Apie artėjantį jubiliejų Rosita pradėjo galvoti tada, kai jai sukako 49 metai: „Linksmai pamaniau – na, štai, tiktai metai liko iki pilnametystės.“
Atlikėja valiūkiškai ranka krestelėjo savo šviesias garbanas ir patikino, kad didžiuojasi sukauptų metų svoriu.
„Mano amžius man prideda sodrumo. Gal ir padaugės raukšlių, bet man tai nesukelia streso. Man daug svarbiau atlikti 50 metų gyvenimo knygos analizę, pasidžiaugti gražiais gyvenimo etapais, ramiai priimti tai, kas kažkada buvo nepakeliamai skausminga.
Nepaisant daugybės išgyvenimų, mano likimas iš tiesų yra puikus. Turiu darbą, draugų, pagaliau jaučiuosi saugi ir gaubiama meilės“, – sakė dainininkė, savo 50-metį lapkričio 3 dieną paminėjusi su giminėmis ir artimiausiais draugais.
– Ar labiau gailitės, kad kažko laiku nepadarėte, ar kad persistengėte?
– Jei galėčiau grįžti į praeitį, norėčiau būti principingesnė ir neleisti, kad aplinkiniai tvarkytų mano gyvenimą.
Kalbu apie profesinę kryptį, išvaizdą, dainavimo stilių. Visada buvo žmonių, kurie mane pašiepdavo ar net įžeisdavo. Ir neretai taip elgdavosi tyčia, pasimėgaudami.
– Ar pavyko širdyje užsiauginti šarvus ir atsiriboti nuo negeranoriškų aplinkinių?
– Tam, kad užsidėčiau šarvus ir apsisaugočiau nuo žalingų emocijų, reikėjo labiau subręsti, imti mąstyti racionaliai.
Pradėjau savęs klausti, kodėl bendrauju su žmogumi, jeigu jis sukelia daug skausmo, kodėl vėl trenkiuosi į tą pačią sieną, laukdama naudingo rezultato. Kol išmokau derinti emocionalų ir racionalų pasaulius, praėjo nemažai laiko. Tuomet pasidarė lengviau gyventi.
– Kaip bendraujate su savo dukterimis?
– Šeimoje mes bendraujame be kaukių.
– Tarp jūsų dukterų yra septyniolikos metų skirtumas.
Pirmagimės susilaukėte pati būdama vos septyniolikos. Kurią dukterį buvo sudėtingiau auginti?
– Be abejonės, pirmagimę. Nors pati buvau dar vaikas, privalėjau greitai suaugti. Mano mama, kol buvo gyva, daug padėjo. Be jos, ko gero, nebūčiau tiek ištvėrusi.
Po dukters gimimo atrodė, kad pasaulis ir laikas amžinai sustojo. Aš tik girdėjau vaiko verksmą ir žinojau, kad jam reikia valgyti. Jaučiausi vieniša, nuskriausta, nors viduje kirbėjo mano ambicijos, kad tikrai galiu būti ko nors verta.
Prieš pradėdama dainuoti, vienus metus viename institute iš kabineto į kabinetą nešiojau išspausdintus popierius. Paskui atsidūriau „Lietuvos“ viešbutyje, naktiniame bare. Ten dainavau trejus ar ketverius metus. Širdyje nebuvau naktinių klubų plaštakė, tačiau turėjau kūdikį, dėl kurio gerovės reikėjo daug ką savyje pakeisti.
– Dainuoti jums sekėsi – 1987 metais tapote festivalio „Vilniaus bokštai“ laureate, 1990 metais Jūrmalos festivalyje iškovojote pirmąją vietą. Netrukus iš žinomų pramogų verslo prodiuserių sulaukėte pasiūlymų daryti muzikinę karjerą Maskvoje. Tačiau tuo nepasinaudojote.
– Kai pagalvoju apie tą laiką, apie galbūt prarastas perspektyvas, pasidaro truputį liūdna. Galėjau nekreipti dėmesio į vėžiu sergančią mamą ir išvykti iš Lietuvos.
Tačiau mano jautrioji pusė nusvėrė, ir aš pasirinkau būti šalia mamos.
Tada jos sveikata man buvo brangesnė už muziką. Kai mama susirgo ir aš praradau sveikatą, atsiguliau į ligoninę. Mama gulėjo viename aukšte, aš kitame – nervų skyriuje. Su chalatu ateidavau jos lankyti. Sunku buvo paleisti mamą iš šio pasaulio, susitaikyti su gydytojų pasakyta diagnoze ir prisipažinti sau, kad niekuo negali padėti.
Su mama mane siejo labai stiprus ryšys. Abi buvome emocingos, temperamentingos, bendravimo paletė liejosi nuo meilės iki neapykantos. Tačiau ji visada man buvo brangiausias žmogus.
– Dėl ko dažniausiai su mama pykdavotės?
– Ji manydavo, kad pasirinkdavau netinkamus vyrus. Ir būdavo teisi. Bet tik dabar tai suprantu. Ne dėl to, kad tie vyrai buvo blogi ar neverti manęs, tačiau jie netiko šeimos gyvenimui, kurio aš taip troškau.
Mama galėdavo bet ką padaryti, kad tik tuos vyrus nuo manęs nuvytų. Ir dažnai jai tai pavykdavo. Dėl to kildavo visokių kivirčų.
– Kas jums padėjo atsitiesti po mamos mirties?
– Mamai tebuvo 55-eri, kai ji mirė. Aš tuo metu buvau 27-erių. Atsitiesti privalėjau dėl dukters. Turbūt iš savo mamos paveldėjau stiprius motinystės instinktus. Ir tikrai ne muzika man gyvenime yra svarbiausia.
Aš dainuoju dėl to, kad sudaryčiau palankias gyvenimo sąlygas savo vaikams.
Rūpinimasis dukterimis man daug kartų padėjo nuvyti skaudžias mintis ir eiti į priekį.
Po mamos mirties aš daug laiko praleidau be muzikos – kurį laiką buvo sušlubavęs pasitikėjimas savo jėgomis.
Vėliau man padėjo sutikti žmonės, kurie įpūtė teigiamų emocijų vėjų. Metus dainavau klubuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Labai aiškiai supratau, kad mamai iškeliavus anapilin aš tarsi užėmiau jos vietą – tapau atsakinga už save ir už aplinkinius. Tapau tokia motina, kuri viską gyvenime daro tik savo jėgomis.
– Tuo nelengvu gyvenimo periodu likimas jus suvedė ir su pirmuoju sutuoktiniu dainininku Česlovu Gabaliu?
– Česlovas man daug davė. Jis įsidukrino Agnetą, suteikė pavardę ir savo buvimu atstojo jai tėtį. Iki šiol Agneta Česlovą vadina tėčiu.
Jis ištraukė mane iš liūdesio pinklių, jo dėka prisiminiau, kad esu moteris, ne vien tik skausmo ir vienišumo paženklinta mama. Atsirado vyras, kuris mane pamilo, o aš pamilau jį.
– Bet po kurio laiko santykių pamatai sugriuvo. Tikriausiai jūsų mama pasakytų: „Vyras vėl pasirodė esąs netinkamas šeiminiam gyvenimui.“
– Yra moterų, kurios užsimerkusios trisdešimt metų gyvena tarp kūjo ir priekalo, tačiau ar tai galima pavadinti šeimos darna. Aš ne iš tokių, kurios nuolankiai susitaiko su lemties bausmėmis.
Agneta niekada nepriekaištavo ir, manau, nekentėjo dėl mūsų su Česlovu skyrybų.
Ji niekada nestokojo artimųjų meilės. Su Česlovu visada bendravo, kiek norėjo.
– Su antruoju sutuoktiniu, buvusiu baleto šokėju ir dukters Patricijos tėvu Ramūnu Getmontu gyvenimas irgi nebuvo harmoningas, ramus.
– Bet ir šie santykiai man atnešė daug vertingo. Patricijos gimimas – neįkainojamas turtas visam gyvenimui.
Tačiau, žinoma, dabar esu kitokia ir sąmoningai tokių vyrų daugiau neprisileidžiu.
– Esate sakiusi, kad moterys turi nustoti reikalauti iš žemos moralės vyrų pagalbos, kad jie išlaikytų savo vaikus. Tačiau po kurio laiko savo buvusį sutuoktinį padavėte į teismą dėl alimentų dukteriai Patricijai išieškojimo.
– Jeigu nepavyksta vyro įtikinti pasirūpinti vaiku per kelerius šeimos gyvavimo metus, naivu tikėtis, kad tai pavyks padaryti po skyrybų. Neretai teismas lieka vienintelė išeitis. Bet tai man nesuteikė pasitenkinimo.
– Kas santykiuose su vyrais jus priversdavo padėti galutinį tašką?
– Man dažnai šalia meilės trūkdavo pagarbos. Net nežinau, ką vyro ir moters santykiuose kelčiau į pirmą vietą – meilę ar pagarbą. Kai vyras mane imdavo įžeidinėti be jokios priežasties, tik todėl, kad esu žmona ir privalau vykdyti jo nurodymus, jausdavausi siaubingai.
– Išsilaižydavote žaizdas ir bandydavote patikėti nauja meile?
– Aš ir dabar naiviai tikiu, kad kažkur yra žmogus, su kuriuo galėčiau sulaukti senatvės. Bet jau kuris laikas savo asmeniniam gyvenimui paskelbiau boikotą.
Ir žinote, ko sulaukiu? Ogi daugybės liaupsių, kad švyčiu, gerai atrodau, aplinkiniai klausia, gal pasidariau plastinę operaciją.
Komplimentai pasipylė tuomet, kai atsikračiau baisaus inkaro – įsitikinimo, kad man žūtbūt reikia turėti šeimą.
Iki šiol nesuprantu, iš kur atsinešiau stiprų šeimos troškimą. Gal perėmiau iš tėvų. Mama, kad ir kokių nesusipratimų buvo tarp jos ir tėvo, visada tvirtai laikėsi įsikibusi šeimos. Tad ir aš bandžiau kartoti tą modelį.
– Ilgametė draugystė su dirigentu Modestu Pitrėnu irgi buvo su potvyniais ir atoslūgiais, santuoka ji nevirto. Ko pasimokėte iš šių santykių?
– Lygiai to paties. Tai buvo ne mano žmogus, kurio turėjau sulaukti. Nors kažkuriuo metu iliuzijų pasaulis man siuntė žinią, kad tai jis.
– Kada atsargiau ėmėte žiūrėti į vyrus?
– Kai išmokau atskirti įsimylėjimą nuo meilės.
– Ar skausmingai išgyvendavote meilės pabaigą?
– Kartais greitai šalia atsirasdavo kitas žmogus, tada būdavo lengviau. Nauji santykiai – savotiškas kompresas ant senų meilės žaizdų. Tačiau skuboti santykiai būdavo apgaulingi. Jie ilgai nesitęsdavo.
Po išsiskyrimo reikalinga pertrauka, kad susigrąžintum vidinę ramybę. Iki 40 metų visada būdavau vyrų apsuptyje.
Pastarąjį dešimtmetį sąmoningai nustojau mąstyti apie šeimos idilę. Nesakau, kad gyvenu visai be vyrų, bet tikrai be emocinių įsipareigojimų, prisirišimo ir perdėtos atsakomybės.
– Ar taip elgiatės, kad apsaugotumėte save?
– Taip, tai yra savotiška savisauga. Kiek dar galima tų gyvenimo dūrių ištverti. Aš – ne geležinė. Pakankamai esu išgyvenusi audrų, būdavo, kad kas savaitę ieškodavau ramybės uosto. Dabar dėmesį skiriu dainavimui, pedagoginei veiklai, bendravimui su man svarbiais žmonėmis. Jaučiuosi puikiai.
– Su dabartine išmintimi greitai atpažintumėte netinkamą vyrą? Kokių vengiate?
– Griežtų taisyklių nėra, nes po išsilavinusio, akiniuoto vyro kauke gali slėptis nenuoširdus asmuo, brutaliai besinaudojantis moterimi.
O koks nors mažiau išsilavinęs, ne toks išvaizdus vyras gali turėti patrauklių savybių.
Nebekreipčiau dėmesio į tokį vyrą, kuris, kaip sakoma, yra tobulas – negeria, nerūko, išsilavinęs, turi automobilį, namus, gerai atrodo, tačiau yra vienas.
Dažniausiai po nupudruotu fasadu slypi grėsmingas pavojus. Intuicijos vartus dabar esu plačiai atvėrusi. Anksčiau, ypač jaunystėje, vidinis balsas buvo prislopintas patirtų išgyvenimų.
– Ar dainavimo maniera, sceninė išraiška priklausydavo nuo tuomet jus apėmusių jausmų?
– Žinoma. Į sceną einu dalytis išgyvenimais. Įsimylėjimas suteikdavo tam tikrus sparnus, pakylėjimo jausmą.
– Jūs dažnai keičiate ir savo įvaizdį. Vieną dieną esate raudonplaukė, po kiek laiko tampate juodaplaukė, vėliau – blondinė. Dažni yra ir jūsų figūros pokyčiai.
– Stambėju tikrai nespecialiai. (Juokiasi.) Kai buvau stambesnė, sulaukdavau daug neigiamų komentarų. Dabar atsikračiau tik septynių kilogramų, bet visi puolė liaupsinti. Negi tie keli kilogramai yra tokie svarbūs?
Aš gerai jaučiausi ir pastambėjusi, tačiau kai šiek tiek sutriko sveikata, nutariau numesti truputį svorio.
Dietologė man sudarė valgiaraštį. Neketinau atsisakyti pamėgtų produktų. Manau, galima valgyti viską, tik saikingai. Septyni kilogramai ištirpo per kokius tris mėnesius.
Plaukų šviesinti neketinau, bet apsilankiau grožio salone ir stilistė pasiūlė pakeisti spalvą. Niekada nesistengiu kam nors patikti. Galiu būti susivėlusi, ateiti su ištrūkusia saga, man visiškai tas pat, ką apie mane aplinkiniai pamanys.
Tik niekada nepamirštu motiniškos misijos, kuri yra daug stipresnė už moteriško įvaizdžio tobulinimą. Kas iš to, kad nuo ryto iki vakaro sėdėsiu grožio salone? Kad koks nors žmogus, kuris nieko nesupranta apie muziką, įvertintų mano išorę?
– Bet gerai žinote savo privalumus – dailias kojas visada išryškinate siauromis kelnėmis ar trumpomis suknelėmis.
– Visi man sako, kad galų gale susiradau gerą stilistą. Tada nusijuokiu: „Kai atsisakiau visų stilistų, tuomet ir sulaukiu gražiausių komplimentų.
Ilgą laiką atrodžiau ne taip, kaip norėjau. Anksčiau kažkodėl stilistai man kurdavo griežtos, sunkios moters įvaizdį, tarsi paminklo. Bet gal tai ir buvo mano problema, kad sutikdavau nepatinkančiais drabužiais rengtis.
Ne kartą būdavau verčiama scenoje tramdyti ir savo emocijas. Man sakydavo, kad viską turiu daryti paprasčiau, lengviau, linksmiau. Ilgą laiką paklusdavau, bet sulaukiau laiko, kai nustojau bendrauti su žmonėmis, kurie darė neigiamą įtaką.
– Ar daug žmonių jus yra įskaudinę?
– Buvo ir atsitiktinių žmonių, ir mokytojų. Kai buvau vaikas, kentėdavau, nes neturėjau jėgų pasipriešinti.
Didieji pokyčiai prasidėjo, kai pagimdžiau Agnetą. Nors mano ankstyvas nėštumas mamai ir tėčiui suteikė skausmo ir kažkokio nusivylimo, man tai buvo skrydžio į savąjį olimpą pradžia.
– Tas laikotarpis jums buvo ypač sunkus, nes tuo pat metu praradote ir mylimąjį, ir draugę, kuri jį nuviliojo.
– Gavau dvigubą smūgį – tie žmonės mane baisiai įskaudino.
– Ar likimas vėliau su jais buvo suvedęs?
– Taip, bet mane pritrenkė tai, kad tie žmonės jautėsi visiškai ramūs, tarsi nieko nebūtų įvykę. O aš džiaugiausi, kad sulaukiau brandaus amžiaus ir galų gale tapau atspari tiems niekšams, kurie mane, jauną merginą, niokojo.
Neseniai sutikau tą „draugę“ gatvėje, mes netgi trumpai pasikalbėjome. Tada supratau, kad ant jos visiškai nepykstu. O prieš dvidešimt metų jaučiausi, lyg man į širdį būtų įsmeigę peilį.
Mano pirmagimės tėvas maždaug prieš penkiolika metų žuvo. Apie tai sužinojau dalyvaudama vienoje televizijos laidoje, kur kalbėjau apie savo gyvenimą.
Po laidos paskambino to vyro giminaitė ir pasakė, kad daugiau apie jos brolį nekalbėčiau, nes jo nebėra tarp gyvųjų.
Susiradau to žmogaus kapą. Gaila, kad jo nebėra. Gal susitikę jau galėtume kitaip kalbėti.
– Ar su savo dukterimis pasikalbate apie moteriškus reikalus? Ar jos žino apie jūsų praeitį?
– Mano gyvenimo istoriją aptarinėjame retai, dukterys yra prisisotinusios tos informacijos. Jos retai klausinėja apie praeitį, nejudina skaudulių. O pačios pasipasakoja apie savo širdies reikalus tiek, kiek nori.
Dėl savo dukterų aš visada nerimauju. Nelendu į jų asmeninį gyvenimą, bet žinau, kas vyksta. Visada stengiuosi padėti.
Mane džiugina gražus seserų ryšys. Kai gimė Patricija, Agnetai buvo septyniolika, ji buvo didžiausia mano pagalbininkė. Jeigu ne ji, būčiau turėjusi atsisakyti daugelio koncertinių išvykų.
Per vienus Naujuosius metus kaip visada išvažiavau dirbti, o Agneta su draugais šventė laiptinėje – į butą nėjo, nes ten Patricija miegojo. Jei reikėdavo prižiūrėti seserį, Agneta atsisakydavo vakarėlių, pasisėdėjimų su draugais.
– Agneta ne kartą įrodė, kad turi gerą balsą. Ar linkėtumėte jai pasukti dainininkės keliu?
– Keletą kartų pabandžiau paraginti, kad žengtų į sceną ir paragautų dainininkės duonos, tačiau ji „neužsikabino“.
Agneta puikiai dainuoja, tačiau ši veikla jai – tik hobis. Patricijos siela irgi meniška, bet ji dar neapsisprendusi, kuo norėtų būti.
– Kaip trys moterys su meniškomis sielomis tvarkosi buityje?
– Agneta gyvena atskirai. Jai patinka tvarka, tačiau ji nemėgsta plauti indų.
Jeigu svečiuojuosi pas vyresnę dukterį be išankstinio sutarimo, išplaunu visus indus. Šiuo metu gyvename dviese su Patricija, ši yra vis didesnė mano pagalbininkė.
– Ar jūsų namuose dažnai būna svečių?
– Retai. Įsileisti žmogų į savo namus man – vos ne tas pat, kas įsileisti jį į savo širdį.
Į namus ateina tie žmonės, kuriais pasitikiu, o tokių nedaug.
– Turite ištikimų gerbėjų?
– Turiu jų dovanotų įvairių suvenyrų. Kartasi jie dovanoja tortus. Gėlių gaunu dažnai ir tai yra labai malonu. Viena gerbėja gal jau penkiolika metų rašo laiškus esant progai ar be jos.
Tačiau į artimus santykius su gerbėjais nesileidžiu.
– Ką ateityje dar norėtumėte nuveikti?
– Labai noriu kuo ilgiau dainuoti. Svajoju aplankyti Tibetą. Taip pat norėčiau susigrąžinti vieną vaikystės pomėgį: kažkada labai gerai čiuožiau.
Visi manė, kad lankau kokį prestižinį klubą. Iš tiesų turėjau sugebėjimą meistriškai stovėti ant pačiūžų. Norėčiau vėl prisiminti šią savo aistrą.
