Praleidusi visą mėnesį jogos kursuose Rišikešo mieste televizijos prodiuserė gavo mokytojos diplomą.
Tačiau galima sakyti, kad joga jau ir taip įaugusi Jolitai į kraują.
Mat su šia filosofija ją vaikystėje supažindino tėvas. Sovietiniais laikais jis domėjosi joga, slapta rinko informaciją ir darė asanas.
Nuo mažumės joga susižavėjusi Jolita ją pradėjo praktikuoti prieš dešimtmetį, o prieš kelerius metus ėmė to mokyti kitus.
„Draugės paprašė, kad pamokyčiau. Po kelių pamokų ėmė rastis vis daugiau susidomėjusių.
Ne tik moterų, bet ir vyrų. Tai nėra mano verslas, iš to neuždirbu pinigų. Tai – mano pomėgis.
Man patinka dalintis patirtimi ir matyti, kaip žmonės keičiasi. Vieniems dingsta nemiga, kitiems – kūno skausmai, visi tampa laimingesni“, – sakė J.Seredaitė, tris kartus per savaitę vedanti pusantros valandos trukmės seansus.
Ne iš vieno jogą atradusio žmogaus girdžiu, kad ji viską padeda sudėlioti į vietas: nustoji sirgti, užgyja širdies žaizdos po išsiskyrimo ar netekčių, pradeda labiau sektis. Kaip tai vyksta?
J.Seredaitė čia nemato jokio stebuklo – tiesiog ima augti žmogaus sąmoningumas, ir toliau viskas klojasi savaime.
Pirmiausia jogos pratimai – asanos, kurias pavyksta padaryti tik labai susikaupus ir apie nieką kita negalvojant, išvalo galvą.
„Juk galvoje sukasi nesibaigianti minčių plokštelė, patiriame stresą, o tai naikina mūsų energiją. Joga moko sustabdyti tą minčių srautą, ir žmogus pradeda gaminti energiją, užuot ją praradęs“, – kalbėjo Jolita.
Tapo vegetare
Ėmusi praktikuoti jogą ji gal po mėnesio tapo vegetare. Mėsa savaime pasidarė neskani.
„Be to, organizmas nepriima chemijos, daug kas meta rūkyti“, – pažymėjo Jolita.
Ji beveik nevartoja alkoholio, o apie 70 procentų jos mitybos raciono sudaro termiškai neapdorotas maistas.
Kitas didžiulis privalumas – stiprėja kūnas. Tvirtėja raumenys ir dingsta nugaros skausmai, atsiranda daug jėgų ir grįžus iš darbo nesinori sėdėti ant sofos, o norisi ką nors veikti. Tiesa, pokyčiai vyksta, jei į jogą žiūri ne kaip į sportą.
„Joga – ne sportas, tai – gyvenimo būdas, filosofija, didžiulis mokslas. Nuo ankstyvo ryto esu gyvybinga. Man nebereikia daug miego – užtenka 5–6 valandų. Tapau laimingesnė, išmokau viską gyvenime priimti su džiaugsmu, tapau pakantesnė.
Pagerėjo santykiai su žmonėmis, nes lioviausi iš jų ko nors reikalauti. Visi nori bendrauti ir leisti laiką su manimi – kartais būna sunku persiplėšti“, – šypsosi Jolita.
Tačiau joga kartais gali būti ir pavojingas dalykas.
Be mokytojo, prisižiūrėjus vien vaizdelių internete, geriau jogos nepradėti, nes galima ką nors susilaužyti, išsinarinti.
Ypač tiems, kurie neturi geros koordinacijos, nepažįsta savo kūno. Jolita yra girdėjusi, jog vienam žmogui atliekant asanas yra lūžęs stuburas, kitam plyšo meniskas.
„Taip atsitinka todėl, kad norėdamas padaryti kokią nors asaną žmogus spaudžia save per prievartą“, – paaiškino J.Seredaitė.
Renkasi būti viena
Moteris pastebėjo, kad jos nebeerzina pikti žmonės. Pyktis – jų problema, jiems sunku, ir Jolitai jų gaila.
„Aš to nebepriimu asmeniškai, savęs nesureikšminu, nes mano ego yra sumažėjęs. Užtat dabar turiu stiprią savo poziciją, pagrįstą išmintimi.
Esu kovotoja už teisybę, tačiau renkuosi kitus kovos būdus – be pykčio, bet griežtai“, – neslėpė televizijos prodiuserė. Auklėdama sūnų Simoną (5 m.) Jolita save vadina griežta motina.
„Man pasisekė, kad vaikas geras, daug auklėti jo ir nereikia.
Bet jei jis ko nors nepadaro ar tingi, mes aiškiai susitariame.
Aš pasibaru, tačiau tas barimas yra teisingas, ir Simonas supranta, kodėl aš jį baru“, – tikino Jolita.
Simonas gyvena pas abu tėvus – vieną savaitę pas Jolitą, kitą – pas savo tėtį karininką Vaidotą.
Dalis žmonių, ypač moterų, atranda jogą po skyrybų ar kitų skaudžių gyvenimo pokyčių, kai ieško nusiraminimo. Jolitai tai nebeaktualu, nes ji blogai nebesijaučia.
Tiems, kurie kenčia dėl pasibaigusių meilės santykių, Jolita patarė pirmiausia suvokti, kad tai tik jų problema, niekieno kito. Patys žmonės renkasi, būti laimingiems arba ne.
Dažnai jie paskęsta skausme, norėdami būti aukos, laukdami gailesčio iš kitų.
„Mes turime būti šaltiniai, iš kurių norėtų gerti kiti. Arba tu nuodiji tą šaltinį, arba daliniesi švariu. Deimantų niekas nemėto. Jeigu išsiskyrei, tai tikrai ne kieno nors kito problema – turi save mylėti ir nuolat tobulėti“, – kalbėjo Jolita.
Prieš trejus metus su vyru išsiskyrusi Jolita neabejoja, kad šį pokytį joga taip pat padėjo priimti lengviau.
„Kadangi joga jau užsiėmiau anksčiau, po skyrybų nejaučiau tuštumos. Jaučiau skausmą, bet savęs negraužiau. Dramos neišgyvenau“, – tikino J.Seredaitė.
Šiandien antrosios pusės moteris neturi, nes to nenori.
„Renkuosi būti viena. Man dabar taip daug patogiau. Turiu savo planą, užduočių.
Esu laisvas žmogus, o jei būtų vyras, prasidėtų apribojimai. Man sunku būtų išvažiuoti į Indiją mėnesiui.
Bet nesakau, kad neturėsiu partnerio. Ateis mano laikas, o dabar nesuku dėl to galvos“, – kalbėjo Jolita.
Garbino šviesiaplaukę svetimšalę
Visą mėnesį nuo šių metų spalio vidurio J.Seredaitė praleido Indijos mieste Rišikeše, kuris vadinamas pasaulio jogos sostine. Ten tobulintis suvažiuoja geriausi jogos mokytojai iš visų Žemės kampelių.
Nuo pat ryto iki vakaro vyko intensyvios praktikos, meditacijos, kurias vesdavo indų vienuolės. Taip pat buvo mokomasi anatomijos, kvėpavimo technikos žinių. Jolita skaitė senovinius tekstus, mokėsi sanskrito kalbos, filosofijos, netgi kvantinės fizikos. Be to, kas savaitę laikė egzaminus ir galiausiai buvo įšventinta į jogos mokytojų gretas. Indijoje ji susipažino su daugybe įdomių žmonių, kurie daug gyvenime pasiekę, bet ieško ko nors daugiau.
Šviesiaplaukė Jolita negalėdavo ramiai praeiti gatve dėl jai rodomo dėmesio. Moterį nuolat stabdydavo vietos žmonės – tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai – ir prašydavo su ja nusifotografuoti. Indai tiki, kad nuotrauka su šviesiaplaukiu žydrų akių žmogumi jiems atneš sėkmę. „Mano bendramoksliai net atsisakydavo eiti su manimi į miestą, nes žinodavo, kad užtruksime“, – juokėsi lietuvė.
Pakeliauti po Indiją J.Seredaitė progos neturėjo, mat kursai vyko viename mieste. Tačiau ir ten po paskaitų aplankydavo šventyklas, pasilinksminimo vietas. Rišikeše yra uždraustas alkoholis, bet jo čia netrūksta. Kavinėse groja gyva muzika, susirenka vieni kitų nepažįstantys žmonės ir visi dainuoja – vyksta šventė.
„Ten visuomet esi pakylėtos būsenos. Supratau, kodėl daug žmonių, atsisakę savo darbų, net šeimų, ten pasilieka. Ten nieko netrūksta, nieko nepasiilgti, ten viskas visada yra gerai. Gali gyventi sau ramiai ant Gangos upės kranto. Jei esi vienuolis, indams didžiulė garbė aukoti tau maisto“, – įspūdžiais dalijosi J.Seredaitė.
Viešėdama Rišikeše ji miegojo po atviru dangumi – kambaryje vietoj lubų buvo tik grotos, apsaugančios nuo beždžionių. Dieną temperatūra pakildavo iki 28 laipsnių karščio, o naktį nukrisdavo iki 10 laipsnių šilumos.
