Tarptautinis konkursas, skatinęs dalytis socialinėmis, verslo ir visuomeninėmis aktualijomis ir sprendimais, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Dizaino katedros studentams gali tapti tramplinu į žygeivių batų gamybą.
Penketas studentų, tarp jų ir V.Benetis, viliasi rasti investuotojų, kurie padėtų išjudinti ekologiškų ir ne vienus metus tarnaujančių batų, kuriems suteikė „Tireless“ (išvertus iš anglų k. – nenuilstantis) vardą, gamybą.
Po konkurso Vilius laisvalaikiu dažnai apsiauna iš naudotų padangų ir tekstilės audinio sukurtus batus.
Tai jam ne tik glosto širdį, kad su bendramoksliais pavyko sukurti naują, ekologišką produktą, bet ir įrodo, jog pagaminti tokius batus buvo puikus sprendimas, nes jais lyg automobilis gali įveikti atstumus per akmenis, kalvotomis vietomis ir nejausti jokio nepatogumo.
Nuo rugsėjo pramonės dizaino magistrantūros studijas pradėsiantis V.Benetis neabejojo, kad senas padangas batams gaminti naudos ir toliau.
Juk naudotų padangų perdirbimas – sudėtingas ir netgi nuodingas, todėl verta šias atliekas dar kartą panaudoti, tik kitu pavidalu.
„Ėmėme spręsti šią problemą ir siūlyti kai ką naujo. Po ilgų ieškojimų, technologijų plėtojimo ir stebėjimų nutarėme gaminti batus“, – apie nemenką Lietuvos problemą užsiminė V.Benetis.
Juk pamiškėse mėtosi tiek daug naudotų padangų, o iš jų išeitų tiek porų batų, kad jais pavyktų apauti nemažą dalį Lietuvos gyventojų.
Padangos gali būti smulkinamos į granules, kurios būtų naudojamos cementui pagerinti. Iš padangų būtų galima išlieti sporto aikštelių dangą.
Pačios padangos galėtų būtų naudojamos kaip gumos gamybos šaltinis, atskiriant iš jų vielas ir kitas pašalines medžiagas.
Tačiau tokie perdirbimo metodai nėra ekologiški, nes padangų lydymo metu išsiskiria toksiškos dujos.
O smulkinant padangas reikia daug energijos, bet jų dalelės vis vien nesuyra. Todėl perspektyviausia – padangoms suteikti antrą gyvenimą.
„Gamtoje šiukšlių yra daug, bet jos ir surinktos vežamos į šiukšlynus, todėl naudotų padangų problema tampa kone amžina. Juk guma yra ilgai“, – priežastį, kodėl vertėjo gaminti batus, nurodė V.Benetis.
Padams buvo naudojama važiuojamoji padangos dalis, turinti protektorių (gumos sluoksnis su reljefiniu piešiniu padangos paviršiuje).
Iš tos dalies vandens srove išpjaunama pado forma.
Kodėl nepjaunama metalo pjovimo įrankiu?
Mat dėl trinties guma svyla – tai neekologiškas metodas.
„Visa kita galima atlikti rankomis – tai siuvimas, pakalimas, klijavimas“, – apie batų gamybą pasakojo jų kūrėjas.
Bato išorė gaminama iš orui laidaus audinio.
Todėl šie batai labiau tinkami avėti vasarą.
V.Benetis įsitikino, kad padams gaminti tinkama tik 50 procentų padangos.
O iš jos pavyktų išpjauti 4–6 poras padų.
„Kai nuo padangos šono atskiriame laikančiąsias vielas, ji nebeišlaiko taisyklingos formos. Padus pjauname truputį pasukę padangą, bet ne išilgai.
Pats padangos linkis tada atitinka vaikštančio žmogaus pėdos linkį. Toks savotiškas atitikimas rodo, jog einame teisingu keliu gamindami ekologiškus batus“, – džiaugėsi V.Benetis.
Išbandęs savo gamybos batus Vilius įsitikino: jo ir bendramokslių idėjos pasiteisino, tačiau norėtų ištobulinti šio apavo medžiagų atsparumą, kad avalynę būtų galima nešioti kasdien.
„Mums reikia šiek tiek pagerinti technologijas – išbandyti ir kitus variantus“, – svarstė vienas ekologiškos avalynės kūrėjų V.Benetis.
Batų kūrėjai išmėgino, kaip sutvirtinti medžiagas su padanga, kad avalynė įgautų formą, bet tas vienintelis metodas ne visiškai pasitvirtino, nes šiek tiek trūksta stiprumo.
Studentai sumanė dar du būdus, kaip sustiprinti batą, ir juos žada išmėginti kurdami naujas poras.
„Gaminsime naujus modelius ir ieškosime geriausio varianto“, – rankų nenuleidžia V.Benetis.
Pirmasis batų modelis skirtas šiltajam sezonui, nes naudojamas tekstilės audinys leidžia kojai lengvai kvėpuoti.
Padangos daugeliui atrodo nemaloni medžiaga, tačiau ji tikrai nesilies su koja.
Gaminant batus padangos dalis įvelkama į lengvą išorinį bato audinį.
Taip sukuriamas kontrastingas gaminys, kuris neleidžia kojai prakaituoti, bet suteikia galimybę vaikščioti per žvyrą, sudužusį stiklą.
Padangų medžiaga – labai tvirta, tad drąsiai galima eiti per akmenis, kopti į kalnus. Todėl studentai šiuos batus įvardijo žygio batais.
„Nemanau, kad iš padangos sukurtus padus žmogus sudėvės per metus. Juk padangos sukurtos pritaikius automobilio apkrovai, o žmogus tokios apkrovos negali suteikti.
Tikiuosi, kad žmogus tokius batus nešiotų ketverius penkerius metus“, – batų garantijos laiką nusakė V.Benetis.
Net ir nuplyšusi viršutinė bato dalis lengvai persiuvama ant to paties pado. Šiuos batus kuriantys studentai net svarsto galimybę prekiauti atskiromis tokių batų dalimis.
Todėl suplyšus batui nereikėtų pirkti naujos poros – jis galėtų įsigyti reikiamą dalį ir savotiškai palaikytų ekologišką požiūrį į gaminį.
„Ekologija mums įdomi tema, ne veltui studijuojame pramonės dizainą.
Mūsų užduotis – kurti naujus produktus, o kai galime panaudoti neįprastas medžiagas jų gamybai, atsiranda papildomas stimulas ir savotiškas azartas žinant, kad daiktas bus naudingas žmogui ir gamtai“, – tikino Vilius.
Studentų skaičiavimų duomenimis, tokių batų porą realu būtų parduoti už 50–60 eurų. Gali būti, kad atsirastų ir pirkėjų.
Jau vien iš smalsumo būtų įdomu išmėginti iš padangų pagamintą apavą, kurių pado raštas – originalus.
Tačiau sandalai iš padangų – jau ne naujiena Kenijoje. Tokį netikėtą apavą Nairobio gatvėse galima įsigyti vos už 2 ar 5 JAV dolerius (1,74–4,35 euro).
Tačiau Europoje lietuviai studentai būtų pirmieji avalynės iš padangų gamintojai, jais galėtų sekti ir kitos šalys.
23 000
Tiek tonų padangų Lietuvoje vidutiniškai išmetama kasmet.
