Vieta, kur vyrai ir moterys kelioms valandoms užsidaro turėdami tik šį vienintelį tikslą, Europoje turi prastą reputaciją, tačiau Japonijoje meilės viešbučiai vertinami kitaip.
Didžiulė patogi vonia, skanus maistas, vaizdajuostės, egzotiški kostiumai, stilingas interjeras su milžiniška lova ir nepriekaištinga švara – dėl šių priežasčių neretai net susituokusios poros renkasi naktį meilės viešbutyje.
Per metus beveik 70 meilės viešbučių aplankiusi japonų kultūros tyrinėtoja Lina Martišiūtė (27 m.) įsitikino, kad kartais studentai į meilės viešbutį vyksta kaip į vietą, kurioje galima susikaupti ir parašyti mokslo darbą, nes, be kita ko, čia nėra triukšmo – dauguma meilės viešbučio kambarių neturi langų.
Daugelis japonų nustebtų sužinoję, jog meilės viešbučių vestibiuliuose juos atsargiai stebėjo mokslo darbą rengianti lietuvė.
Kas – vyras ar moteris – pakviečia į meilės viešbutį?
Kas meilės viešbutį randa, kas bendrauja su personalu, kas renkasi kambarį?
Apstulbusiai lietuvei prieš akis Japonijos meilės viešbučių vestibiuliuose atsiskleidė patriarchaliniai lyčių vaidmenys.
– Kodėl nuvykusi studijuoti į Japoniją savo mokslo darbui pasirinkote būtent meilės viešbučius?
– Pirmą kartą su savo draugu apsilankiau labai sename meilės viešbutyje Kiote – jis priminė praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Kambarys buvo neįprasto dizaino – raudonas, su daugybe veidrodžių, inventorius senas, bet labai švaru.
Man atrodė, kad patekau į kino filmą, kad dingau, išėjau iš realybės. Meilės viešbučiuose dažniausiai nėra dienos šviesos, apšvietimas keistas: neonas, disko šviesos, gal todėl apima jausmas, kad atsidūrei filmavimo aikštelėje.
Ši erdvė sužavėjo. Pradėjau domėtis, ar yra ir daugiau tokių senų meilės viešbučių, ir paaiškėjo, kad jie jau sparčiai nyksta, o jų vietoje atsiranda naujų, beveidžių, nuobodžių. Pajutau savotišką ilgesį seniesiems.
Man pasirodė, kad meilės viešbutyje gali gana pigiai išsinuomoti erdvę net nebūtinai intymiems santykiams ir kelias valandas pailsėti nuo pasaulio rūpesčių.
Juk meilės viešbučiai siūlo daugybę paslaugų: skani nemokama vakarienė, žaidimų ir filmų vaizdajuostės, karaokė, gausybė kūno priežiūros priemonių.
– Lietuvoje viešnamiai laikomi prasta vieta. Ar jūs gerai jautėtės nuėjusi į meilės viešbutį su savo draugu?
– Tiesą sakant, nejaukumo nejutau. Meilės viešbutis – tai ne viešnamis. Atmosfera visiškai kitokia – dauguma meilės viešbučių kuria prabangos atmosferą, primenančią namus.
Visur pridėta šampūnų, pyragaičių, kai kur net krosnelė pasišildyti bandelėms, moliūgų sriuba. Sėdi, valgai ir nesijauti daranti ką nors bloga.
Japonijoje labai trūksta vietos ir visai kitoks kultūrinis kontekstas nei, tarkime, Lietuvoje.
Lietuvoje jauni žmonės gali turėti lytinių santykių namuose, tačiau japonai privatumą supranta kitaip.
Pavyzdžiui, jei studentai išsinuomoja butą, kuriame kiekvienas turi po kambarį, nė vienas nedrįsta ten atsivesti net ilgamečio savo draugo ar draugės – jiems to neleidžia vidinis barjeras.
Todėl jie priversti ieškoti vietos kur nors kitur. O meilės viešbučiai pasiūlo visiškai privačią erdvę, kur gali praleisti šiek tiek laiko su savo pora.
Net šeima, turinti savo būstą, nesijaučia laisvai. Tradiciškai japonų namų sienos labai plonos, viskas girdėti. Be to, vaikai kartais net iki 10 metų miega su tėvais viename kambaryje.
Meilės viešbučiai yra gera užuovėja – ji suteikia ir privatumą, ir galimybę atsipalaiduoti.
Juk vienas svarbiausių meilės viešbučio aksesuarų – didelės geros vonios.
Mano kalbinti žmonės pasakojo, kad radę mažą vonią nuliūsta, nes meilės viešbutis tarsi neatlieka savo paskirties.
– Ar tai brangu?
– Nelygu, koks regionas. Apsistoti nakčiai pigiame meilės viešbutyje atsieina apie 32 eurus.
Trumpiausias laikas – dvi valandos apytiksliai kainuotų 16 eurų. Net moksleiviai gali sau tai leisti. Nors yra nustatytas amžiaus limitas – 18 metų, mano pašnekovai pasakojo, kad pradėjo eiti į tokius viešbučius jau nuo 16 metų.
Tiesa, tokių viešbučių vestibiuliuose yra stebėjimo kameros. Jei ateitų vaikai, manau, tarnautojai įsikištų.
– Arba subrendęs vyras su jauna mergaite?
– Manyčiau, tokiu atveju viešbučio tarnautojai nesikištų. Meilės viešbučiai yra skirti ne tik poroms, kurios ilgai draugauja, bet ir vyrams, kurie pasikviečia prostitutes.
– Lietuvoje vedęs vyras, einantis su prostitute į viešbučio kambarį, jaučiasi truputį nusikaltęs, o kaip Japonijoje?
– Teko skaityti tyrimų, jog Japonijoje vyras, visą gyvenimą paaukojęs darbui kurioje nors kompanijoje, padaręs karjerą ir išlaikantis šeimą, turi tam tikrą laisvę atsipalaiduoti po darbo.
Japonijoje populiarūs barai, kuriuose vyrą pasitinka išsipuošusi moteris, visą vakarą pilstanti gėrimus ir linksminanti savo kalbomis.
Yra barų, kuriuose dirba vien užsienietės, spėčiau – tarp jų yra ir lietuvių.
Ten tas pavargęs vyras gali išsipasakoti visas savo bėdas, atsipalaiduoti. Nebūtinai tai baigiasi lytiniais santykiais, bet dažniausiai tos moterys su klientais tokius santykius užmezga.
Žmonos tarsi to nežino, o jei žino – žiūri atlaidžiai.
– Ir niekas tokių žmonų neužjaučia?
– Kiek teko skaityti, žmona, kurią išlaiko toks dirbantis vyras, gauna ir visą valdžią šeimoje. Kai kurie vyrai net prisibijo savo žmonos. Vyrui laisvė suteikiama, kad jis pailsėtų ir nuo jos. Tai ir žmonai į naudą.
Tokie tradiciniai lyčių vaidmenys Japonijoje jau nyksta, bet dar gyvuoja. Žmona privalo paaukoti savo karjerą, kad vyras galėtų atsidavęs dirbti.
Jei moteris renkasi karjerą – ji turi susitaikyti su tuo, kad neturės šeimos.
– Ar jūs, jauna užsienietė, galėjote laisvai patekti į meilės viešbutį ir ten stebėti japonų poras?
– Važinėjau po Japoniją, derinau keliavimą ir savo tyrimą.
Aplankiau gal septyniasdešimt meilės viešbučių Tokijuje, Osakoje, Okinavoje. Dažniausiai stebėdavau vestibiulyje.
Kartais meilės viešbučio vestibiulyje sėdėdavo registratūros darbuotojai. Jie pusiau užsislėpę, bet vos įėjus pasveikindavo, o tai reiškė, kad turėčiau imtis kokio nors veiksmo, o ne stovėti kaip kuolas ir žiūrėti.
Bet dažniausiai įprastos registratūros nebūdavo, nes meilės viešbučiai garantuoja savo klientams privatumą.
Registratūrą pakeisdavo jutiklinis ekranas su kambarių nuotraukomis ir kainomis.
Pasirenki kambarį, o atsiskaitai grynaisiais – įdėjęs pinigus į automatą gauni raktą, pakyli liftu, ir šviečiančios rodyklės rodo, kur eiti. Nepalieki jokių asmens duomenų.
Daugelis tokių viešbučių turi laukiamuosius kambarius – ten žmonės sėdi savotiškoje eilėje. Gali sėdėti ir apsimesti, kad lauki.
Užkalbinti porų meilės viešbučių vestibiuliuose neįmanoma.
Todėl vėliau apie meilės viešbučius kalbėjausi su savo universiteto studentais.
Paaiškėjo, kad jiems siaubingai nemalonu ir gėda susitikti pažįstamus tokiuose viešbučiuose.
– Ką tyrėte meilės viešbučių vestibiuliuose?
– Savo darbe aprašiau lyčių vaidmenis, kai poros eina į meilės viešbučių kambarius.
Man buvo svarbu, kas pakviečia į meilės viešbutį, kas jį suranda, kas bendrauja su personalu, kas renka kambarį. Ir apskritai kaip žmonės jaučiasi meilės viešbučių miesteliuose.
Labai nustebau, kai man prieš akis atsiskleidė patriarchaliniai lyčių vaidmenys.
Moterys tikisi iš vyrų, kad jie pakvies jas į meilės viešbutį, kad jį suras, kad bus kaip skydas iki tos akimirkos, kai jie prieis prie jutiklinio ekrano ir pradės rinktis kambarį.
Tuomet įvyksta lūžis – moterys pradeda reikšti savo nuomonę. Dažniausiai jos turi griežtą nuostatą, kokio kambario norėtų: jokių ryškių spalvų, jokių egzotiškų detalių. Joms norėtųsi, kad kambarys primintų namus ar prabangų viešbutį.
Vyrai reaguoja į moterų norus ir apsimeta norintys dominuoti, žinantys, kaip elgtis, – jie žino, kad to iš jų laukiama.
Bet, kaip parodė mano tyrimas, vyrai mielai pasikeistų vaidmenimis: jei moterys pradėtų kviesti ir mokėtų už meilės viešbutį – jie mielai tą naštą nusimestų.
Tyrinėjau ne tik heteroseksualias poras, kurios eina į meilės viešbučius, bet ir visiškai naują Japonijoje reiškinį, kai heteroseksualių merginų grupė išsinuomoja kambarį meilės viešbutyje vakarėliui. Tai nauja tendencija.
Ką jos ten veikia? Kambaryje jau būna paruošta šampano, desertų, ir merginos ten smaginasi. Dažniausiai – kalbasi.
Mano pašnekovės net pasakojo, kad tokiame kambaryje labai smagu šiukšlinti ir nusimesti pančius, esą moteris turi būti visada tvarkinga, švari, kukli.
Meilės viešbutyje jos gali atsipalaiduoti, valgyti, kalbėtis. Čia pati atmosfera sukuria laisvę kalbėti apie seksualinę patirtį.
Nedrąsios merginos, kurios su savo vaikinu niekada neitų į tokį viešbutį, gauna progą saugioje draugių kompanijoje patyrinėti seksualizuotą erdvę, pažiūrėti su draugėmis erotinį filmą, pakomentuoti.
Būna katalogai, kur gali išsinuomoti sekso prekių ir jas apžiūrinėti.
Kaip paaiškėjo tyrimo metu, japonės nenoriai kalba apie seksualumą, tai – tabu. Bet galima nueiti į meilės viešbutį ir apsimesti, kad tai – tik vakarėlio erdvė, ir elgtis kaip paprastame viešbutyje.
Kalbant su vyrukais paaiškėjo, kad jie jokiu būdu neitų su savo draugais į meilės viešbutį švęsti vakarėlio. Jie nejaučia jokio poreikio su draugais tyrinėti erotinius seksualinius objektus, nes ir taip nesidrovi.
Jie žino daug kitų būdų, kaip pigiau ir patogiau praleisti laiką su draugais.
– Kokiuose miestų rajonuose įsikūrę meilės viešbučiai?
– Tokijuje yra meilės viešbučių miesteliai, kurie įsikūrę garsiausiuose centriniuose miesto rajonuose – Vilniuje tai būtų Naujamiestis, Senamiestis – aplink traukinių stotis.
Japonijoje nėra stoties rajonų kaip Lietuvoje. Ten traukinių stotis – tai centras.
100 metrų spinduliu stotį supa greitojo maisto restoranai, 300 metrų spinduliu – barai, o 500 metrų spinduliu atsiranda meilės viešbučiai.
Tokijuje aplankiau tokius meilės viešbučių miestelius aplink tris stotis. Ketvirtas meilės viešbučių miestelis irgi Tokijuje buvo prie pat stoties. Atmosfera labai skyrėsi – pirmą kartą gatvėje pamačiau prostitutes.
Tokiuose miesteliuose meilės viešbučių daugybė – siena prie sienos. Gali nardyti po jų vestibiulius, per 15 sekundžių gali pereiti iš vieno vestibiulio į kitą.
– Ar tai saugu?
– Iš tikrųjų labai retai pasitaiko nemalonių istorijų. Pasakojama, kad jų būdavo praėjusio amžiaus aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, kai meilės viešbučiai sparčiai plėtėsi.
Rasdavo ir negyvų žmonių. Tokie viešbučiai buvo siejami su mafija, nusikalstama veikla.
Be to, kartais žmonės tokią vietą pasirinkdavo nusprendę savo noru pasitraukti iš gyvenimo. Dabar meilės viešbučiai nebeturi tokios reputacijos.
– Ar lengva turistui atpažinti tokį meilės viešbutį?
– Manoma, kad Japonijoje yra apie 30 tūkstančių tokių viešbučių. Bet niekur prie įėjimo nėra parašyta, kad tai – meilės viešbutis.
Išduoda iškaba, kur siūloma apsistoti kelioms valandoms – to paprasti viešbučiai nesiūlo.
Vakare šviečia neoninės šviesos – tai irgi ženklas.
Daug galima suprasti ir iš juokingų, keistų pavadinimų. Meilės viešbučiai naudoja užsienietiškus žodžius, dažnai klaidinga anglų kalba: „Kiss“ (bučinys), „Exliberty“ (iškraipytas žodis „liberty“ – laisvė).
Mano pašnekovai sakė, kad jiems tokie keisti pavadinimai darkyta anglų kalba yra romantiški.
Japonų rašytojas Haruki Murakami net buvo paskelbęs meilės viešbučio pavadinimo konkursą ir žmonės jam siuntė savo pasiūlymus. Laimėjo pavadinimas „Mendelejevo dėsnis“.
– Kaip suprantu, meilės viešbučiams tinka perėjimai tarp namų, nes ten nereikia langų?
– Taip, langų nereikia. Bet meilės viešbučiai kuria prabangos atmosferą. O Japonijoje, kur visi gyvena susispaudę kaip skruzdėlės, prabanga yra erdvė.
Tokijuje meilės viešbučiai yra mažesni, bet Kiote, Osakoje kambariai erdvūs.
Gigantiška vonia, karališko dydžio lova – pagrindinė žvaigždė.
Būtinai yra prieangis, kur tarnautojas atneša užsakytą maistą ar kostiumus.
Kartais būna sofa, staliukas, visada – didelis televizorius, gera garso aparatūra.
Lovos galvūgalyje yra įtaisyti mygtukai, kuriais galima reguliuoti visas kambario šviesas – intensyvumą ir spalvą, muzikos prietaisus, tarkime, pasirinkti iš 200 radijo stočių, telefonas, kuriuo galima paskambinti į registratūrą.
Patalynė dažniausiai būna baltos spalvos, kad klientai matytų jos švarumą.
Meilės viešbučiai – itin švarūs, nėra nė dulkelės. Gal dėl to nejusti viešnamio atmosferos.
Juk per dieną kambaryje pasikeičia daugybė klientų, o japonai žino, kaip sutvarkyti greitai. Viename tyrime skaičiau, kad kambarys sutvarkomas per 7 minutes. Tvarko žmonių grupė: vieni šveičia vonią, kiti išneša šiukšles, keičia patalynę, siurbia grindis.
Bet pastaraisiais metais iš tokių beprotiškų interjerų viešbučiai transformuojasi į gana įprastus, bet prabangius.
Minėjau, kad kambarį renkasi būtent moterys ir joms svarbu išsirinkti tokį, kuriame galėtų atsipalaiduoti.
Kambariuose, kur daug veidrodžių, jos atsipalaiduoti negali.
Mano kalbintos japonės pasakojo, kad negalėtų gerai jaustis, kur kiekvieną akimirką laukia akistata su savo nuogu kūnu ir dar į tave žiūri vyras – per daug žvilgsnių, per daug žiūrėjimo.
– O kokie kostiumai tokiuose viešbučiuose siūlomi klientams?
– Kambariuose dažniausiai yra brošiūros su pasiūlymais nemokamai išsirinkti kostiumus – ištisi katalogai su numeriais. Pastebėjau, kad kostiumai siūlomi moterims, bet beveik nėra kostiumų vyrams.
Vartant brošiūrų nuotraukas atrodo, kad tie kostiumai, dažnai vaikiški, skirti silpnoms, aplinkoje nesiorientuojančioms moterims: dominuoja mokyklinės uniformos, net darželinukių apranga arba maudymosi kostiumėliai, skirti plaukioti mokyklos baseine.
Taip pat yra nuotakos suknelių, tarnaitės, policininkės, medicinos slaugytojos ar popdainininkės sceninės aprangos.
Kalbėjau su merginomis, kurios studijuoja architektūrą, tačiau nuėjusios į meilės viešbutį persirengia tais kostiumais, nes tik taip gali išsinerti iš savo įprasto kailio ir pavirsti boružėle, menku padarėliu, kuriuo jau rūpinasi vyras.
Tyrimo pabaigoje radau ir keletą kostiumų, kurie siūlomi vyrams. Vyrai pozuoja tvirtai stovėdami, žiūrėdami į objektyvą, rankos sugniaužtos.
Jų kostiumai tikroviški – gydytojų apranga, ugniagesių, policininkų uniformos.
