Kritimas į dugną prasidėjo penkiolikos
„Mano priklausomybė prasidėjo visai nekaltais paragavimais prieš šokius dar būnant 15-16 metų. Išgėręs jaučiausi kitaip, man ta būsena patiko.
Studijų metais laisvės ir alkoholio buvo dar daugiau, o baigus mokslus, prasidėjo monotonija darbas – namai. Tai mane „pjovė“, tad laukdavau savaitgalių tam, kad galėčiau kažkur išeiti ar išvažiuoti – ieškodavau galimybės prisigerti. Dirbau, tad pinigų alkoholiui visada pakakdavo.
Pats to nejausdamas pradėjau rytais taisyti sveikatą, o tai pasibaigdavo prisigėrimu. Mano savaitgaliai ilgėjo nuo vienos dienos gėrimo iki trijų. Sau, to nepripažindamas, maniau, jog taip elgtis normalu, nesuprasdavau, kaip aš atrodydavau pirmadienio rytą – visas dvokiantis ir užtinęs nuo alkoholio.
Esu medikas, dirbau tarp žmonių ir su žmonėmis, tačiau manydavau, kad mano būsenos jie nepastebi. Juolab, kad išsiblaivęs, sau sakydavau, kad gana, viskas, užtenka, bet atėjus penktadieniui situacija būdavo analogiška. Taip tie savaitgaliai perėjo ir į darbo dienas. Pradėjau jausti, kad organizmas reikalauja alkoholio – užeidavo panikos, nerimo priepuoliai ir jie nesibaigdavo tol, kol neišgerdavau.
Pamenu, kaip kartą teko plaukti baidarėmis kartu su draugų kompanija. Visi ryte prabudę gėrė arbatą, valgė sriubos, o aš maukiau alų. Brolis tąsyk pasakė, kad su manimi kažkas negerai. Užpykau dėl teisybės. Taip gyvenimas pradėjo ristis žemyn ir gana dideliu greičiu.
Alkoholio suvartodavau vis didesnius kiekius. Gėda dabar pasakyti, bet atėjo laikas, kada, ir prieš pradedant dirbti tekdavo išgerti, nes kitaip nebegalėjau visos dienos ištverti. Dėl to, žinoma, ilgainiui praradau darbą. Buvau visiškai sužlugdytas emociškai ir finansiškai, jaučiausi taip, lyg visas pasaulis yra nusistatęs prieš mane ir aš esu niekam nereikalingas, tačiau net ir susiklosčius tokioms aplinkybėms, sugebėdavau kartinti visus. Visus, išskyrus save.
Toliau gerdamas visiems žadėjau, kad viskas pasikeis, meluodavau artimiausiems žmonėms, bet, neilgai trukus, pasiekiau absoliutų dugną – vieną rytą tėvai parodė duris. Ir tuomet aš sau pasakiau, kad arba nustoju gerti, arba išeinu iš šio gyvenimo“, – sunkiai rinkdamas žodžius pasakoja jaunas vyras, kuris šiandien dar nėra pasiruošęs visiems parodyti savo tikrojo veido
Ilgas kelias pasveikimo link
„Buvau pavargęs nuo visko. Sveikata buvo tragiška, mylimas žmogus nieko nenorėjo apie mane girdėti, tėvai nusivylė, o ir skolos spaudė. Gyvenimas atrodė beprasmis ir juodas. Vis tik kažkaip išsiblaivęs ir vos nenumiręs po ilgų daugiadienių, artimųjų padedamas nuvažiavau į Kauno priklausomybės ligų centrą.
Ten išgirdau apie Anoniminių alkoholikų draugiją ir jos narių organizuojamus susitikimus. Nuėjęs į pirmą susirinkimą pamačiau daug nuostabių žmonių, kurie jau buvo viską praėję, kurie mane suprato ir palaikė.
Pradėjau savęs klausinėti kuo aš už juos prastesnis? Nejau aš negaliu įveikti savo bėdos? Tik sau pačiam pripažinus faktą, kad esu alkoholikas, man iškart tapo truputį lengviau.
Išgirdau žodžius, kurių niekada nepamiršiu: Tu tik negerk, esi jaunas, viskas susitvarkys, pamatysi.
Liūdna, kad norėjau viską ištaisyti čia ir dabar. Taip nebūna. Viskam turi būti savas laikas. Bristi iš liūno padėjo artimiausių žmonių tikėjimas, mano mylimos moters, tėvų, brolio pastangos.
Pamačiau, kad negeriant tikrai viskas keičiasi. Vėliau susiradau darbą, tad po truputį atsigavau finansiškai. Praėjus dvejiems metams grįžau į savo senąją darbovietę. Nevartojant alkoholio antrus metus pagalvojau, kad sunkiausia yra susigražinti žmonių pasitikėjimą po to, kai šitiek buvo meluota ir sukelta daug skausmo patiems artimiausiems ir brangiausiems žmonėms.
Manau, jog išmokau pamoką, kurios dar kartą negaliu sau leisti mokytis. Dabar, matydamas tuos, kurie dar kenčia nuo priklausomybės, noriu jiems kaip įmanydamas padėti, nes tikrai net baisu prisiminti, kokia būna baisi savijauta, kai, vedinas nenumaldomo noro išgerti, gali padaryti viską.
Bandau savo patirtimi parodyti, kad įmanoma iš to liūno išbristi, jei tik to pats nori. Žengiant žingsnį po žingsnio sugrįžta pasitikėjimas savimi, noras gyventi, noras keistis žinant, jog ne gyvenimas eina prieš tave, o tu nesinaudoji gyvenimo suteiktomis progomis ir nieko nematai, kas gražaus yra aplink tave“ – šiandien gyvenimą Arnas sako matantis visi kitomis spalvomis.
Gyvenimo tikslas – padėti benamiams
Labdaros ir paramos fondo „Viltis – Vikonda“ projektų vadovė Vitalija Surgautienė teigia, jog kai fondo veikloje buvo numatyta pagalba benamiams, niekam net abejonių nekilo, jog į šią veiklą tiesiog būtina įtraukti Arną.
„Jis taip betarpiškai ir nuoširdžiai bendrauja su šiais gyvenimo nuskriaustais žmonėmis, jog žiūrint į jį nejučia atsiranda tikėjimas, kad tikrai galime jiems padėti, suteikti medicininę pagalbą, pamaitinti, išblaivinti ir, remdamiesi Arno pavyzdžiu, – padėti pakilti iš duobės“ – sako moteris.
„Su benamiais, kuriems tiesiame pagalbos ranką, kalbu dėl to, kad savo gyvenimu esu įsitikinęs, kad jausmas žinoti, jog dar kažkam rūpi, yra be galo svarbus einant išsivadavimo iš priklausomybės keliu.
Ir jei iš jų nors vieno gyvenimas pasikeis, būsiu be galo laimingas. Tik padėjus jiems išsiblaivyti, jie gali į gyvenimą pažvelgti visai kitomis akimis, o jei paliksime šiuos žmones likimo valioje, jie mirs niekam nereikalingi. Visi esame verti antro šanso gyventi- jiems padėdamas, aš grąžinu savo moralinę skolą gyvenimui“ – atviras Arnas.
Benamiai – žmonės, turintys savo istoriją
„Mūsų visuomenė yra gana žiauri ir nepakanti žmonėms, atsidūrusiems gyvenimo užribyje. Akivaizdu, jog kaip mes netolerantiškai elgiamės su jais, taip jie pyksta ant mūsų už savo nesėkmes, skurdą, skausmus, priklausomybes. Juk jie visa tai gavo, išmoko ir rado mūsų bendruomenėje. Taigi, tarpusavyje turime gana stiprų konfliktą. Konflikto ignoravimas – tai kelias į niekur.
Turime susiformavusį nekintantį benamio įvaizdį – nešvarus, dvokiantis, atgrasus žmogus. Dažnai taip ir yra. Tačiau kai su benamiais daugiau pabendrauji, supranti, kad yra ir kitokių situacijų.
Kiekvienas iš jų turi savo istoriją ir savitus poreikius. Dažnam iš mūsų kartais tenka tam tikrais savo gyvenimo momentais vaikščioti tarsi ant „peilio ašmenų“.
Ne vienas savo gyvenime esame patyrę įvairiausių išbandymų. Ir tiems, kuriems teko kardinaliai keisti savo gyvenimus ir ne kartą išeiti iš visiškos komforto būsenos į veiklą nepažįstamoje aplinkoje, išgyventi skyrybas, patirti nepriteklių, skaudžių netekčių pasekmes, tie žino, kaip sudėtinga išlikti žmogumi ir neatsidurti visuomenės užribyje.
Ne visiems tai pavyksta. Jei esi vienas, neturi su kuo pasikalbėti, neturi į ką atsiremti. Tada apsunksta ne tik tavo asmeninis gyvenimas, bet ir siela, o netrukus gali padaryti tokių žingsnių, kurie ir atveda į gyvenimą „niekur“. Dėl stiprios priklausomybės ar didelių sveikatos problemų jie tiesiog negali prašyti pagalbos. Šie benamiai dažnai tikrai išsekę, susigūžę ir patys save kaip žmogų nurašę. Lengviausiai, pamačius benamį, nusukti akis ar pakišti kokį eurą.
Manau, kad ypač vertinga gyvenimo dovana yra gebėjimas pasidalinti su kitais tuo, ką esi savyje sukaupęs geriausio: patirtimi, galimybėmis, daiktais ar idėjomis. Džiaugiuosi, kad šalia susibūrė stipri bendraminčių grupė. Kartu darbuojantis ir gimsta prasmingi projektai.
Būtent tokiems žmonėms mes ir norime padėti. Kai jau aišku, kad niekas daugiau juo nepasirūpins.Nemaniau, kad šiai veiklai atrasime tiek daug bendraminčių, jaunų ir išsilavinusių žmonių. Juk tam reikia atiduoti daug laiko. Ir džiaugsmo čia nedaug“ – sako Kėdainių rajono savivaldybės Tarybos narė, koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkės patarėja visuomenei Nijolė Naujokienė.
