Kauno bendrijos „Likimas“ įkūrėja ir vadovė Laimutė Vitkauskienė vienus savo gyvenimo metus prisimena itin gerai. Sūnui Juozui tuomet buvo aštuoneri.
Iš medikės lūpų ji išgirdo, kad, jei nesilaikys griežtos dietos, berniukas ateityje gali apakti, jam gali prireikti amputuoti kojas, atsisakys inkstai. Tokią puokštę baisiausių prognozių moteris išgirdo po to, kai Juozui buvo diagnozuotas cukrinis diabetas.
Liaudyje dar vadinama cukraligė iš tiesų yra rimta liga, tačiau sudėtingos komplikacijos ištinka ne visus. L.Vitkauskienė įsitikinusi, kad ligoninėje kilęs stresas alino ją be reikalo. Tuo metu nebuvo interneto – kitaip nei iš gydytojų negalėjo daugiau sužinoti apie ligą.
Po metų kančių, košmarų ir savižudiškų minčių moterį išgelbėjo kiti diabetu sergančių vaikų tėvai. Pakabinusi skelbimą parduotuvėje, ji sulaukė iš pradžių aštuonių, vėliau – ir šešiasdešimt penkių bendraminčių. Taip įsikūrė diabetu sergančius vaikus vienijanti bendrija „Likimas“, kuri šiemet švenčia 25 metų jubiliejų.
Vos neužlėkė sunkvežimis
Liga jos sūnui pasireiškė praėjus metams po didelio sukrėtimo. Anot mokslininkų, paveldimą diabetą iš tiesų gali „pažadinti“ didelis stresas.
Būdamas septynerių berniukas vos nepakliuvo po sunkvežimio ratais. Paleidęs motinos ranką, jis sprukdamas pargriuvo ant akmeninio gatvės grindinio. Tuomet keliu važiavęs sunkvežimis sustojo per pusmetrį nuo pargriuvusio vaiko.
Juozas, nors nepaliestas, iš išgąsčio taip ir liko gulėti ant žemės. Perbalęs vairuotojas pakėlė jį ir tik pasidžiaugė, kad vaikas liko gyvas.
L.Vitkauskienė ir šiandien norėtų rasti šį vyrą ir jam padėkoti – apimta šoko nespėjo užsirašyti jokių duomenų.
Berniukui grėsė mirtis
Maždaug po metų, kai per vardadienį vaikas smaguriavo ledais, saldainiais, sultimis, pirmą kartą jį surietė liga. Kitą dieną po šventės Juozas pradėjo vemti.
„Mama, gert“, – nuolat skambėjo vaiko prašymas. Tai kartojosi dvi dienas. Šeimos gydytoja spėliojo, kad vaiko sveikata pablogėjo dėl saldumynų.
Penkias dienas berniukas gulėjo lovoje. „Svoris ištirpo akyse. Jis nebelaikė galvos“, – prisiminė motina. Iškviesta greitoji nuvežė berniuką į ligoninę. Patyrusi gydytoja paprašė vaiką papūsti.
„Maniau, kad jis išgėręs butelį acetono“, – kvapą prisiminė L.Vitkauskienė. Vaikas akimirksniu pateko į reanimaciją.
„Jei šiandien būtumėte neatvežę, jis būtų miręs“, – tikino medikai. Reanimacijoje vaikas praleido pusantros savaitės.
Motina negalėjo į jį žiūrėti: „Iš didelio vyruko liko du kaulai ir stiklinė kraujo.“ Prisiminus tuometę vaiko išvaizdą, L.Vitkauskienei kaupėsi ašaros.
Moterį sukrėtė nuoga tiesa
Labiausiai moterį sukrėtė pirmasis pokalbis su gydytoja. Tuomet motina dar nieko nežinojo apie cukrinį diabetą. Užuot paaiškinusi, kaip su šia liga gyventi, medikė be užuolankų išklojo visas jos komplikacijas: „Jei nesilaikysite dietos, vaikas gali ir apakti, jam gali tekti amputuoti kojas, gali atsisakyti inkstai.“
Po tokių medikės žodžių motina daugiau nieko nebegirdėjo. Ištikta šoko, ji negalėjo eiti pas sūnų – kaip pati sako, norėjo išsirėkti, išsiklykti.
Pėsčiomis namo L.Vitkauskienė iš ligoninės ėjo verkdama. Keturi automobiliai stojo, vairuotojai klausė, ar jai viskas gerai. Moteriai kartą prisireikė atsiremti į medį – baiminosi, kad pargrius.
Vėliau ji išgirdo, jog cukriniu diabetu sergantys vaikai nesulaukia trisdešimties. Ją dar labiau pakirto neviltis.
Bijojo, kad išprotės
Tuo metu ligoninėse dar nebuvo jokių psichologų. Kaunietė liko viena su šėlstančia jausmų audra ir nežinia, kaip gyventi.
„Reikės jums skaičiuoti duonos vienetus“, – pirmąsias endokrinologės pamokas prisiminė L.Vitkauskienė. Ji tuomet dar nesuprato, kas tas duonos vienetas. Medikai labai mažai aiškino, kaip gyventi su diabetu.
Prasidėjo nemigo naktys ir nevilties kupinos mintys.
Kaskart vaikui nusilpus motina mintyse jau laidojo jį – tiksliai nežinojo, ką daryti ir kuo viskas baigsis. „Mama, neturiu jėgų,“ – parbėgęs iš lauko prisipažindavo perbalęs sūnus. „Va dabar jau atėjo paskutinioji. Dabar jis man nugrius, ir viskas“, – baimė persekiojo kaunietę.
L.Vitkauskienė suvokė: jei nieko nedarys – išprotės. Tik kai išdrįso ieškoti pagalbos, viskas ėmė keistis į gera.
Išgelbėjo kitų palaikymas
Pirmiausia ji kreipėsi į Kauno neįgalių vaikų draugiją. Joje nebuvo nė vieno, sergančio cukriniu diabetu. Darbuotojai pasiūlė suburti naują grupę.
L.Vitkauskienė parduotuvėje „Gričiupis“, kurioje sovietiniais metais diabetu sergantiems vaikams išduodavo produktus, pakabino skelbimą. Į pirmą susitikimą atėjo aštuoni sergančius vaikus auginantys tėvai.
Kaunietė raudodama jiems pasakojo savo istoriją. Tėvai ją ramino – pasakojo, jog visi išgyveno tą patį.
Likimo draugų būrelis nutarė ir vėl susitikti. Taip įsikūrė bendrija. Daugiau patyrę tėvai kaskart L.Vitkauskienei papasakodavo, ką daryti, kai vaikas nusilpsta, kaip atpažinti, kada jam reikia insulino – tuomet dar nebuvo aparatų, matuojančių cukraus kiekį kraujyje.
„Man akys prašviesėjo, – prisipažino bendrijos vadovė. – Pareinu namo ir jau žinau, kaip elgtis.“
Padėjo šimtams tėvų
Kovo mėnesį L.Vitkauskienės ir bendraminčių įkurta bendrija „Likimas“ švęs 25 metų sukaktį. Per ketvirtį amžiaus bendrija padėjo pusei tūkstančio vaikų ir jų tėvų.
„Mokomės užauginti vaikus be komplikacijų ir mokome vaikus gyventi su liga. Jie gali šimto metų sulaukti. Jie turi visas sąlygas džiaugtis gyvenimu. Svarbiausia tik įsiklausyti į ligą“, – sakė L.Vitkauskienė.
Pavadinimą „Likimas“ padiktavo tėvų pokalbiai – jie dažnai sakydavo, kad vaikų ligą nulėmė likimas. Kaunietė įsteigė ir dvi organizacijas suaugusiesiems, kurie serga cukriniu diabetu.
Suburtų ir tėvų organizaciją, tačiau užaugus vaikams tėvai nebeateina – rūpintis liga palieka pačiam sergančiajam.
Pasiruošė sūnaus mirčiai
Jos sūnui Juozui – 34-eri. Jis jau peržengė prognozuotą trisdešimties metų ribą. L.Vitkauskienei – 60 metų. Motinos širdis nujaučia, kad pirmiau nutrūks ne jos, bet sūnaus gyvenimas.
„Viskas priklauso nuo jo – kaip jis save prižiūrės. Jis nebuvo iš tų geručių, nesidomėjo savo dieta. Aš jau susitaikiau su mintimi, kad kažkada sūnus mirs. Mano nuojauta kužda, kad man teks jį laidoti. Viduje aš susitaikiau“, – prisipažino L.Vitkauskienė.
Išsipildė ir dalis baisiųjų medikės prognozių – vyras viena akimi beveik nemato, jam reikalingas inkstų persodinimas.
Nesulaukę 30-ies mirė jau aštuoni organizacijai priklausę jaunuoliai. Kaip pastebi vadovė, anksti mirė tie, kuriems vaikystėje buvo leidžiamas gyvulinis insulinas.
„Tuomet nebuvo kito pasirinkimo. Tik 1994 metais pradėjo į Lietuvą įvežti žmogui geriau pritaikytą insuliną“, – aiškino sergančiojo motina.
L.Vitkauskienė pataria neauginti sergančių vaikų šiltadaržyje – svarbu juos išmokyti gyventi su diabetu. Taip pat svarbu parodyti, kas nutiks, jei vaikai nesilaikys dietos, kad jie neapsigautų galvodami: „Man nebus taip kaip kitiems.“
Antrojo tipo diabetu sergama dažniau
Ona Jurkauskienė
Lietuvos diabeto asociacijos
viceprezidentė, gydytoja
endokrinologė
„Cukraligė yra lėtinė liga, kuri trunka visą gyvenimą nuo susirgimo pradžios.
Yra du cukrinio diabeto tipai. Pirmo tipo diabetu susergama tada, kai kasa visiškai negamina insulino. Antrojo – kai audiniai vis sunkiau priima insuliną.
Insulinas – tai raktas, kuris atrakina ląstelę, ir į ją patenka gliukozė. Jei audiniai nepriima insulino arba organizme jo trūksta, sutrinka gebėjimas pasisavinti gliukozę ir audiniai badauja. Pirmojo tipo diabetu dažniausiai suserga vaikai ir jauni žmonės. Ši forma labai staigiai progresuoja, atsiranda ryškus silpnumas, pacientai daug šlapinasi, daug geria, krenta svoris. Ši forma nustatoma greitai. Šis tipas gydomas tik insulinu.
Dažniau – devyni iš dešimties atvejų – žmonės suserga antrojo tipo diabetu. Juo dažniausiai susergama vyresniame amžiuje. Viena iš ligos priežasčių – nutukimas. Diabetą taip pat gali lemti genetika.
Geriausia antrojo tipo diabeto profilaktika – suderinta mityba ir daugiau judėjimo.“
Svarbu išmokti gyventi su liga
Virginija Bulikaitė
Lietuvos slaugytojų diabetologų draugijos pirmininkė
„Kiekvieni tėvai į ligą reaguoja ir panašiai, ir skirtingai. Yra stadijos – neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas. Vieniems pereiti tas psichologines stadijas trunka ilgiau, kitiems trumpiau.
Mamos verkia, pyksta, priekaištauja, klausia, kodėl taip nutiko jų, o ne kokių alkoholikų šeimai. Galų gale jos nurimsta ir susitaiko. Jei kažkas nesiseka, vėl gali kilti pyktis, ir vėl procesas iš pradžių.
Kiekvienas žmogus išgyvena tai pagal savo charakterį. Jei tėvai labai ūmūs, nemandagūs, susilaukiame ir keiksmų. Jei žmonės išsilavinę, santūrūs, tai santūriau viskas ir praeina. Bėda tik užaštrina žmogaus būdą. Tai normalu.
Pagrindinis dalykas, ką nori kiekvienas išgirsti, tai, kad gali susidoroti su liga, kad galima su ja gyventi ir susitvarkyti. Tėvai turi išmokti tai padaryti. Ir tai ne trumpas darbas.
Pirminis mokymas, skirtas ką tik susirgusiems vaikams, trunka mažiausiai savaitę. Kol vaikas guli ligoninėje, kol jam derinamas gydymas, jis mokomas, kaip gyventi su liga. Mokoma mitybos, kaip padengti maistą insulinu, kaip leistis insuliną, kaip naudotis injektoriumi ar pompa.
Išlaidas už mokymus padengia valstybė.“
Brangi dovana – keturiems vaikams
Keturis Kauno vaikus šią savaitę pasiekė gera žinia – jiems už Kauno rotušėje kalėdiniame labdaros renginyje suaukotus pinigus nupirktos naujausios insulino pompos. Vienos jų kaina viršija 2 tūkst. eurų.
Paprastai diabetu sergantiems vaikams insulino reikia kelis kartus per dieną – prieš pusryčius, pietus, vakarienę ir valgant saldėsius.
Neturintiems pompų vaikams insulinas leidžiamas švirkštais – kaskart įbedant adatą. Tai skausminga ir neretai vaikams dėl aplinkinių reakcijos gėdinga procedūra.
Pompos stipriai palengvina diabetu sergančių vaikų kasdienybę. Jų adatas reikia keisti kas 10 dienų. Adata vaikui įbedama į pilvą. Plonas vamzdelis prijungiamas prie mažo kompiuteriuko. Naujų pompų privalumas – nuotolinio valdymo pultas. Kada ir kiek insulino leistis, vaikai gali nustatyti pultelyje – neliesdami pompos kompiuterio.
Naująsias pompas vaikai valandai su puse galės išsiimti. Tai leis vaikams lankyti baseiną. Pompos labai palengvina ir studentų mokslus – jiems vidury paskaitų nereikia išeiti susileisti insulino, pompa tai padaro nepastebimai.
Išlaidų už pompas ligonių kasos nefinansuoja. Tai lieka tėvų rūpestis. Nuo pernai valstybė pailgino ligonių, kuriems finansuoja pompų priedus, amžių nuo 19 iki 24 metų. Vienam mėnesiui pompų priedai kainuoja kone 90 eurų.
Lietuvoje kasmet cukriniu diabetu suserga 100–110 vaikų.
