„Kai buvau 4-erių, su šeima važiavome į stovyklavietę Vetporte, – prisiminė moteris. – Kelionė iš Dublino buvo ilga ir nuobodi, bet vos sustojome, mes su sese ir dviem pusbroliais išdūmėme apžiūrėti vietovės. Mes džiaugėmės laisve, bėgiojome kaip pamišėliai, įlipome į kiekvieną medį, paspyrėme kiekvieną akmenį, pasivaikėme visus šunis ir kates bei lindome ten, kur neturėjome.
Stovyklavietėje buvo kelios senamadiškos karietos. Kai žaidėme slėpynių, radau puikią, minkštą sėdynę – idealią vietą miegui. Tuo tarpu prasidėjo sąmyšis. Visi ieškojo manęs ir barė sesę, nes ji turėjo mane prižiūrėti.
Tėvai juokavo, kad po tos dienos niekada nebebuvau tokia, kaip anksčiau. Visada buvau šiek tiek laukinė ir laisva, nevaržoma taisyklių ir papročių. Tačiau tėvai kažkaip sugebėjo mane prijaukinti, ir nukreipė mano energiją į išsilavinimą.“
Nors J. Molloy Vladička ėmė kilti karjeros laiptais, ji širdyje tebebuvo mergaitė, mylinti atvirus kelius bei nuotykius.
Ji sunkiai dirbo ir pasiekė tai, ko visi tikėjosi – turėjo gerą darbą, gražų namą, neblogą mašiną bei pakankamai pinigų atostogoms kasmet.
„Paprastai visus metus kaupdavau dienas, kad galėčiau mėnesiui išvažiuoti į Australiją, kur dabar gyvena mano sesė, – sakė J.Molloy Vladička. – Buvau visai patenkinta savo gyvenimu. O tada sutikau jį.
Jį. Lietuvį. Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Jis buvo aukštas ir įdegęs, iš po baltų marškinėlių švietė raumenys. Jis anksčiau tarnavo kariuomenėje, gyveno Portugalijoje ir daug keliavo. Jis į Airiją atvyko tik trumpam, todėl nedelsiau.“
Nusprendė keliauti po Europą
Lietuvio trumpas pasibuvimas Airijoje pavirto 10-ia metų. Jis susirado darbą Dubline ir susituokė su J.Molloy Vladička. Jie apsigyveno kartu ir atostogoms važiuodavo į įdomias vietas.
Tačiau įvyko krizė, ir vyras liko be darbo. Jis įgijo fizioterapeuto išsilavinimą ir įkūrė savo verslą. Tačiau tai buvo sunkus laikas, ir trūko pinigų. Tai nebuvo puikus laikas verslo kūrimui.
„Netrukus įvyko keli dalykai, dėl kurių nusprendėme išvykti iš Airijos, – pasakojo J.Molloy Vladička. – Abu netekome savo mamų, tai priminė apie mūsų laikinumą. Supratome, kad nebegalime delsti – mūsų laukė gyvenimas.
Mano darbdavys pasiūlė apmokamus savanoriškus atleidimus. Toje vietoje dirbau jau 13 metų. Pinigų užteko, kad galėtume sau leisti išbandyti kažką naujo.
Dar nežinojome, ką norime daryti, bet nusprendėme nešvaistyti laiko ir keliauti bei mąstyti tuo pačiu metu. Nusipirkome nedidelį namelį ant ratų ir ėmėme keliauti po Europą. Maršrutą planavome atsižvelgdami į maistą – dar vieną mano aistrą.“
Lietuvoje sustojo ilgam
Moteris pirmąją receptų knygą gavo būdama 5-erių – ir nuo tada dievino maistą.
„Manau, kad maistas yra viena iš priežasčių, kodėl mėgstu keliauti, – prisipažino ji. – Keliaudama galiu išbandyti įvairiausių skirtingų patiekalų. Sukūriau tinklaraštį, kad galėčiau pasidalinti, kokiu maistu mėgavausi kelionės metu.“
Jie po trijų mėnesių nusprendė sustoti Lietuvoje.
„Mūsų namelyje ant ratų nebuvo oro kondicionieriaus, ir Ispanijos karštis buvo nepakeliamas, – pasakojo J.Vladička. – Italija, kita šalis iš sąrašo, tikriausiai būtų buvusi tokia pati karšta, todėl nusprendėme likusią vasaros dalį praleisti gana vėsioje Lietuvoje, ir vėl grįžti į kelią rudenį.
Mes čia pasilikome. Abu įsimylėjome Lietuvą. Arūnas buvo labai laimingas, kad grįžo namo po tokio ilgo laiko tarpo. Šeima ir draugai mus maloniai priėmė. Nusipirkome nedidelį namą su žemės sklypu, kurio turėjo užtekti vaisių, daržovių bei gyvūnų – kiaušiniams ir mėsai – auginimui.
Gyvenome savarankiškai – mes abu to troškome.“
Tebekeliauja, kai gali
Moteris džiaugėsi galimybe sužinoti daugiau apie lietuvišką maistą. Jam naudojami produktai gana panašūs į airiškus – lietuvių virtuvėje daug kiaulienos, bulvių, kopūstų ir šakninių daržovių. Tačiau skiriasi pats paruošimas.
„Gaminimą galėčiau apibūdinti kaip taupų, – sakė airė. – Iš nebrangių produktų išgaunama kuo daugiau skonio ir maistingumo.
Nors nepažįstu nė vieno vegetaro lietuvio, sužinojau apie daugybę vegetariškų patiekalų. Juose vietoj mėsos neretai naudojama varškė. Tačiau ir mėsos patiekaluose jos pačios nebūna tiek daug – ji patiekiama su daržovėmis bei duona, ryžiais ar bulvėmis.
Žmonės kaimo vietovėse paprastai augina savo daržoves ir kiaules. Kai nuimamas derlius, reikia paruošti produktus, kad jie atlaikytų žiemą, todėl jie dažnai marinuojami, fermentuojami, konservuojami ir rūkomi.
Airijoje valgytume storai supjaustytą kiaulieną su kopūstais ir bulvėmis, tačiau didesnė tikimybė, jog lietuviai rinktųsi raugintų kopūstų sriubą su rūkytos kiaulienos juostelėmis.“
Pora šiuo metu dirba, ką gali, ir svajoja įkurti savo verslą. Jie keliauja, kai nereikia prižiūrėti daržo.
„Nežinome, ką darysime toliau, – prisipažino J.Molloy Vladička. – Manau, kad čia pasiliksime dar kelerius metus, bet manau, jog vėliau ir vėl imsime keliauti.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
