Publiką įkaitino kaip reikiant
Baltarusijoje, Vitebsko mieste, jau 24-ą kartą vykusiame tarptautiniame estradinių dainų festivalyje „Slavianskij bazar“ šiemet mūsų šaliai atstovavo 21 metų panevėžietė atlikėja Valerija Iljinaitė.
Rungusis su dainininkais iš dvidešimt vienos pasaulio šalies lietuvaitė pateko į finalą. Tai jau daug.
Panevėžietės pasirodymas smarkiai skyrėsi nuo kitų dalyvių ir kūrinių atlikimu, ir numerio režisūra. Pasirodymo kulminacija buvo, kai V.Iljinaitė užgrojo smuiku.
Po panevėžietės dainų žiūrovai ne tik plojo, bet ir klykė iš susižavėjimo. Balsingą ir ypatingo sceninio žavesio turinčią V.Iljinaitę nuolat sekiojo žurnalistai, daug dėmesio jai skyrė įvairios televizijos.
Vertinimo komisijos pirmininkas, plačiai žinomas Rusijos dainininkas Valerijus Leontjevas, skelbdamas nugalėtojus apgailestavo, kad buvo nerealiai talentingų atlikėjų, bet teko sumažinti vertinimus dėl to, kad jų atlikimas neatitiko estradinės dainos formato.
Visa V.Iljinaitę lydėjusi komanda suprato, kad tie žodžiai – ir apie mūsų šalies atstovę.
Pusfinalyje panevėžietė sudainavo savaip aranžuotą lietuvišką Dainiaus Pulausko dainą „Pavakarys“. Už ją gavo aukščiausią įvertinimą, visi komisijos nariai skyrė dešimtukus.
„Gavau maksimumą balų, gerų atsiliepimų ir pati savo atlikimu buvau labai patenkinta“, – pasakojo festivalio dalyvė.
Finale ji savu stiliumi atliko rusų liaudies dainą „Oi da nie viečer“. Lietuvaitei akompanavo Minsko simfoninis orkestras.
Antroji ugningai ir ypač emocionaliai sudainuota daina „Negadinkite man šventės“ iš miuziklo „Juokinga mergiotė“ taipogi smarkiai įaudrino žiūrovus. Panevėžietė scenoje tiesiog „virė“, nuo jos temperamento ir įtaigios jėgos klausytojams net šiurpuliai bėgiojo. Po dainos pliūptelėjo audringi aplodismentai.
Du kvietimai į užsienį
Lietuvaitė pateko į festivalio geriausiųjų penkioliktuką. Ją, jauniausią finalo dalyvę, toks rezultatas tenkina.
„Kad netilpau į rusų estradinės dainos rėmus, man buvo ne papeikimas, o komplimentas. Jei, kaip visi, būčiau lygiavusis į rusų estradinę muziką, manęs nebūtų pastebėję. Sąmoningai ėjau meniškesnio varianto kryptimi, pasirodymas buvo su mintimi ir režisūriniais sprendimais. Manau, todėl finale sulaukiau labai gerų pasiūlymų“, – kalbėjo V.Iljinaitė.
Panevėžietės balsą ir scenines galimybes įvertino Lenkijos ir Bulgarijos televizijų prodiuseriai.
V.Iljinaitė gavo kvietimą dalyvauti kitų metų Lenkijos TV projekte „Lenkijos balsas“, o bulgarai ją pakvietė į jų šalyje vyksiantį dainininkų konkursą.
Laikė stipria varžove
V.Iljinaitę į festivalį lydėjo penkių žmonių komanda: jos mama, „Vilties“ progimnazijos direktorė Danutė Valiukienė su vyru Sauliumi Valiuku, Vilniaus kolegijos, kur atlikėja studijuoja, vokalo dėstytoja Dalia Babilaitė-Abarė, režisierius ir prodiuseris Dalius Abarius ir stilistas bei visažistas Arūnas Numsėdis.
Lietuviai Baltarusijoje praleido 10 dienų.
„Kiti dalyviai ją laikė labai stipria varžove. Ji buvo išskirtinė balsu, apranga ir tuo, kad gyvai grojo smuiku“, – dukrą gyrė D.Valiukienė.
Lietuvių komanda į Baltarusiją vyko rėmėjų paskolintu mikroautobusu, kurį puošė stilizuotas atlikėjos atvaizdas ir sceninis jos vardas Valerija Iljin. Lietuvaičiai vilkėjo ir marškinėlius su tokiais pat logotipais.
Festivalio dalyviams nereikėjo mokėti už vizas ir jų laukti, neteko lūkuriuoti eilėje ir prie pasienio.
Dainininkę lydinčiai lietuvių komandai vizos buvo išduotos nemokamai ir be eilės, o transportui atvertas „žalias koridorius“.
„Važiuoji, policija stabdo eismą, bet kur gali pastatyti automobilį, pasakai, kad esi „Slavianskij bazar“ dalyvis ir durys visur atsiveria. Iš aplinkinių jautėme pagarbą ir dėmesį“, – šiltu baltarusių priėmimu ir organizuotumu džiaugėsi D.Valiukienė.
Kitus vanojo, o ją gyrė
Pirmas tris dienas panevėžiečiai gyveno Minske, ten vyko festivalio dalyvių repeticijos. Kitas 7 dienas jie jau buvo įsikūrę Vitebske.
Akreditacijas gavusios V.Iljinaitė ir jos dėstytoja D.Babilaitė-Abarė buvo apgyvendintos dalyviams skirtų viešbučių komplekse, o kiti komandos nariai išsinuomojo butą netoli miesto centro.
Savaitei Vitebską įvairiausių menų centru paverčiantis ir gausybę užsieniečių sutraukiantis renginys V.Iljinaitei nebuvo pramogų ir atsipalaidavimo vieta.
Panevėžietė buvo susitelkusi į repeticijas, nesileido į pernelyg dideles bičiulystes su kitais konkurso dalyviais. Pirmomis dienomis su būsimais konkurentais ji beveik nebendravo, bet prasidėjus bendroms repeticijoms turėjo įsilieti į bendrą būrį.
„Kažkiek su visais turėjau draugaut, neturėjau kito pasirinkimo. Per repeticijas vieni kitų klausėme, matėme ir girdėjome, ką ir kaip dainuoja.
Žinoma, konkurencija buvo, bet aš nesistengiau apie tai galvoti, nemąsčiau, kokią vietą užimsiu, svarbiausia man buvo gerai atlikti savo programą“, – tikino V.Iljinaitė.
Tačiau be politinio atspalvio konkurse neapsieita. Dar jam neprasidėjus puse lūpų buvo kalbama, jog negali nelaimėti ukrainietė ir rusė, o nugalėtoju turi tapti Baltarusijos atstovas. Taip ir įvyko.
Didžiausią įspūdį V.Iljinaitei padarė galimybė dainuoti akompanuojant simfoniniam orkestrui.
Vos tik atvykusiai lietuvaitei buvo pakuždėta, kad orkestro vadovas yra labai savotiškas, nepatikusį atlikėją gali negrįžtamai pasiųsti į „kosmosą“, netalentingam padeda sugadinti visą pasirodymą.
Esą jis kartais elgiasi kaip žvėris, prastai dainuojančius išvadina visaip nerinkdamas žodžių.
Negailestingasis orkestro vadovas V.Iljinaitę nuo pirmos susitikimo akimirkos labai palaikė, o po pasirodymo finale, paklaustas, kaip dainavo lietuvė, garsiai į eterį pasakė: „Ji nuostabi.“
Tokio žmogaus įvertinimas V.Iljinaitei reiškė labai daug.
Sulaukė gerų pasiūlymų
Iš kitų festivalio dalyvių išsiskyrė ir V.Iljinaitės apdarai. Pusfinalyje ji pasirodė su įdomaus kirpimo juoda suknia, kurią kūrė vilnietė dizainerė Miglė Miliauskaitė.
Antram ėjimui į sceną panevėžietė pasipuošė Vilniaus dailės akademijos dėstytojos Renatos Maldutienės kurtu drabužiu: ilgu plevėsuojančiu raudonu švarku su tamsiu pamušalu ir tamsiai mėlyna, dangaus skliauto šviesuliais išmarginta suknia.
Dar viena įspūdinga suknelė, panevėžietės Vilmos Kumpelienės kūrinys, taip ir liko gulėti lagamine. Paskutinę akimirką visa komanda nusprendė, kad tas ryškus ir prašmatnus apdaras ne itin derėtų su atliekamu kūriniu.
„Prieš akis dar gausybė koncertų ir pasirodymų, tikrai turėsiu kur ją apsirengti“, – nenusimena V.Iljinaitė.
Pakerėjo smuiko virtuozė
„Visą gyvenimą siekiau scenos, apie „Slavianskij bazar“ svajojau nuo 12-os metų“, – teigė panevėžietė.
V.Iljinaitė augo pedagogų šeimoje. Lituanistė mama turėjo muzikinių gabumų, grojo gitara, o vaikystėje net yra dalyvavusi „Dainų dainelėje“. Ukrainoje gimęs tėtis Germanas Iljinas yra muzikos pedagogas, muzikos mokykloje dėsto fortepijoną ir akompanimentą.
„Turiu visokio kraujo: lietuviško, ukrainietiško ir rusiško. Nuo vaikystės esu perfekcionistė, viską noriu padaryt geriausiai“, – pasakoja vylingų akių juodaplaukė.
Tėvai muzikuoti niekad nevertė, net ir kreipti tuo keliu nereikėjo. Buvo dar pyplė, kai TV eterį užkariavo iš Singapūro kilusios britės Vanessos Mae elektrinio smuiko garsai.
Muzikantę išvydusi V.Iljinaitė tėvams pareiškė, kad ji irgi bus pasaulinio garso smuikininkė – pasiprašė į muzikos mokyklą.
Ją baigusi mergaitė ketino stoti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, bet planus pakoregavo dainavimas, į jos gyvenimą atėjęs netikėtai ir šiek tiek juokingai. Būdama pradinukė su klasės draugėmis ji užsimanė patekti į vaikų „Euroviziją“. Iki tol nė viena nebuvo dainavusi, bet visos manė sugebėsiančios, ėmė repetuoti ir ieškoti rėmėjų.
„Viskas baigėsi tuo, jog supratome, kad tokiam žygiui mums dar per anksti“, – dabar kvatoja atlikėja.
Klasės draugės dainavimą metė, o V.Iljinaitė užsikabino.
„Visą laiką jaučiau, kad dainuosiu, žinojau, kad galiu“, – sako ji.
Svajoja eiti Merūno pėdomis
Entuziazmas ir didelis noras balsu žavėti publiką merginą nuvedė į TV muzikinio šou projektus.
„Kai pasirodė pirmasis „Kelias į žvaigždes“, kuriame dainavo Merūnas, man buvo tik septyneri. Lenkdama pirštus skaičiavau, kiek turi praeiti metų, kad aš jame galėčiau dalyvauti, ir labai nervinausi, kad projektas tiek neišsilaikys“, – vaikiškus sielvartus su šypsena prisimena V.Iljinaitė.
Vėliau Merūnas tapo V.Iljinaitės mokytoju, padėjusiu neišsibarstyti ir susigaudyti, kuriuo keliu eiti.
Iki šiol jis panevėžietei tebėra didelis autoritetas, net savo gyvenimo kelią V.Iljinaitė svajoja susidėlioti panašiai kaip jis: tapti operos dainininke, koncertuoti savoje šalyje ir užsienyje, turėti studentų, keliauti po pasaulį.
„Panevėžyje vokalo mokytoja Irena Gustienė pastebėjo mano gabumus, stūmė visur dalyvauti“, – sakė dėkinga mokinė.
„Valerijos svajones pradinėse klasėse nuleisdavau negirdomis. Kai baigė smuiką ir įstojo į dainavimą, kartą pasakiau, kad ne kažkas čia pavyks: nors gerai intonuoja, bet balselis silpnas. Dabar ji man tą repliką dažnai prikiša. Prisipažįstu, klydau, bet visi juk klystam“, – lyg ir kaltai šypsojosi D.Valiukienė.
Pamatė juodąją pusę
Į išsvajotą eterį V.Iljinaitė pateko būdama 14-os, su šokių grupe sudalyvavo „Lietuvos talentuose“, dainavo solo.
Komisijos narė Rūta Ščiogoliovaitė, garsėjusi kaip „kirvis“, V.Iljinaitę pavadino tikru talentu.
Tuoj po to Mia pakvietė paauglę įsijungti į projektą „Chorų karai“, būti Žaliojo choro dalyve.
„Dabar „Chorų karus“ vertinu labai kontraversiškai, dalyvavimas juose pakoregavo mano pasaulėžiūrą, galima sakyti, nusivyliau pasauliu: papuoliau į komercijos, tuštybės ir alkoholio sūkurį. Iki tol tikėjau vadinamosiomis žvaigždėmis, maniau, kad jie, talentingieji, yra gražesni ir geresni, o realybė pasirodė šiukšlina. Tai buvo ne smagus laikas, o išgyvenimo mokykla“, – prisiminimais dalijosi atlikėja.
Žaliajame chore V.Iljinaitė buvo jauniausia dalyvė, vaikiškai tryško energija, norėjo dainuoti solo ir visaip pasireikšti. Prisipažįsta, kad dėl to labai nukentėjo mokslai.
„Dabar gailiuosi, kad dalyvavau, o tada atrodė pasaulinės reikšmės įvykis“, – sako mergina.
Sunkiausi išgyvenimai užklupo tuomet, kai po filmavimo V.Iljinaitė pravėrė klasės duris. Tada ji mokėsi 5-ojoje vidurinėje, buvo aštuntokė.
Klasė su Žaliojo choro žvaigžde nesikalbėjo! Visiškai. Ignoravo ją lyg atstumtąją. Galbūt pavydėjo televizinės šlovės?
Dėl didelio nuovargio ir emocinio streso paauglė atsidūrė ligoninėje.
Po gydymosi V.Iljinaitė į tą mokyklą nebegrįžo, perėjo į J.Balčikonio gimnaziją.
Po to mergina išvažiavo į Vilniaus kolegiją studijuoti muzikinio teatro specialybės, šiemet ji baigė antrą kursą.
Taupo pinigus studijoms
Kol dar gyveno Panevėžyje, dar kartą sudalyvavo televizijos šou, nuėjo į „Lietuvos balsą“.
„Nelabai norėjau, jau tada abejojau tokių projektų vertingumu, bet pastūmėjo pedagogai, o kai jau viskas užsisuko, buvo smagu“, – kalba V.Iljinaitė.
Vėlgi ji tapo jauniausia projekto dalyve, buvo tik 16-os. Būtent tame projekte panevėžietė susitiko su Merūnu, tapusiu jos mokytoju ir kelrodžiu, gavo ir vertingų Rositos Čivilytės pamokų.
„Mama bandė stabdyti, kiek ji ašarų išliejo! Dabar net skaudu šnekėti. Bet mama iš paskutiniųjų stengėsi, viską man atiduodavo, galiu sakyti, kad ji man savo gyvenimą atidavė. Tas dalyvavimas man atrodė labai svarbus, o dabar tik juokas ima. Dabar suprantu, kad nėra svarbiausia įtikti ir patikti masėms, daug svarbiau tobulėti, augti, o nesibarstyti po šou“, – dabar mano panevėžietė.
V.Iljinaitė dar neapsisprendė, ar eis į trečią kolegijos kursą. Ji dabar intensyviai ruošiasi operos studijoms, lanko užsiėmimus pas operos pažibą Nomedą Kazlaus. Šioji rekomenduoja važiuoti mokytis operinio dainavimo į Vokietiją.
V.Iljinaitė taupo pinigus ir dar svarsto, kur tęsti mokslus.
„Mano tikslas: kad tėvai manimi didžiuotųsi, tada būsiu įvykdžiusi savo gyvenimo planą“, – atskleidžia jaunoji pašnekovė.
