Namie Lolitai daug kas primena Arvydą – dovanoti papuošalai, juodi šratinukai, nes tik tokiais jis pasirašydavo, odinė kepurė, kurią užsidėdavo eidamas grybauti, uogienių stiklainiai, kuriais jis mėgdavo nustebinti savo svečius.
„Negali būti, kad Arvydo nėra, nes jis būdavo visur. Aš jaučiausi kaip lepinama panelė – man nerūpėjo, nei kiek mes turime pinigų, nei kiek mokame komunalinių mokesčių. Viską darė jis“, – pasakojo Lolita.
Buvęs Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) generalinis direktorius, režisierius ir laidų vedėjas A.Ilginis bendradarbių ir draugų buvo vadinamas žmogumi-orkestru. Jis turėdavęs daugiau idėjų negu jėgų ir laiko joms įgyvendinti.
Garsaus lietuviško serialo „Giminės“ prodiuserio širdis sustojo rugsėjo 7-ąją trečią valandą nakties. Lolita gerai įsiminė vieno mediko žodžius, kai jis atvirai pasakė: „Jei jus gali kas nors paguosti, tai – diagnozė: Arvydas nesikankino, tai buvo staigi mirtis.“
Jam buvo 64-eri. Kitais metais jis ketino švęsti 65-ąjį gimtadienį ir ta proga išleisti savo poezijos rinkinį.
Arvydas mėgo draugams pirmiesiems paskaityti savo naujausius eilėraščius, kurie atsirasdavo tarsi iš niekur, bet būdavo labai jausmingi, gilūs.
Jo kūrybinis kelias nužymėtas rimtais darbais. A.Ilginis pastatė daugiau kaip 15 televizijos ir dokumentinių filmų, spektaklių, televizijos serialų, sukūrė televizijos meno ir kultūros laidų, vaidmenų televizijos filmuose.
Nuo jaunystės kūręs eilėraščius vyras nesiekė tapti poetu, bet šio pomėgio neatsisakė ir sulaukęs pensijos.
Lolita prisiminė vieną dar neseniai buvusį ankstyvą rytą, kai skubėjo į darbą. Arvydas priėjo prie jos su popieriaus lapu, nes rašydavo ranka, ir perskaitė savo eilėraštį. Lolitai patiko vyro eilės, nes jis rašydavo dėl savęs, taip pat užsirašydavo trumpus savo apmąstymus.
Moteriai būdavo įdomu, ką sutuoktinis veikia savo kambaryje, eidama pro šalį ji vis užmesdavo akį, bet stengdavosi netrukdyti. Jei ko nors paklausdavo, jai atrodydavo, kad tai daro ne laiku.
Ne laiku ar ne vietoje – ne vienas staigus posūkis, kurių iš anksto niekas negalėdavo suplanuoti, pasitaikydavo ir vilniečių Ilginių šeimoje.
„Su Arvydu nebuvo nuobodu gyventi – jis buvo intrigų meistras, jei ko nors imdavosi, galėdavo nuversti kalnus, bet pasiekdavo savo tikslą. Mūsų gyvenime nebuvo rutinos, nebuvo ritualų, kurie savaime susiklosto ilgai kartu gyvenančių žmonių šeimoje“, – sakė Lolita.
Šiemet gegužę sukako 30 metų, kai Lolita ištekėjo už Arvydo. A.Ilginiui tai buvo antroji santuoka – jo pirmoji žmona buvo aktorė Rasa Kirkilionytė (63 m.), kurią vedė būdamas 21-erių.
Lolitai pažintis su Arvydu kvepėjo tarnybiniu romanu, nes abu dirbo Lietuvos televizijoje. Jie susitiko viename renginyje, skirtame Spaudos dienai.
Kartu su draugais po šio vakaro visi ėjo gerti kavos.
„Tą pirmą pažinties vakarą mudu su Arvydu išėjome naktį į gatvę, lijo lietus, turėjau juodą skėtį, vilkėjau juodą suknelę.
Mums taip sekėsi, kad kai būdavome kartu, lydavo lietus“, – prisiminė našlė.
Tą dieną, kai turėjo vykti vestuvės, Arvydas anksti kėlėsi, maždaug 6 valandą ryto, ir išvyko į Kernavę, kur gyveno jo teta. Jis pasikvietė kartu savo draugą, nes reikėjo sugriebti šieną.
Arvydas negalėjo sulaužyti duoto žodžio, nes buvo pažadėjęs tetai padėti – jis buvo labai pareigingas.
Arvydui išvykus, būsimoji nuotaka pasijuto sutrikusi, nes prisiminė, kad neturi gėlių puokštės. Tuomet Lolita paskambino Arvydui ir paprašė, kad priskintų plukių, nes tai – mėgstamiausios jos gėlės, pražystančios pavasarį tuoj po žibučių.
Į Santuokų rūmus Vilniuje jaunavedžiai ėjo pėstute kartu su savo liudininkais – keturių žmonių grupelė ramiai perėjo visą J.Basanavičiaus gatvę. Tuo metu nebuvo įprasta, kad jaunieji atvyksta tuoktis be automobilio.
„Mūsų šeimos šventės būdavo tylios, ramios ir paprastos. Arvydui buvo būdinga tai, kad jis į daugelį dalykų žiūrėjo kitaip nei visi“,– pasakojo Lolita.
Arvydas svajojo turėti daug vaikų, jis sakydavo Lolitai: „Noriu turėti mažiausiai penkis vaikus.“ O jo žmona jam atsakydavo: „Arvydai, pasiėmei ne tą moterį.“
Ne tik charakterio skirtumai, bet ir Zodiako ženklai, po kuriais gimė abu sutuoktiniai, geram astrologui būtų kietas riešutėlis.
Lolita gimė po Žuvų ženklu, o Arvydas – po Liūto, todėl retas kuris aiškiaregys galėtų pasakyti, kad tokios dvi stichijos kaip Vanduo ir Ugnis galės darniai sugyventi.
– Ką labiausiai mėgdavo jūsų vyras? – paklausiau L.Ilginienės.
– Mūsų pomėgiai labai skyrėsi. Arvydas – vilnietis, bet nors mieste gimęs ir augęs, jis labai mėgo grybauti, uogauti, pats virdavo uogienes, jam buvo svarbu turėti kuo pavaišinti draugus.
Jei vykdavome rinkti mėlynių, mes net lenktyniaudavome. Jis surinkdavo litrą uogų per 20 minučių, o aš – per 25 minutes.
Jis labai mėgo grybauti, eidamas į mišką skaičiuodavo proskynas, turėjo savo sistemą, kaip nepasiklysti.
Jam tai buvo poilsis, o kai sveikata pablogėjo, jis labai ilgėdavosi grybavimo.
Man nepatinka miškas, aš jame greitai pavargstu – man mielesnė atvira erdvė. Bet eidavome 7 kilometrus spanguoliauti į raistą, nes esu dzūkė.
– Arvydas padarė karjerą televizijoje nuo režisieriaus iki generalinio direktoriaus posto.
Ar jam buvo svarbu, ką apsirengti?
– Jis nebuvo prisirišęs prie daiktų. Aš vis sakydavau, kad man reikia to ar ano, o jis patardavo neapsikrauti daiktais, nes jie nereikalingi.
Jam pakako kelių daiktų – turėjo savo lėkštutę, savo puodelį. Jis net supykdavo, jei nerasdavo savo šaukštelio.
Jam buvo būdinga mažai turėti. Jis nesirinkdavo daug drabužių, nemėgo kaklaraiščio, dėvėdavo dažniausiai kostiumą.
Jis tikino, kad nori būti laisvas, todėl drabužiai neturi varžyti.
Arvydas sakydavo, kad jis yra neišvaizdus, todėl neturi kuo nors išsiskirti. Jis tikino, kad žmogų puošia ne drabužis, o tai, kas yra jo viduje.
Šiuo požiūriu jis buvo kategoriškas, o drabužis jam turėjo būti patogus.
– Kartu namuose ir darbe. Ar tai jūsų neslėgė?
– Mes kartu būdavome nuo ryto iki vakaro. Kai jis buvo Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, grįžęs namo pasakodavo apie problemas, o aš atsilygindavau tuo pačiu.
Kartais būdavo sunku, nes tai mane vargindavo.
Kai susitikdavome darbe koridoriuje, nusišypsodavome ir net nesustodavome pasikalbėti, nesusėsdavome prie vieno staliuko išgerti kavos. Nepietaudavome darbe kartu.
– Ar jūsų vyrui teko kada nors susidurti su skaudžiais dalykais?
– Nežinau, kas įvyko, bet jis pats atsistatydino iš generalinio direktoriaus posto. Tai įvyko likus keliems mėnesiams iki jo kadencijos pabaigos.
Vėliau jis savo noru maždaug po 30 darbo metų išėjo ir iš LRT – perėjo į Baltijos televiziją, o tada įkūrėme Pajautos studiją ir vykdėme projektus kartu. Aš buvau režisierė, jis – vadybininkas. Tai buvo mūsų bendras darbas.
Arvydas dar buvo laidos „Sveikatai ir laimei“ vedėjas, sukūręs vaistininko vaidmenį. Šis projektas truko beveik 10 metų.
Čia jis sužibėjo, nes mokėjo taip kalbėti apie sveikatą, kad žmonės juo tikėjo. Jis mėgo bendrauti, kur tik pasisukdavo, ten tapdavo kompanijos siela.
Jis buvo lyderis nuo mažumės, yra man pasakojęs, kad net žaisdamas smėlio dėžėje visiems vadovaudavo.
Būti su juo nebuvo liūdna, visi žinodavo – jei yra Arvydas, tai vakarėlis bus gražus.
Jis buvo nevaldomas, energingas kaip fontanas. Bet taip pat – labai pareigingas.
– Ar šeimoje buvote pasiskirstę darbais?
– Buvau jo išlepinta moteris.
Aš nesirūpinau šeimos finansų reikalais, žinojau, kad esu už tvirto medžio, nors jis nebuvo didelio ūgio.
Arvydas žinojo, kiek mes turime pinigų, jis primindavo, kad reikia taupyti.
Jei sakydama „Arvydėli“ padarydavau pauzę, jis iškart suprasdavo ir paklausdavo, kiek man reikia pinigų.
Jis viską apgalvodavo, buvo labai praktiškas ir racionalus. Jis tikino, kad išėjęs į pensiją nori būti bent dešimt metų ramus, kad turės iš ko gyventi.
O atsitiko taip, kad pensiją gavo vos kelis mėnesius.
Kartais jis būdavo ir kandus, mane įskaudindavo jo juokeliai. Mūsų gyvenimas buvo banguotas, bet įdomus. Būdavo daug judesio, kartais aš nugalėdavau, kartais – jis.
– Ar grįždavote po darbo pavargusi?
– Darbas televizijoje nebūna be streso – pareini namo, bet vis tiek suki galvą apie tekstus.
Labai gelbėdavo Arvydo gebėjimas priimti sprendimus daug negalvojant.
Kartą jo paklausiau, kur švęsime Naujuosius metus, iki kurių buvo likusios tik 6 valandos. Jis nesutriko.
„Važiuojame į Nidą“. Bet aš abejojau, ar mes spėsime persikelti į Nidą, nes tais laikais dar reikėdavo gauti leidimą įvažiuoti į Neringą.
Bet jei kvepėdavo intriga, jis sugebėdavo viską greitai suorganizuoti. Taip ir buvo – artėjo vidurnaktis, buvo 23 valandos 55 minutės, kai mes Nidoje atsidūrėme ant kopos. Toks buvo visas mūsų gyvenimas.
Arvydas taip pat bodėdavosi buitiniais santykiais, jis pabėgdavo į Molėtus pažvejoti, jam reikėdavo pabūti ramybėje. Jis labai mylėjo mano močiutę, jam ji buvo šviesuolė.
Jis nebuvo ir snobas – žmogus, pabrėžtinai demonstruojantis išskirtinį skonį ir manieras, bet jei ką rinkdavosi, tai geriausia – geriausią kino filmą, spektaklį, geriausią knygą, nes visų juk nepamatysi ir neperskaitysi.
– Ar jūsų sūnus Mykolas taip pat pasirinko profesiją, susijusią su televizija?
– Ne, jis tikino, kad jam tai netinka. Jis studijavo ekonomiką, teisę. Jis racionalus, kaip ir jo tėvas. Arvydas buvo geras vadovas – jis buvo vedlys.
Jis turėdavo būti pirmas, kartais norėdavau jam patarti: „Arvydai, neišsišok“, bet jis siekdavo būti dėmesio centre, jam to reikėjo.
Namuose fantazuodavome, kas būtų, jei Ilginiai kurtų savo šeimos laidą. Taip mes jos ir nesukūrėme, bet mums buvo smagu svajoti apie naują laidą, kas ir kokį vaidmenį joje galėtų atlikti.
Šį pavasarį jis tarsi jautė prisikėlimą – jam visko reikėjo ir labai daug. Jis spėjo daug ką nuveikti.
Kernavėje, mūsų sodyboje, auga senos obelys, joms gal apie 60 metų.
Šiemet Arvydas pasodino dar šešias obelaites, tris slyvas, kelis serbentų krūmus. Pasiteiravau, kam jam to reikia. Jis tikino, kad reikia, ir viskas.
Per Mindaugines, liepos 6-ąją, jis sukvietė į sodybą apie 100 svečių, sakė kalbą ir visus sveikino. Jis džiaugėsi, kad gali visus suburti, jautėsi reikalingas kitiems.
– Ar jautėte, kada jam buvo sunkiausia?
– Kai 2013 metais baigėsi projektas „Sveikatai ir laimei“, Arvydas prisipažino, kad pavargo, neturi jokių minčių. Keletą metų jis ilsėjosi, ėmėsi tokių darbų, kuriems anksčiau nebuvo laiko.
Jis sutvarkė savo archyvą, surinko visus savo straipsnius, nuotraukas. Viskas sudėliota pagal tam tikrą sistemą.
2015 metais jis ėmė stotis ant kojų. Visi draugai jį įkalbinėjo imtis naujų projektų, bet jis teisindavosi, kad dar neturi minčių, o be minčių nieko neišeina.
Tai buvo jo stabtelėjimas, o po kelerių metų jis pats stebėjosi, kad vėl galingai pakilo, bet trumpam.
Yra dalykų, be kurių jis niekada neišeidavo iš namų, pavyzdžiui, akiniai. Tik eidamas miegoti jis juos nusiimdavo.
Akiniai jam tiko, jis buvo ir pašarvotas su akiniais – atrodė kaip miegantis žmogus. Vėliau akinius jam įdėjau į švarko kišenę.
Ką daugiau galiu pasakyti apie Arvydą? Tai buvo tarsi ugnikalnis, nuostabus žmogus, jis niekada nesustodavo, prisigalvodavo milijoną dalykų.
Arvydas nebijojo kalbėti apie mirtį. Jis provokuodavo mane. Jam tai rūpėjo. Jis manęs klausdavo ne tik, kas yra meilė, bet ir kas yra mirtis, kaip aš ją įsivaizduoju. Aš sakydavau: „Kaip aš galiu tau ją apibūdinti?“
Arvydas tikino, kad žmogus visą gyvenimą gyvena, kad išmoktų prisijaukinti mirtį. Jį palaidojome Vilniuje, Sudervės kapinėse, nes čia ilsisi Arvydo tėtis.
Arvydui niekada nepatiko kapai, perpildyti gėlių.
Nukritęs kankorėžis, lapas – jam tai buvo kapo puošmena.
