Aktorė užaugo su pora metų jaunesniu broliu Kristupu, kuris savo noru pasitraukė iš gyvenimo. 2014 metų lapkričio 8-ąją K.Latėnas, būdamas 26-erių, žuvo iškritęs iš daugiabučio sostinėje.
Praėjus metams po tragedijos Elžbieta apie tai galėjo kalbėti ramiau ir tikino širdyje jo niekada nepraradusi.
„Galvoju apie tai, kad nepraradau brolio, džiaugiuosi, jog jis iš viso buvo. Juk vaikystę leidau ne viena, turėjau su kuo žaisti, muštis, pyktis, mėtytis pagalvėmis, spręsti konfliktus.
Mūsų šeima jį turėjo. Tai nuostabu.
Per laidotuves visi verkė, bet iš tikrųjų netekome tik kūno, o dvasia liko čia pat. Kristupas pas mus neateis tokia forma, kokia anksčiau, tačiau dažnai apie jį galvoju, pabendrauju kalbėdama mantras“, – prisipažino E.Latėnaitė.
Kodėl Kristupas anksti paliko šį pasaulį, artimiesiems taip ir liko paslaptis.
Po brolio netekties Elžbieta ne kartą žiūrėjo Jaunimo linijos vadovo Pauliaus Skruibio ir dainininko Andriaus Mamontovo paruoštą vaizdo medžiagą apie savižudybių priežastis.
Jos prilygsta iš kaladėlių pastatytam bokštui. Kai ištraukiama viena kaladėlė, ant kurios užrašyta „Neišlaikytas egzaminas“, statinys nesusvyruoja.
Ištraukiama kita, su užrašu „Sugriuvę meilės santykiai“ – pavojus sugriūti bokštui dar negresia.
Traukiama trečia – „Blogi santykiai su artimaisiais“, bokštas vis stovi.
„Šiandien mano mėgstama komanda pralaimėjo varžybas“ – neįtikėtina, kad ištraukus šitą kaladėlę bokštas subyra.
Pasirodo, tik to ir trūko, kad viskas griūtų.
„Žmogus – toks sudėtingas, o veiksnių, kurie išmuštų jį iš pusiausvyros, yra daug. Niekada nežinai, kas paspaus tą išėjimo į nebūtį mygtuką. Viena aišku: broliui buvo sunku. Juk nebūtų pasitraukęs iš gyvenimo, jeigu būtų buvę lengva ir gera.
Gerbiu tai, kad jis gyveno, gerbiu ir jo pasirinkimą. Jis nemirė, jis vis dar yra. Stengiuosi būti dėkinga jam už pamoką – tai viena didžiausių meilės pamokų.
Ji pamokė, kad reikia jautriau matyti uždaresnius žmones, tiesiau klausti, domėtis“, – sakė E.Latėnaitė.
Tėvų genai
Kompozitoriaus Fausto Latėno ir menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės šeimoje Elžbieta – vidurinė atžala, kuriai tėvų genai iš visų trijų vaikų galėjo nulemti didžiausią polinkį į muziką, teatrą.
Elžbieta nuo šešerių metų griežė smuiku, o nuo septynerių pradėjo mokytis skambinti fortepijonu. Šiuo instrumentu vaikystėje grojo ir Kristupas.
Jaunėlis brolis ir vidurinė sesuo muzikos mokėsi prestižine laikomoje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, tačiau sulaukę paauglystės iš šios menininkų kalvės išėjo.
Kristupas buvo pasirinkęs mokslus verslo mokykloje. Elžbieta muzikavimą iškeitė į aktorystę. Vyriausia Latėnų duktė Norvyda pasuko visiškai kitokiu keliu – 36 metų moteris šiuo metu dirba banke.
„Jeigu nori gerai groti, kasdien reikia prie instrumento sėdėti mažiausiai penkias valandas. Man tas sėdėjimas netiko, supratau, kad muzikantė nebūsiu. Pasakiau tėčiui, kad nebenoriu groti.
Gal jis ir norėjo, kad tapčiau muzikante, tačiau leido man pasirinkti tai, ko pati noriu. Už tai jam esu labai dėkinga“, – pasakojo Elžbieta, kelerius metus lankiusi teatro studiją „Elementorius“ ir po to pasirinkusi aktorystės studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tačiau vaikystėje įgyti muzikavimo įgūdžiai nedingo – E.Latėnaitė dabar teatro scenoje kartais juos puikiai atskleidžia.
Naujausiame Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ Didžiosios Britanijos teismo pareigūnės, oro uosto darbuotojos, būtinosios pagalbos tarnybos dispečerės vaidmenis atliekanti Elžbieta žaismingai skambina fortepijonu ir traukia dainelę apie Londono džiaugsmus.
Be viso to, taisyklinga aktorės anglų kalbos tartis verčia abejoti, ar tikrai ji – ne britė. Į komplimentus Elžbieta atsakė santūria šypsena: „Tai susiję su klausa ir muzikalumu, mat gerai sugebu pamėgdžioti akcentus.
Jeigu įsiklausyčiau į mums neįprastą australų kalbos tartį, irgi galėčiau pamėgdžioti. Taip pat nebūtų sunku imituoti rusų, ispanų ar azijiečių kalbas.“
Gabrielės Tuminaitės režisuotame spektaklyje „Bedalis ir labdarys“ atlikti vaidmenis anglų kalba Elžbietai nebuvo sunku dar ir dėl to, kad anksčiau ji mėgino aktorystės karjeros siekti lietuvių emigrantų pamėgtoje Didžiojoje Britanijoje.
Britiškos tarties lietuvė prisiklausė bandydama dalyvauti aktorių atrankose Londone. Kalbos įgūdžiai atsinaujino, bet karjeros padaryti svetur nepavyko.
E.Latėnaitė tik įgavo vertingų pamokų: „Viena prodiuserė manęs išmintingai paklausė, ar visada norėsiu vaidinti tarnaites? Rytų Europos akcentas mano kalboje tuomet dar buvo juntamas. Be to, Londone nesvarbu sugebėjimai, svarbu, kad būtum čia gimusi. Jei nesi čia gimusi, tai svarbu pažintys ir ryšiai.“
Net ir žinoma lietuvė režisierė Dalia Ibelhauptaitė, su kuria Elžbieta kartą Londone gurkšnojo arbatą, jai priminė, kad Londone sunku ką nors priblokšti gabumais.
„Manai, kad visi tavęs tik ir laukia. Bet, pasirodo, niekas nelaukia. Po kiek laiko sužinojau, kad be agento nė žingsnio nepavyks žengti, nes be jo apie tikrai vertas dėmesio atrankas nieko nesužinosiu. O dauguma visiems pasiekiamų atrankų – ne tokios smagios ir įdomios.
Įsitikinau, kad Lietuvoje didžioji dalis spektaklių daug geresnės kokybės. Ten aktoriai išlepinti teatro“, – apie tai, kas atbaidė nuo emigracijos, pasakojo E.Latėnaitė.
Kelis mėnesius į Londoną ir atgal pavažinėjusią aktorę nuo ieškojimų svetur sustabdė režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pasiūlymas suvaidinti Nastasją Filipovną jo spektaklyje „Idiotas“.
Dukros vardas – mistiškas
Šio teatro vadovo įkurtame „Meno forte“ Elžbieta sukūrė ne tik įsimintinų vaidmenų, bet ir sutiko savo gyvenimo vyrą – dabar ji su aktoriumi Salvijumi Trepuliu (40 m.) augina trejų metų dukterį Kalistą.
Dukteriai graikiškos kilmės vardą pora išrinko tuo metu, kai Elžbieta jos laukėsi aštuntą mėnesį: „Truputį domėjausi žvaigždynais ir žinojau, kad pro langą vakarais žiūri Jupiteris.
Kaip tik tuo metu per televiziją dažnai kartojo laidą apie Jupiterio palydovus.
Ketvirtas jų – Kalista. Kiekvieną vakarą per langą matant Jupiterį ir klausant apie Kalistą, nebeliko abejonių, kaip pavadinti dukrą.“
Motinystė Elžbietai suteikė daug džiaugsmo. Aktorių pora nesunkiai suderina vaiko priežiūrą, todėl nesamdo auklės.
Kartais ją prižiūri ir Elžbietos tėvai. Latėnams Kalista – trečioji anūkė, jau dvi dukteris augina Norvyda.
Elžbietą žavi ne tik astrologija, bet ir Rytų filosofija. Po dalyvavimo Krišnos gimtadieniui skirtame spektaklyje „Purandžanos istorija“, paremtame šventraščiais, E.Latėnaitė dar labiau susidomėjo vedomis ir vaišnavų tradicijomis.
Vaišnavizmas – viena pagrindinių hinduizmo šakų – žmogui suteikia pasirinkimo laisvę, tad jis gali tvarkyti savo gyvenimą, kaip nori.
Tačiau kiekvienas sprendimas ką nors lemia. Kad išvengtų neigiamų padarinių, jogai vadovaujasi 4 principais: nevalgo mėsos, nelošia, nevartoja šviesų protą jaukiančių medžiagų (intoksikantų) ir neturi lytinių santykių ne šeimoje.
„Jeigu nežinai, kokie tie padariniai, sunkiau susigaudyti: vyno taurė – gerai ar blogai, kepsnys – gerai ar blogai? Juk galvoji, ar skanu?
Bet jeigu pasigilini ir sužinai, kad nelabai palanku ir fizinei, ir dvasinei sveikatai, gali apsispręsti to nevartoti“, – įsitikinusi Elžbieta.
Tad susitikus pokalbio vienoje vegetariškoje kavinėje aktorė užsisakė miežių kavos su sojų pienu.
Nors vegane E.Latėnaitė tapo vos daugiau nei prieš metus, jos kelias į veganizmą buvo ilgas ir vingiuotas.
Pirmąjį impulsą atsisakyti mėsos Elžbieta pajuto būdama šešiolikametė, kai dešimt dienų praleido jogos stovykloje.
Visą tą laiką stovyklautojai kasdien atliko asanas, kvėpavimo pratimus, kalbėjo mantras ir valgė vegetarišką maistą.
Nors stovykloje valgydavo dukart per dieną, paauglė jautėsi soti. Bet grįžusi namo po tų dešimties dienų, ji tuoj pat žvilgtelėjo į šaldytuvą – jame gulėjo kumpis. Tačiau jis Elžbietos nebetraukė, jai atrodė, kad tai – ne maistas.
Kelerius metus ji nevalgė mėsos, bet po to ir vėl ėmė elgtis kaip dauguma: „Kadangi anuomet buvo šykštu informacijos apie sveiką mitybą, juolab nieko nežinojau ir apie gyvūnų padėtį, nustojau galvoti, ką valgau, ir vėl grįžau prie mėsos.“
Prieš pusantrų metų vilnietė pradėjo gilintis į vokiečių kilmės psichoterapeuto Berto Hellingerio sukurtą sisteminį šeimos išdėstymo metodą, kuris jai padėjo išspręsti nemažai asmeninių klausimų, susijusių su šeima, artimaisiais.
„Ši terapija – kelias į savo vidų. Ji padėjo man išsivalyti, daug ką ištraukti į dienos šviesą ir paleisti.
Lapkritį kaip tik dalyvausiu B.Hellingerio mokinės psichologės Liudmilos Stepčenkovos seminare „Likimas ir aš“, kur dar kartą patirsiu terapijos jėgą. Juk kai pradedi dirbti su savimi, sąmoningumas auga“, – patikino pašnekovė, kuri tuo metu vėl išgyveno ir mitybos perversmą.
Daugiau negu prieš metus E.Latėnaitė nuvyko į svečius, ant stalo garavo gardūs kotletai.
„Pamenu, valgau ir mane vis labiau užvaldo kaltė, lyg ko nors norėčiau atsiprašyti. Tuomet ir priėmiau sprendimą nebevalgyti mėsos“, – tvirtino pašnekovė.
Po šios viešnagės prabėgus nedaug laiko Elžbieta šventė gimtadienį, į kurį pasikvietė kelias artimas drauges. Sukaktuvininkė iškepė kopūstų pyragą pagal veganišką receptą, nes viena bičiulė buvo veganė.
Anksčiau tokį pat pyragą Elžieta kepdavo pagal vegetarišką receptūrą, tačiau veganizuoti jį nebuvo sunku: įprastą karvės pieno varškę ji pakeitė sojų varške, kopūstus troškino ne grietinėlėje, o kokosų piene, kiaušinių į tešlą visai nedėjo ir kepinio skonis dėl to nenukentėjo.
Viešnioms skanėstas taip patiko, kad neliko nė trupinėlio.
„Pamenu, valgau ir mane apima laisvės ir laimės pojūtis. Bičiulei veganei prasitariau: „Tokį maistą valgyti gera.“
Ji pasiūlė: „Pabandyk taip maitintis savaitę.“ Ta mano savaitė trunka jau daugiau negu metus“, – patikino E.Latėnaitė, kuriai vienus metus teko patirti ir praradimo skausmą, ir atradimo džiaugsmą.
