbas, meilė muzikai.
Rūta Airijoje taip pat patogiai gyveno. Aš ją pasikviečiau į savo namus. Gyvenimo pradžiai turime viską, kas mums būtina. Man svarbiausia, kad pamačiau gerą Rūtos savybę – ji nėra nei godi, nei kokia nors barakuda.
Be to, nesu milijonierius, kuris jai piršteliu pamojo, ji atvažiavo ir tarnauja. Ji man netarnauja. Turiu labai didelę viltį, kad šitas žmogus su manimi bus ir džiaugsme, ir varge.
Rūta: Mums visiškai nieko netrūksta – yra gražūs namai. Perkame, ką norime, netaupome.
– Arvydas pasakė, kad nėra iš tų vyrų, kuris galėtų moteriai pasiūlyti prabangų, nerūpestingą gyvenimą.
Rūta: Aš to ir neieškau. Nenoriu priklausyti nuo vyro, nors karjeristė nebuvau ir nebūsiu. Airijoje pastaruoju metu pati save ir vaiką išlaikiau – manęs sunkumai negąsdina.
– Kuo sužavėjo Arvydas?
Rūta: Jis be galo jautrus žmogus, labai nuoširdus, rūpestingas, dėmesingas, šalia jo jaučiuosi saugi. Man jis yra tobulas.
– Jūs vos du mėnesiai kartu. Ar jau įsitikinote, kad tinkate vienas kitam?
Rūta: Pas mus namuose žvaigždžių nėra – jis šeimyniškas žmogus. Lepina mane – rytą pabundu nuo kavos puodelio, prikišto prie nosytės. Galbūt taip prižadina norėdamas, kad kelčiausi, kad būčiau kartu.
Pusryčius atneša į lovą ir valgyti paruošia, nes aš – ne iš tų šeimininkių, kurios mėgsta būti prie puodų, gaminti, vyrą pasitikti su pyragais.
– Ar teko jums gyvenime už save pakovoti, kai neturėdavote į ką atsiremti?
Rūta: Teko. Juolab kad aš Airijoje turėjau labai mažai draugų. Ir jie buvo ne lietuviai, o airiai. Aš šlietis prie lietuvių kompanijos ir pati nelabai norėjau, ir galbūt nelabai pritapau. Todėl buvau visiškai viena – nei mamos, nei tėvelio. Kovojau už gyvenimą pati.
– O sūnaus tėtis padėjo?
Rūta: Padėjo kuo? (Šypsosi.)
– Finansiškai savo vaiką išlaikyti.
Rūta: Kol gyvenome kartu, taip. Bet paskui, kai metus atskirai gyvenome, nelabai.
– Ar norėtumėte dar susilaukti vaikų nuo Arvydo?
Rūta: Mes ir susilauksime.
– Norėtumėte vestuvių, žiedelio?
Rūta: Nelabai to norėčiau. Jei atsirastų vaikelis, tada galbūt. Vestuvės keliamos dėl kitų, tai popierius, kuris nieko neduoda.
– Kai įsimylite, nebijote įsipareigoti moterims?
Arvydas: Tai mano silpnoji pusė. Nebijau įsipareigoti, jeigu myliu stipriai. Jei ne, nėra prasmės tuos santykius palaikyti. Gal kada galvosiu: buvo daug galimybių, ir tie plaukai nuslinko nuo svetimų pagalvių, bet galėjo pagalvių būti daugiau. Tačiau kol kas taip negalvoju.
– Ar turi dėl ko pykti jūsų buvusios mylimosios?
Arvydas: Nežinau, gal ir turi, bet tai – praėjęs etapas.
– Kokios būdavo jūsų skyrybų priežastys?
Arvydas: Nekenčiu rutinos, tai – didžiausias jausmų priešas. O be liepsnojančių jausmų gyventi negaliu. Susituokę žmonės pradeda mažiau stengtis vienas dėl kito. Ir tai nužudo meilę.
– Ar jūsų neglumina tai, kad Arvydas triskart išsiskyręs?
Rūta: Aš žinau visą jo praeitį, ji manęs neglumina. Kai vyras turi daugiau patirties, jis geriau žino, kaip kurioje situacijoje būtų geriau pasielgti, kaip kalbėtis.
– Kuris iš jūsų dažniau nusileidžiate?
Rūta: Arvydas – dažniau.
– Ar beveik 30 metų skirtumas jūsų netrikdo?
Rūta: Nepraeis jam tie jausmai. Jis stipriai mane myli. Jaučiu tai. Mano nuojauta yra gera.
– Gal išgirsime ir apie jūsų ketvirtąsias vestuves?
Arvydas: Aš neskaičiuoju tų dalykų. Yra žmonių, kurie per gyvenimą turi šimtą ar daugiau moterų, bet tų vyrų negali apkaltinti, kad jie bent kartą išsiskyrė, nes nė karto nevedė.
Jie yra atsargūs, uždari, gudrūs. Mano teorija tokia, kad vestuvės – tai lūžio taškas, nuo kurio žmonės pasikeičia kažkodėl į blogąją pusę. Galbūt jie nustoja siekti dėmesio ar dar kas nors nutinka.
Dabar jau tikrai jokių vestuvių neskubinsiu. Jau seniai sakiau, kad bijau vestuvių. Bijau, nes žmonės kažkuo pasikeičia.
– Arvydas sakė, kad jis yra jausmų žmogus. Ar nebaisu, kad jis po kelerių metų gali jus palikti dėl dar jaunesnės merginos?
Rūta: Niekada nesakyk „niekada“, bet jis – pastovus žmogus, nors išsiskyrė tris kartus.
Aš matau, kad jis yra pastovus žmogus.
Arvydas: Seniai aplinkui yra, kas galėtų paguosti, nuraminti, praleisti kartu vakarą. Bet tie nuotykiai mane mažai traukia. Juolab kad gatvėje kone kiekvienas šuo atpažįsta. Būti kazanova aš ir nemėgstu, ir nenoriu.
Nesvarbu, kokio amžiaus būtum, turi antrąją pusę ar ne, moterys šiais laikais drąsios – nebijo rodyti dėmesio. Rūtai skaitau atviras gerbėjų žinutes, nenoriu prarasti jos pasitikėjimo.
– Ar būtų geriau, kad jūsų mylimasis būtų niekam nežinomas?
Rūta: Man sunku susitaikyti su tuo, kad kitos moterys jam rodo dėmesį. Esu pavydi. Mums einant gatve kartais mano amžiaus ar dar jaunesnė mergina Arvydo prašo kartu nusifotografuoti. Aš į tai žiūriu pavydžiai. Bet gal tas mano pavydumas vaikiškas.
Socialiniame tinkle pakeitėme statusą: pasiskelbėme, kad esame įsipareigoję. Tačiau gerbėjos rašo: „Ji ne tau, Arvydėli.“ (Juokiasi.) Taip pat rašo, kad aš negraži, per jauna, per prasta.
Viena aktyvi gerbėja, kuri kažin ko tikėjosi, supykusi išrėžė apie mane: „Buvusios jo žmonos buvo daug gražesnės.“ Kiekvienas turime savo skonį, galbūt aš jai tikrai negraži.
